Ižiniškių piliakalnis

Ižiniškių piliakalnis

Ižiniškių piliakalnis – piliakalnis ir gyvenvietė Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Ižiniškių kaimo, Šešuvies kairiajame krante. Pasiekiamas iš autostrados Klaipėda–Vilnius pervažiavus Šešuvį ir pasukus į dešinę keliuku, pavažiavus 1,4 km iki pirmos tolimesnės sodybos dešinėje, šiaurės vakaruose, piliakalnis yra už sodybos.

Piliakalnis įrengtas aukštumos pakraštyje, Šešuvies kairiajame krante. Aikštelė buvo pailga Š-P kryptimi, apie 30×15 m dydžio, tačiau ją beveik visą nuplovė Šešuvis. Išliko tik iki 3 m ilgio, 14 m pločio jos Š kraštelis. Čia supiltas 4 m aukščio (dabar), 16 m pločio pylimas, kurio viršus 1956 m. sunaikintas (nulygintas) suformuojant 16×9 m dydžio aikštelę šokiams. Lyginant pylimą jame buvo rasta molio tinko, žmonių kaulų. Pylimo Š pašlaitėje iškastas 17 m pločio, 4 m gylio griovys, už kurio supiltas 86 m ilgio, 4 m aukščio,14 m pločio lanko formos pylimas. Šiame pylime rastas geležinis plačiaašmenis kirvis. Šlaitai statūs, 7-9 m aukščio.

Išplokštintas pylimo viršus dirvonuoja, kita apaugę lapuočiais.

Š-­ŠR papėdėse, 5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios ir grublėtos keramikos, molio tinko, perdegusių akmenų, gyvulių kaulų, šlako.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Legendos ir padavimai

Senovėj čia buvusi stipri pilis, kuria didžiavosi visa šalis. Kiti gi šneka, jog seniau čia stovėjusi bažnyčia, o gal stabmeldžių kokia žinyčia. Pasakojimų visų nė nesurašysi, bet senų istorijų raštuose nedaug teturime žinių.

Seneliai man pasakojo, ką jie savo senelių žinojo. Tą Ižiniškių piliakalnį aukštą seniai seniai yra supylę žemaičių kareiviai milžinai. Tenai prie kalno aukštojo ilsėjos milžinų kaulai. Artojai, ardami su jaučiais, išarę milžinų griaučius. Milžinai buvę nemaži, už mumis du kartu didesni. Aplink kalnelį daug randama visokių žalvario grandžių, sagčių, ginklų ir nežinomų daiktų. Kalne esą ir turtai užkasti, jų niekas negalįs atrasti. Naktimis kalne vaidenąsis, aplink kalną mėlynos ugnelės žybčioja. Gal pinigai dega, ar klajoklės vėlės vaidenas. Čia senų laikų dvasios nerimsta iki šių dienų.

1920 m. vienas Ižiniškių žmogus, nuėjęs Šešuvėn vėžiauti. Apie 11 val. nakties išgirdęs piliakalny geležis žvangant, lyg rodos kas grandinius ar kardus geležinius į krūvas meta. Žmogų suėmė didelė baimė, kad jis ir vėžius palikęs skubiai pardrožė namo. Kitas žmogus Papilalės kalne radęs auksinį žiedą. Naktį bemiegant girdi jam kas tai sako: „Žmogau, žiedas ne tau yra skirtas, nešk jį atgal ir padėk jį kur radai. Jei mano balso neklausysi, blogą sau padarysi“. Žmogus tuoj iš miego pakilęs, nunešęs žiedą į tą pat vietą vėl padėjo.

Baudžiavų laikuose netoli Ižiniškių piliakalnio buvo koks tai dvaras. To dvaro ponas sumanė Papilalės kalne pastatyti kryžių. Kryžiui nukirto ąžuolą tvirčiausią ir kryžių dirbdinti pradėjo. Naktį ponui kažkas sapne sako: „Tame kalne tu neturi valios kryžių statyti, jei mano balso nepaklausysi, su savo dvaru skradžiai žemę nugrimsi“. Ponas pabūgęs nežinomojo balso ir nebestatė šventojo kryžiaus. Tas kryžius dvaro kieme pamestas stovėjo, kol užmirštas supuvo.

Anot padavimų, Papilalės piliakalnis supiltas senovės karams.

Buračas B. „Ižiniškių piliakalnis” // Ūkininko patarėjas, 1936 m. gruodžio 10 d. (Nr. 50), p. 12.