Jūra (upė)

Jūra – vakarų Lietuvos upė, dešinysis Nemuno intakas, dešimtoji pagal ilgį upė Lietuvoje. Prasideda Žemaičių aukštumos vakariniame šlaite, 9 km į šiaurės vakarus nuo Rietavo, Jankaičių kaimo teritorijoje. Jūros upės vagos plotis siekia 15 – 20 m, gylis – 0,1 – 3 metrai. Atodangų aukštis iki 25 m. Dviejose vietose patvenkta.

Aukštupyje Jūra nėra plati todėl ten įrengtos tik pralaidos, iš viso per upę pastatyti 15 žymesnių tiltų (prieš srovę): Mociškių tiltas, Tauragės geležinkelio tiltas, Tauragės pėsčiųjų tiltas, Taurogeno tiltas, Ringių–Gudlaukio tiltas, Žvingių tiltas, Pajūrio tiltas, Pajūralio tiltas, Žadvainių tiltas, A1 tiltas per Jūrą, KK164 pietinis tiltas per Jūrą, KK197 tiltas per Jūrą, KK164 šiaurinis tiltas per Jūrą, ir du tiltai be pavadinimų. Prie Jūros ir mažesniųjų jos intakų stūkso šie piliakalniai (10): Skroblio, Padievaičio, Lileikėnų, Pakisio, Dapkiškės, Veringa, Kūplė, Matiškių, Reksčių, Dapkiškių.

Sovietmečiu, atlikus melioraciją ir sunykus senosioms sodyboms, šios vietos labai pasikeitė. Laukymės virto miškais, o dauguma upelių – melioracijos grioviais. Neliko ir senųjų gyventojų, kurie galėtų parodyti vietą, tradiciškai laikytą Jūros versmėmis. Todėl sunku susigaudyti, kuris iš tų griovelių – upės pradžia. Topografiniuose žemėlapiuose matyti tik tiek, kad mėlynas Jūros siūlas nuvingiuoja tolyn į vakarus nuo Jankaičių sodybų ir užsibaigia dviem atšakomis. Paprastai ištakomis laikoma pietinė šaka – prie Dausynų pelkės, Patyrio miško 42 kvartalo šiauriniame pakraštyje, prasidedantis griovys. Tačiau šis 1,1 km ilgio upokšnis turėjo savą pavadinimą – Venta, tad jis labiau tiktų būti pirmuoju Jūros intaku. Kita, į šiaurę nuvingiuojanti, atšaka yra dvigubai ilgesnė – 2,2 km. Šis natūralus upelis prasideda Pyvorų miško 16-ojo kvartalo rytiniame pakraštyje. Tikslintinomis vietos girininko Jono Šiurio žiniomis, Jūros versmėmis laikytina šioji vieta – eglių apsupta pelkaitė.

Jūra gimsta šalia drėgme pertekusios Raistinės pelkės ir minėto Dausynų tyro. Dar daugiau „peno“ jai suteikia vos piečiau ištakų plytintis Aukštasis tyras – viena gražiausių ir natūraliausių Žemaitijos aukštapelkių. Taip pamaitinta Jūra palieka savo gimtinę, pietų ar pietryčių kryptimi teka pro Rietavą, Žadvainus, Pajūrį, Žvingius, Didkiemį, Balskus, Ringius, Norkaičius, Tauragę, Kalėnus, Krokiškius, Mociškius, kol ties Šereiklaukiu pasiekia Nemuną. Taigi kelias gana tolimas, pagal ilgį Jūra – dešimta Lietuvos upė.

Įsitvirtinęs teiginys, kad nuo ištakų iki žiočių ji nuvingiuoja 172 km. Tačiau tikslų upės ilgį nustatyti sunku, nes, kaip minėta, neaišku, kurią vietą reikėtų laikyti ištakomis. Be to, Jūra nuolat keičia savo vagą. Štai maždaug XX a. 6–7 dešimtmetyje ji perkirto didelę kilpą ties Barzūnais. Dėl to upė sutrumpėjo apie 1,4 km, tačiau šis atstumas tradiciškai vis dar įskaičiuojamas į jos ilgį. Faktiškai Jūrą sutrumpino ir Balskų užtvanka, kurią pastačius vanduo užliejo daugelį vingių ir kilpų.

Jūros baseinas – beveik 4000 kv.km. Tai maždaug 1/16 Lietuvos Respublikos teritorijos dalis. Jūra buvo „sutverta“ pirmiausia tam, kad nutekintų Žemaičių aukštumoje susikaupusius kritulius, todėl jos baseinas labai asimetriškas. 84% ploto apima kairieji, ir tik 16% – dešinieji intakai. Taigi iš kairės į Jūrą įplūsta Aitra, Lokysta, Akmena, Šunija, Šešuvis, o iš dešinės – tik vienas didesnis intakas – Ežeruona.Išskirtinė Jūros ypatybė – didelis vandeningumas. Jau prie Padievaičio vidutinis upės nuotėkis siekia 8 kub.m/s. Ties Taurage jis padidėja iki 21 kub.m/s, o žiotyse pasiekia apie 40 kub.m/s vandens. Net sunku tuo patikėti, tačiau seniai nustatyta, kad pagal šį rodiklį Jūra lenkia 126 km už save ilgesnę Šešupę ir tarp Lietuvos upių nusileidžia tik Nemunui, Neriai, Ventai bei Šventajai. Vandeningumą pirmiausia lemia žymiai didesnis nei kitur kritulių kiekis. Vyraujančių vakarų vėjų nuo Baltijos atginti debesys per Žemaičių aukštumą dažnai neperlipa, išsilieja čia pat. Todėl Jūros aukštupyje, Rietavo ir Kvėdarnos apylinkėse, kritulių iškrenta daugiau nei kur kitur Lietuvoje – apie 800 mm per metus. Iki 750–700 mm prilyja ar prisninga ir Tauragės krašte. Pietvakarinės Žemaitijos dirvožemiai molingi, nelaidūs, todėl tik maža išlyto vandens dalis susigeria į giluminius žemės sluoksnius, dauguma kritulių nuteka. Jūros vagą jie pasiekia labai greitai, nes dauguma mažųjų baseino upelių yra ištiesinti. Visa tai žinant, lengviau suprasti, kaip susidaro tokie staigūs ir didžiuliai Jūros potvyniai, kurie kyla ne tik pavasarį, bet ir kitais metų laikais. Tuomet, lyginant su vidutiniu, upės debitas padidėja iki 30 kartų, Jūra „paskandina“ Tauragės užtvanką. Žemupyje sudrumstas vanduo pakyla net 7–8 m ir užlieja visą kelių kilometrų pločio slėnį. Tokiais potvyniais nepasižymi nė viena kita panašaus dydžio Lietuvos upė. Vis dėlto vidurvasariais Jūra gerokai nusenka. Tuomet jos aukštupys iki Aitros žiočių virsta kone upeliu. Šiek tiek pasiraitojus kelnes ją galima perbristi ir ruože nuo Balskų užtvankos iki Akmenos žiočių.

Jūra laikoma „jauna“ upe. „Bręsdama“ ji po kelis ar net po keliolika centimetrų kasmet įsigraužia gilyn į savąją vagą. Stačios, vis griūvančios, atodangos ties Geniais, Lengveniais, Rekstukais, Vitkaičiais ir kitomis vietovėmis – akivaizdus to proceso liudijimas. Vis dėlto vidutinis Jūros nuolydis, kaip Lietuvos upės, tebėra nemažas – 0,62 m/km. Padievaičio–Pajūrio ruože jis siekia 0,8 m/km, o srauniausioje Pajūrio–Dapkiškės atkarpoje šokteli net iki 1,4 m/km. Tekėdama per Tauragės kraštą, upė vėl apsiramina, tačiau Ringių–Norkaičių ruože nuolydis išlieka 0,7 m/km. Be to, Jūros vagoje gausu stambių akmenų, rėvų, slenkstelių, tad ši upė – vienas įdomiausių, patraukliausių vandens žygių maršrutų Lietuvoje. Tiesa, žemupyje, žemiau Šešuvies žiočių, Jūra aptingsta, nuolydis tesiekia 0,09 m/km. Tad čia, norint plaukti greičiau, tenka užgulti irklus, bet tai tik į sveikatą. Be to, žemupys gana žuvingas, tad jis labai tinka žvejoti mėgstantiems keliautojams.

Kone visas upės aukštupys – beveik 30 km ruožas – ištiesintas sovietmečiu vykdytos melioracijos metu. Vidurupyje gamtinė aplinka sužalota 1984 m. pastačius keliolikos metrų aukščio Balskų užtvanką, kuri iki šiol „džiovina“ upę, žaloja jos ekosistemą. Vis dėlto ne atsitiktinumas, kad net 38 km Jūra vingiuoja per Pagramančio regioninio parko teritoriją. Didžioji Jūros dalis iki šių dienų išlikusi labai natūrali, ir tai žavi visus keliaujančius upe ar jos pakrantėmis.

Padavimai, kuriuos vis dar pasakoja Tauragės krašto žmonės, mus nukelia į tuos laikus, kai Tauras tebebuvo aisčių garbinama dievybė, kai gražiuose Jūros pakrančių miškuose medžiodavo vietiniai kunigaikščiai, pilių valdovai.

Kartą šių žemių karžygys Tauras išjojo į svečius kraštus. Ten jį pamilo tos šalies turtinga bei daili valdovė. Gimtinėje likusi Tauro mylimoji – Ju­raitė – tyliai ir kantriai laukė sugrįžtant savo mylimojo, o nesulaukusi iš sielvarto amžiams pradingo upės bangose. Tą upę žmonės vėliau pradė­jo vadinti Juraitės vardu – Jura. Po daugelio metų į namus grįžęs jau se­nas, suluošintas Juraitės mylimasis Tauras, taip ir nepamilęs svetimšalės, nusekė mylimosios pėdomis. Žmonės tą vietą vėliau pavadinę Taurage. Sakoma, kad Jūros upė liesis iš krantų tol, kol Juraitė ras savo mylimąjį Taurą. Tokia legenda išlikusi apie Tauragės ir Jūros upės vardų kilmę.