Juškaičių piliakalnis: kai kalnas prabyla sapne

Juškaičių piliakalnis

Juškaičių piliakalnis ir gyvenvietė, vadinamas Pilutės kalnu – piliakalnis ir gyvenvietė Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje, Juškaičių kaime, trys km į šiaurės vakarus nuo Pilsūdų, Skaudvilės seniūnija. Pasiekiamas keliu Skaudvilė–Upyna, Juškaičiuose, priešais kanalizuotą Minsnorą pasukus į kairę pietvakarių kryptimi ir pavažiavus 270 m link čia esančios sodybos, yra į šiaurės vakarus už jos.

Juškaičių piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, aikštelė ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 24×20 m dydžio. Jos pietiniame krašte supiltas pusės metro aukščio ir 11 m pločio pylimas. Šlaitai 10 m aukščio, viršutinėje 4-5 m aukščio dalyje pastatinti.

Juškaičių piliakalnis apardytas arimų, jo šiaurinis galas nukastas žvyrui. Aikštelė dirvonuoja, šlaituose vietomis auga lapuočiai. Juškaičių piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia. Piliakalnio papėdėse, 1,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė. 300 m į šiaurės rytus yra Pabambių kapinynas.

Legendos ir padavimai

Čia seniau prie Pilies kalno, kai Kvietkauskas toks gyvenęs, dvaro ponui ten vergavęs. Taip Kvietkauskas karštą dieną pas šį kalną pjovęs šieną. Lyg pavargęs, kad jis vienas, lyg atšipęs dalgės plienas. Pavėsy prie drebulės ant pradalgės prigulęs. Mintys pinas, ima miegas, šieno kvapu svaigsta galva. Jei taip ponas pamatytų, šiurpas kūną nukratytų. Lyg sapnuojąs nejučiomis, lyg kas sako paslapčiomis:

„Jeigu nori būt turtingas, man turėsi būt dėkingas. Pasakysiu paslaptis į užkeiktąsias pilis: vidury tamsios nakties, kada kils didi audra su perkūnais, su žaibais, pasiėmęs lopetą eik į kalną užkeiktą. Niekam nieko nesakyk, viską paslapty laikyk. Ženk drąsiai, nesibaidyk ir atgal nesidairyk. Kask tą vietą, kur žinai, yra duobė lyg urvai. Prisikasi ligi mūrų, ligi geležinių durų. Kaip tik blykstelės žaibai, sudundės skardžiau griausmai, belsk į geležines duris. Tik nebijok – nesižegnok. Durys pačios atsivers [ir] nušvis požemių pilis. Kiek čia gražybių, kiek brangenybių. Kur pažiūri, akį veria – deimantai, gintarai žėri. Saulės šviesoj, aukso kėdėj skaisti karalaitė sėdi. Karalaitė duos raktus į pilies turtų rūsius. Brangenybių imt galėsi, kiek tik kokių panorėsi, mįslę duotą jei atspėsi.“

Sapnas puikus tuoj nutrūko, tai tijūnas čia sušuko. Ir Kvietkauskas tuoj pašoko, skaudų rimbą, kai pajuto. Tiek pikto pono, tiek nelabo šėtono žmogelis bijojo – turtu nepasinaudojo.

Žmonės pasakoja, kad seniau kalne buvusi aiškiai matoma kažkokia kiauruma, tik mūrų ir geležinių nebuvę matoma. Vėliau Kvietkauskas miręs netoli Skaudvilės dvaro. Jis mirė būdamas neturtingas kumietis. Turtų buvimu kalne ir dabarties gyventojai tiki, o ypač todėl, kad randa daug metalinių išdirbinių bronzos gadynės. Daug ką stebina ir tokia keista kalno išvaizda.

Buračas B. Juškaičių piliakalnio legenda, Ūkininko patarėjas, 1932 m. gruodžio 9 d. (Nr. 49), p. 13.

Minėtinos istorinės vietos

Kaip Dzūkuose, taip ir Žemaičiuose yra daug piliakalnių ir alkmenių užsilikę. Nėra abejonės, kad tokių istorinių palikimų yra ir kitose Lietuvos vietose, tik kiti Lietuvos kraštai yra didesnėj šiandieninės moderninės kultūros įtakoj, todėl tie piliakalniai yra pamiršti, niekas apie juos pasakų nesako. Moderninės kultūros padarai dildo liaudies atmintyj senovės vaizdus.

Dzūkų, žemaičių liaudyj dar pilna senovės pasakų, atsiminimų ir įvairių padavimų. Bet ir čia jau nyksta mitai. Piliakalniai, alkmeniai vieni tuno ir jau jaunimas nedabina juos dainomis ir pasakomis.

Dėstant man vienoj žemaičių aukštesnėj mokykloj istorijos pamokas tenka iš mokinių šis tas išgauti, o kartais ir tiesiog iš liaudies lūpų šį-tą išgirstu.

Parinkęs iš tos žalios istorijos medžiagos kas yra įdomesnio čia ir paduodu.

Tauragės apskrity Skaudvilės valsč. netoli Juškaičių dvaro yra kalnelis, kurį vietos žmonės piliakalniu vadina. Jis yra retai medžiais apaugęs. Iš pietų pusės jis yra nuožulnus. Patsai kalnelio viršus šiek tiek sustaigėja ir viršaus lygumoj yra įdubimas, kurio krantai lazdynais apaugę.
Žmonių pasakojama, kad tame įdubime seniau būta urvo, kuris dabar žeme yra užgriuvęs. Urvan imetus akmenį, net skambėsio buta girdėta..

Šio kalnelio kitoj pusėj riogso kitas kiek ilgesnis kalnas. Šis kalnas daro naturalaus kalno įspūdį. Žmonių iš jo imama žvyrius keliams taisyti. Sako, kartais pasitaiko žmonių kaukuolių iškasti ir įvairių kaulų aptinkama, bet jokių kitokių liekanų nerandama.

Kiek antrasis kalnas žmonių yra ardomas, tiek pirmasis pilkalnis yra saugojamas. Mat, šis pilkalnis turėjęs seniau įvairių padavimų jau dabar žmonių pamirštų, rasi delto niekas nedrįsta jo ramybės žagre ar kastuvu sudrumsti.

Ir dabar dar žmonių kalbama, kad piliakalnis iš žmonių pelenų supiltas, nes esą toj vietoj buvę senovėj žmonės deginami. Kiti gi vėl pasakoja, kad tame kalne esama brangių turtų užkasta. Atsiradęs vienas drąsuolis, kuris mėginęs piliakalnį kasti, bet sapne buvo įspėtas, kad liautus tai daręs, nes sulauksias didelės nelaimės. Drąsuolis pabūgęs ir liovęs turtų ieškojęs.

Betgi žmonės tvirtina, kad tuo dviejuose kalnuose vaidinasi, todel retas drįsta čia vėlybu laiku pasirodyti. Taip ir tūno piliakalnis niekeno neardomas, nedrąskomas, tartum žmonės susitarę neliečia jo ir laukia tų laikų, kuomet drąsuoliai mokslu apsišarvavę atvers kalnelio pažemius ir tikrąją tiesą apie jį pasakys.

J. Vilkaitis „Minėtinos istorinės vietos” // Klaipėdos žinios 1924 m., spal. 24 d. nr., p. 4