Kalnelio piliakalnis

Kalnelio piliakalnis su gyvenviete, Sidabrė, Gurkiai – piliakalnis Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, Kalnelio kaimo šiauriniame pakraštyje, Sidabros kairiajame krante. Pasiekiamas plentu (153) Joniškis – Žagarė Kalnelio centre pasukus į dešinę šiaurės kryptimi, už 100 m.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga Š­P kryptimi, 70×45 m dydžio. P ir Š papėdėse buvo 4 m pločio, 2 m gylio griovys (užslinkęs). Šlaitai vidutinio statumo, 4­6 m aukščio. Į Š nuo piliakalnio, už užslinkusio griovio, iki 3 m aukščio kalvelėje nuolaidžiais šlaitais yra papilys. Papilio aikštelė ovali, pailga Š­-P kryptimi, 130×40 m dydžio.

Piliakalnį labai apardė ant jo 1536 m. pastatyta medinė bažnyčia ir aplink ją atidarytos kapinės, veikiančios iki šiol, užimančios ir papilį. Geriausiai išliko piliakalnio V šlaitas, apaugęs alyvomis.

1536 m. Vilniaus vyskupas Jonas, kartu būdamas Šiaulių valsčiaus laikytojas, matydamas didelį skaičių mūsuose esančių tokių žmonių, kurie toliau, sekdami pagoniška klaida, gerbė girias, žvėris, upes, roplius ir garbino dievybes, įsteigė Joniškyje parapinę bažnyčią, jos klebonu paskyrė Buginionių (Bugieniany) kleboną Morkų Liackį ir naujajai parapijai parūpino ne tik kalėdos mokestį, tris kapas lietuviškų grašių iš Joniškio karčemų, bet ir aštuonis valdinius su jų turtu bei teisėmis (Codex 1984, 206 (Nr. 133); Jovaiša 2006–2007, 4; Bumblauskas 2014, 193). Iš 1607 m. Zigmanto Vazos akto aišku, kad po Valakų reformos Joniškio bažnyčios valdos sudarė stačiakampį ištęstą plotą nuo Satkūnų šiaurės rytuose iki Šliūpiškių pietvakariuose; jam priklausė ir Čiutos ąžuolynas (Karta 1780b). Buginionių kaimavietė, – šį kartą pavadinimas buvo užrašytas su raidele d (gdzie siedziało śiołko Budginie), – ribojosi su Ziniūnais, Ežeikiais ir Krampiais, kitaip Verbušaičiais,
taigi buvo Pociūnų, Pociūnėlių ir, labiausiai tikėtina, būsimojo Kalnelio vietoje (Codex 1984, 616–617 (Nr. 345); Blaszczyk 1990, 180–181; Misius 2011, 79; plg.: Griškevičius 1850, 156).

Pirmoji bažnyčia ir parapija Buginioniuose, arba Budginiuose, su lenkų kilmės žemesniųjų šventimų dvasininku klebonu M. Liackiu liudija tąsą, priklauso Sidabrės pilies ir jos šventojo miško erdvei. 1536 m. ši valda tapo Joniškio bažnyčios turtu, čia buvo įkurtas Pasidabrės palivarkas, vėliau pavadintas Kalnelio vardu. Atokiau, pamiškėje, ant Sidabrės kalno, 1676 m. Joniškio bažnyčios vizitacijos akte pirmą kartą minima Kalnelio koplyčia (Joniškio 2012, 91). Manytina, kad Buginionių parapinė bažnyčia kitados buvo koplyčios vietoje, tik istoriografijoje šis teiginys iki šiol stokojo
pagrindžiančių duomenų.

Į V, P ir R nuo piliakalnio 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1990 ir 2003-­2004 m.). Joje rastas iki 90 cm storio kultūrinis sluoksnis, datuojamas IX­-XIII a., su grublėta ir žiesta keramika, įvairiais radiniais: sidabrinio lydinio gabalėliu, žalvariniais kalavijo makščių apkalo fragmentais, pasaginės segės ruošiniu, geležiniais peiliais, pentinu, yla, juvelyro plaktukais ir kt.

1 km į PR nuo piliakalnio yra VI-­XIII a. Užupių kapinynas, tyrinėtas 1990 m. 1990 m. A. Merkevičius piliakalnio P papėdėje padarė užslinkusio griovio pjūvį (20 m² plotas), aptiko piliakalnio papėdę juosiantį 4 m pločio, 2 m gylio griovį. Piliakalnis datuojamas V a. – XIII a.

Manoma, kad į pietus nuo Kalnelio piliakalnio, prie Sidabros ir Vilkiaušio santakos, buvo antras piliakalnis, sunaikintas kasant žvyrą, kuriame XVI a. – XVIII a. buvo dvarvietė. Kasant žvyrą buvę randama žiestos keramikos šukelių, apdegusio molio, anglių, gyvulių kaulų.

Piliakalnyje (arba sunaikintame piliakalnyje) stovėjo žiemgalių Sidabrės pilis, paskutinė, kurią užėmė kryžiuočiai. 1289 m. Livonijos ordinas užpuolė ir sudegino šios pilies priešpilį, tačiau pilies užimti neįstengė ir pasitraukė. 1290 m. žiemą jie pilį puolė su naujomis jėgomis. Dalis žiemgalių pasidavė, kiti pasitraukė į Lietuvą, o pilis buvo sudeginta.

Su Sidabrės pilimi pagrįstai siejama Kalnelio kaimo Ąžuolynė. J. Šliavo duomenimis, XX a. pradžioje ji dar buvo apie 10 ha dydžio, supo Pilkalniu, arba Sidabros kalnu, vadinamą piliakalnį, ten stovinčią koplyčią bei kapines ir senolių buvo vadinama Šventuoju mišku (Šliavas 1975, 70–71; 1980, 101).3