Kesių alkakalnis

Kesių alkakalnis yra Akmenės raj. savivaldybės teritorijoje, prie Kesių kaimo (Akmenės seniūnija), greta dabartinės Lietuvos – Latvijos sienos, Agluonos ir Vadaksties santakoje, buvusiame ąžuolyne. 1977 m. apie 1,2 ha teritorijos sužalota kasant smėlį melioracijos reikmėms. Viršus iškasinėtas, šlaitai nelygūs, dalis apaugusi menkaverčiais krūmais.

Šventvietę sudarė dvi kalvos – Alkos (dar vadinama Aukos) ir Bažnyčios (neišlikęs) kalnai. Alkos kalnas – akmeningas aukštumos kyšulys (60 m ilgio, 10–25 m pločio, 8 m aukščio).

Apie Kesių alkakalnį yra užrašyta nemažai padavimų, pasakojama, kad kalne gyveno pana, vardu Aglona. Ji visą amžių kalne kūrenusi ugnį. Kai pasenusi, vienos didelės šventės metu užkūrusi labai didelę ugnį, kurioje pati susideginusi. Kadangi ji buvo labai gera, visų gerbiama, jos pelenai palaidoti šiame kalne. Pats kalnas ir upė pavadinti Aglonos vardu (VAK, b. 27, p. 52).

***

Ant kalno senovėje buvo aukojam dievams, nuo to ir kalnas gavęs „aukos“ vardą (VAK, b. 27, p. 51).

***

Čia buvo bažnyčia, kurią sugriovė kryžiuočiai ar švedai. Tos bažnyčios turtai užkasti kalne (VAK, b. 27, p. 51).

***

Dvyliktą valandą dienos piemenė ganė kiaules ir pamatė čia vaikščiojantį vaiko didumo kunigą su patarnaujančiais žmonėmis, kiti matydavo kunigą be galvos, vaikščiojantį aplink Alkos kalną (V AK, b. 27, p. 60-62).

***

Sakydavo, kad kalne po akmenimis gyvena velniai; vienas žmogus ganė arklius, atsigulė pasnausti ir išgirdo smarkų balsą: „Kelkis, ko čia guli“. Žmogus nepaklausė. Balsas šaukė ir antrą kartą, o kai sušuko trečią kartą, griebė žmogui už kojos ir sviedė į pakalnę (VAK, b. 27, p. 60-62).

***

Po akmeniu paslėpti dideli turtai. Naktigonėje prie akmens atsigulusiam žmogui girdėjosi žvangėjimas, tiek jį išgąsdinęs, kad žmogus parlėkė namo. Už Alkos kalno, Vadaksties lankelėse niekad neišstovėdavo arkliai (VAK, b. 27, p. 60-62).

***

Ir tolesnių apylinkių gyventojų kalnas tebėra gerbiamas (VAK, b. 27, p. 52).

***

Prieš antrąjį pasaulinį karą šventadieniais į kalną eidavo nemaža žmonių pasivaikščioti. Tačiau naktimis ir šventadienių 12 valandą dienos kalno buvo vengiama (VAK, b. 27, p. 60-62).

***

Pasakojama, kad senovėje ant to kalnelio buvusi žinyčia. Dabar vienoj vietoj žemėje yra akmenų. Pasakoja, kad tai aukuro liekanos (pasakojo Antanas Stonis, Kesių k., užrašė Jonas Aukštikalnis, 1935 m.).

***

Kalbėdami apie kalną žmonės kartais jį pavadina „kankinių kalnu“ (ŠEMETA, Povilas. Archeologinio paminklo pasas: Kesių alkakalnis. 1958-09-04. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka’).

***

Alkakalnyje esą buvo garbinamas Perkūnas (ČERNIAUSKAS, Mykolas. Akmenės rajono archeologinių paminklų žvalgymo ataskaita. 1971 m. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 27, ap. 1, b. 25, p. 4).

***

Tolimesnių valsčiaus apylinkių senųjų žmonių pasakojama, kad senovėje čia buvę deginamos aukos. Kitų, esą, girdėta čia buvus bažnyčią. Todėl ši vieta ir dabar tebėra gerbiama (LIČKŪNAS, Stasys. Akmenės valsčiaus istorinės vietos. Vakarai (Klaipėda), 1938-11-21, Nr. 270 (876), p. 4).

***

Žmonės pasakoja, kad šiame kalnelyje buvusi užgriuvusi bažnyčia, dėl ko tą kalnelį vadino Bažnyčios kalnu;

***

Gretimą kalną prie Agluonos – vadino Vienuolyno kalnu. Tą vienuolyną čia esą galutinai panaikinę švedai;

***

Žmonės pasakoja, kad po tuos krūmus vaikščiodavusios šviesos; Kažkur prie kalnelio Vadakstyje esą įmesta aukso;

***

Ant kažkurios iš šių vietų, dar dabartinių žmonių atminime, seneliai eidavę prašyti lietaus (ŠLIAVAS, Juozas. Mūšos senovės (mašinr.). Žeimelis, 1975. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 152-7, p. 143-145).