Kretingos (Kluonalių) stabakūlis
Kretingos (Kluonalių) stabakūlis
Adresas
Kretingos (Kluonalių) stabakūlis. Žemėlapyje pažymėta tiksli akmens vieta.
GPS
55.899436, 21.248741
Kretingos (Kluonalių) stabakūlis stovi Kretingos muziejaus kieme, priešais pagrindinį fasadą, jo dalis slepiasi po žeme. Akmuo rastas 1924 m. renkant akmenis buv. bendrojoje Kretingos ganykloje, beveik ant pačio dešiniojo Akmenos upės kranto, ties Jauryklos santaka su Akmena. Akmenį aptiko akmenų apdirbimo firmos „Granitas“ savininkas, kuriam radinys pasirodė labai įdomus. Iš viršaus akmuo buvo vos matomas, tačiau atkasus ir iškėlus paaiškėjo, jog jo aukštis siekia apie 1,2 m, o šalia rasta mažesnių 0,3–1,1 m aukščio akmenų, nuskeltomis viršūnėmis bei apdirbimo žymėmis kai kuriose vietose. Pastebėta, jog žemė toje vietoje judinta ir gerokai skyrėsi nuo lauko dirvos.
Petras Tarasenka pateikė versiją apie suardytą šventvietę, nes rastieji akmenys buvo su aiškiomis apdirbimo žymėmis, tvarkingai sudėti – duobės dugne sumesti mažiausi, o viršuje didžiausias. pasidomėjęs apie panašius akmenis archeologinėj literatūroje, negaliu nepastebėti kelių pavyzdžius iš bendros ir Lietuvos archeologijos, kurie kiek paaiškins rastus Kretingoje akmenis ir duos galimybės juos tiksliau įvertinti, tuo labiau, kad visi atradimo daviniai ir pačių akmenų tipinga išvaizda jokiu būdu negalėjo įvykti natūraliu gamtoje keliu, o buvo Žmogaus ranka parengti, kas ir duoda galimybės priskirti rastus akmenis irgi prie savotiškų archeologinių Lietuvos paminklų. Niekas iš Lietuvos praeities nesukelia mokslininkų tarpe tiek abejojimų, spėliojimų, skirtingų nuomonių kaip senobinis lietuvių tikybinis kultas, kuris, nežiūrint į visas pastangas, dar toli lieka neišaiškintas. Dar toli gražu kritiškai neišgvildenti metraštininkų daviniai, mažai ištirti dar mūsų liaudies saugojamos tos tikybos liekanos, įvairūs burtai, prietarai ir visa kita gausi folklorinė medžiaga; dar mažiau kreipta domės tyrinėjimui mūsų alkviečių t. y. vietų, buvusių ypatingai pašvęstų senobiniam tikybiniam kultui, dažnai aptinkamų greta kitų senobinių paminklų, sodybų, piliakalnių, senkapių. Ant alkviečių tankiai yra aptinkami ir juos žymi alkakmenys – akmenys, turėjęs reikšmės senobiniam lietuvių kulte, kaipo aukurai, bei antkapiai, pastatyti pasižymėjusių asmenų ant kapų bei statyti šiaip kokių nors svarbių įvykių atminimui. Alkakmeniai dar gerai yra žinomi mūsų liaudies ir kiek jau yra pastebėta literatūroje. Istorikas S. Daukantas ne karta mini apie statytus ant kapų akmeninius „stabus“ — stulpus (Kerniaus kapas, Pajautos kojos), kurie vėliau buvo žmonių garbinami. Meržinskis savo veikale: „Zrodla do mitologui Litevskej“, pabrėžė, kad lietuviai laikė šventais „Akmuo saxsum grandius“. Kraševskis vėl mini keletą akmenų, buvusių aukurų – Puntuką, Mokus, Žalčio ir kitus.
Prof. K. Būga, tyrinėdamas kalbos davinius, nors ir nesutinka su Meržinskio išvadomis, kad lietuviai garbinę pačius akmenų „stulpus“ bei stabus, bet mano, kad lietuviai turėjęs stabus — idolus ir pagerbtus akmenis alkakmenis.
Lietuvoje dažnai aptinkami įvairios išvaizdos alkakmenys, tarp kurių savo ypatinga išvaizda skiriasi vadiniamieji „stulpakmenys“, „stabakuliai“ kurie archeologijoje žinomi vardu „mengirai“, prie kurių, be abejonės, galima priskirti ir rastus akmenis Kretingoje. Mengirai (aukšti akmenys) plačiai žinomi Vakarų Europoje, kur jie kartais, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijos Bretanijos provincijoje, aptinkami gausiomis grupėmis, kartais gana aukšti, siekia 3 ir daugiau metrų aukščio. Vakarų Europos mengirai senai jau surūpino mokslininkus — archeologus, kurie jiems net pašventė ištisą literatūrą, ir laiko juos savotiškais statybos paminklais, dar akmens gadynėje statytais, ar ant mirusiųjų kapų, ar kokių nors įvykių atminimui. Aptinkama daug mengirų Švedijoje, Danijoje, Anglijoje ir kituose kraštuose, ir stebėtina tai, kad visur liaudis riša su jais padavimais, kad jie yra suakmenėję žmonės. Be abejonės, yra mengirų ir Lietuvoje, nes ir mūsų kraštas turtingas įvairiomis akmens kultūros gadynės liekanomis, ir keli žinomi pavyzdžiai tą nuomonę patvirtino.
Tai vieni paslaptingiausių ir labiausiai mitologizuotų akmenų, nes yra išlikę daugybė pasakojimų, kuriuose jie kartais vadinami „užkeiktomis mergomis“ ar „suakmenėjusia svodba“ (vestuvėmis). Kalbininkų nuomone, žodis „stab“ reiškia „stabą“ – garbinamą dievybę, jos atvaizdą, statulą. O žodis „kūlis“ yra kuršiškos kilmės, kuršių kalbos palikimas žemaičių tarmėje, reiškiantis „akmenį“, tad stabakūlis – tai akmeninis stabas, kuris senovėje būdavo garbinamas. Prie stabakūlių daryti įvairūs apžadai, melsta susilaukti vaikų, prašyta pagalbos. Už gautą malonę būdavo paliekama aukų – duonos, midaus, alaus, pinigų, gėlių.