Kryžių kalnas: prarastos pilies ir stebuklų paslaptis

Jurgaičių (Domantų) piliakalnis

Kryžių kalnas, Jurgaičių (Domantų) piliakalnis  – katalikų piligrimystės vieta Lietuvoje, Meškuičių seniūnijoje (Šiaulių rajonas), šalia Šiaulių-Rygos plento ir geležinkelio, 12 km į šiaurę nuo Šiaulių ir 6 km į pietvakarius nuo Meškuičių, Kulpės kairiajame krante. Katalikiškos piligrimystės vieta Šiaulių vyskupijoje.

Ant piliakalnio yra tūkstančiai kryžių, atvežtų ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet ir iš užsienio (todėl ir vadinasi Kryžių kalnu). Suskaičiuota, kad Kryžių kalne yra apie 200 tūkst. kryžių: 53 įrašyti į Kultūros vertybių registrą (2013 m.). Krikščionių pasaulyje šį kalną dar labiau išgarsino 1993 m. čia apsilankęs popiežius Jonas Paulius II.

Piliakalnis (Pilies Kalnas, Kryžių Kalnas) įrengtas atskiroje kalvoje Kulpės kairiajame krante. Aikštelė ovali, orientuota R-V kryptimi, 17 m ilgio, 25 m pločio. Jos R gale supiltas 12,5 m ilgio, 2,5 m aukščio, 14 m pločio pylimas, kurio išorinis 7 m aukščio šlaitas leidžiasi į papėdėje esantį 10 m pločio, 0,5 m gylio griovį, už kurio supiltas 19 m pločio, 2 m aukščio iš išorės pylimas. Aikštelės V gale supiltas 17 m ilgio, 3 m aukščio, 15 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 6–8 m aukščio.

Piliakalnis apardytas nuo XIX a. vidurio jame statant ir tarybiniu laikotarpiu 1961, 1975 m. griaunant kryžius, kurių čia dabar yra daugiau kaip 100 tūkst. Ant R pylimo stovėjo koplyčia. Visas piliakalnio paviršius užstatytas kryžiais, išilgai per jį eina takas.

Piliakalnis žinomas ir Domanto vardu.

R, V ir Š papėdėse, 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1990, 1991 ir 1993 m.). Joje aptiktas iki 1 m storio XIII–XIV a. kultūrinis sluoksnis su židiniais, sidabrine sege, geležiniais peiliais, kirstukais, strėlės antgaliu, stikliniu karoliu, akmeniniu galąstuvu, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais, molio tinku. 200 m į PR yra IX–XII a. senkapis.

1999 m. piliakalnio R šlaite B. Salatkienė ištyrė 30 m² dydžio plotą, aptiko iki 10 cm storio kultūrinį sluoksnį be radinių. Piliakalnyje stovėjo 1348 m. minima Kulių pilis. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a. Pasiekiamas iš Šiaulių-Joniškio plento (A12) pasukus plentu į dešinę (ŠR) Meškuičių link ir pavažiavus 1,8 km (yra 100 m į dešinę (PR)).

Jurgaičių (Domantų) piliakalnio istorija

Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart minimas XIX a. viduryje (kryžiai aptinkami nuo 1850 m.), gali būti, kad kryžiai pradėti statyti po 1831 m. sukilimo. Domantų kaimo ribose kryžius imta statyti ant Jurgaičių piliakalnio po to, kai caro valdžia žiauriai susidorojo su 1831 m. ir 1863 m. sukilimo dalyviais. Apie 1900 m. šventa tapusi vieta ėmė traukti vis didesnes tikinčiųjų minias – žmonės kalne statydavo kryžius tikėdamiesi malonės. XX a. pradžioje Kryžių kalnas tapo sakraline vieta, jį gausiai lankė žmonės, vykdavo pamaldos, atlaidai.

Sovietų valdžiai kalnas ir čia esantys kryžiai liudijo apie lietuvių religingumą, o tai prieštaravo tuo metu skleistai sovietinei ideologijai, todėl 1961 m. prasidėjo Kryžių kalno naikinimas: jis buvo nušluotas su buldozeriais, mediniai kryžiai sudeginti, metaliniai – nuvežti į metalo laužą, akmeniniai ir betoniniai – užkasti. Prasidėjo „buldozerinio ateizmo“ epocha, trukusi beveik 20 metų. Kalną saugojo kariuomenė ir KGB, buvo planuota teritoriją užtvindyti, Kryžių kalną paversti sunkiai prieinama vieta. Bet po kiekvieno griovimo (o jų būta keturių, 1964–1984 m.) Kryžių kalnas vis atgimdavo, nors betoniniai kryžiai buvo suklojami į kelius, mediniai – deginami, o metaliniai išvežami į laužą. Be to, 1963 m. minint 1863 m. sukilimo metines ant kalno pastatytas paminklinis akmuo.

1988 m. Kryžių kalno reikšmingumas išaugo. 2007 m. duomenimis, čia buvo apie 200 000 įvairių kryžių, taip pat Kryžių kalne yra koplytstulpių, šventųjų statulėlių bei paveikslų su ant jų sukabintais rožiniais. Kiekvienas kryžius turi savo istoriją ir savo intenciją. Piliakalnį puošia kryžių ažūras. Paskutinį liepos sekmadienį nuo 1997 m. vyksta atlaidai.

2006 m. gruodžio 28–29 d. naktį Kryžių kalnas degė maždaug 50 m² plote.

Legendos apie Jurgaičių (Domantų) piliakalnį

Legenda byloja, kad pirmąjį kryžių pastatęs nelaimingas tėvas, kuris budėdamas prie merdinčios mylimos dukters lovos susapnavęs šviesiai apsirengusią moterį. Ji liepusi padaryti kryžių ir nunešti ant kalno, kur prie Meškuičių kaimo. Sunkų kryžių tėvas nešęs net 13 valandų, bet grįžtantį jį pasitikusi pasveikusi duktė. Po to žmonės ėmę kalne kryžius statyti.

Kitas padavimas sako, kad kalno vietoje buvusi bažnyčia, kurią per galingą audrą drauge su žmonėmis palaidojęs smėlis. Ankstų Velykų rytą gali pamatyti aplink kalną procesiją einant. O dar kalno įdubime skylė buvusi, į kurią metęs akmenį išgirsdavai ataidint, lyg jis giliai ant bažnyčios grindų būtų nukritęs…

Žmonės laiko jį stebuklingu, todėl, darydami įvairius apžadus, stato po kryžių < . . . > . Seniau ant kalno buvusi pilis, kurioje buvus ir bažnyčia. Bet štai, vieną Velykų rytą, turbūt, dėl gyventojų
nuodėmių, pilis, bažnyčia, kiti trobesiai, drauge ir gyventojai, skambant tos bažnyčios varpams, likę nugramzdinti. <…> ši vieta yra laikoma šventa, stebuklinga. Žmonės tą kalną labai gerbia ir eina tenai melstis. Kasmet susirenka ten tūkstantinės žmonių minios pasimelsti.

Informacija apie Jurgaičių (Domantų) piliakalnį:

Pilies kalnas (Kryžių kalnas)

Tarp Domantų ir Jurgaičių kaimų (Šiau­lių ap.) yra vadinamas „Pilies kalnas”, kitu vadinamas dar „Kryžių kalnu”. Tasai Kryžių kalnas gerokai aukštas, stovi gražioje vietoje: iš vie­nos pusės teka Kulpės upė, iš kitų pusių Kryžių kalnas apsuptas lankomis ir dirbama žeme. Visa kalno viršūnė nustatyta kryžiais, kurių čia yra apie du šimtu. Ten pat įtaisytos sta­cijos. Vasarą kas šventadienis žmonių pilna prieina ne tik iš aplinkiniu kaimų, bet iš svetimų parapijų. Ateina į tą kalną su įvai­riais prašymais, eina aplink kalną keliais, o visi kryžiai pastatyti, kaipo padėkos ženklai bei prašymai į Dievą.

Kalno vidurys įdubęs taip, kad vaikščiojant po vidurį, nuo tolo nie­ko nematyti. Senukai pasakoja, kad tasai Kryžių kal­nas buvęs su viršūne ir neįdubęs, taip kad varna po viršūnę bevaikščiojanti ir tai bu­vusi matoma. Pirmąjį kryžių, sakė, pastatęs kažkoks ponas, kuris su kažkuo bylinėjęsis ir pažadėjęs Dievui, jei laimėsiąs bylą — pa­statyti ant „Pilies” kryžių; bylą laimėjęs ir pastatęs. Nuo to laiko žmonės pradėję staty­ti kryžius. Vyriausybė, sužinojus buvo užgynusi, bet žmonės vis nesiliovė statę. Žiūrėk, sako, iš nakties ir atsirasdavę 3 –  4 nau­ji kryžiai. Ar kas kokią nelaimę turėjo, ar sirgo — pastatė tik ant Pilies kryžių ir jau vi­sa linko gerojon pusėn. Nors vyriausybė gy­nė, bet kryžių statymas nė kiek nesiliovė ir ligi šios dienos vis nesiliauna; vieni griūna, tai ant tos vietos naujus, dabar daugiausiai špižinius stato, taip kad kalno viršūnė, it mi­škas, išveizdi.

Apie tą kalną yra padavimas, būk ten esanti užgriovusi bažnyčia. Viena senutė pasakojusi, kad jos prosenutis, būda­mas su kitais bernais bei pusberniais nakti­gonėj, matę, kaip išėjusi iš to kalno procesi­ja su kunigu ir varpais skambindama apėju­si apie kalną ir vėl sulindusi vienoj vietoj į žemę. Sako, žmonės bandę kasti, bet nieko neradę, tik smilčių, molio bei kalkių sluoksnius ir kažkokių medžių trupinių. Urėdninkas, tai sužinojęs, nebeleidęs toliau kasti.

Visi senieji žmonės sako, tasai kalnas esąs ne­paprastas. Kodėl, sako, čia pat esąs kitas kalnas ir Žuvininkų kaimo lauke Salduvės kalnas—neįdumbą, o kaip stovėję taip te­bestovį, nė jokiu stebuklingų išgijimų atsi­tinką, o čia jie esą nebesuskaitomi.

„Pilies kalnas“/ R. Gegutė // Viltis. – 1914, saus. 5 (18), p. 1.

Pilies kalnas (Kryžių kalnas)

Tiesa, daug apie tą kalną kalbama, daug yra įvairių padavi­mų. Pasakoja, ten esanti užgriuvusi šv. Bar­boros bažnyčia. Apie pastatymą pirmojo kry­žiaus taip pasakojama: Vilniuje gyvenusi kažkokia akla ponia; kai kurie senukai primin­davo, sako, ir jos pavardę, bet dabar tokio surasti negalėjau. Tai poniai prisisapnavo: jeigu ji pastatys ant Pilies kalno kryžių, tai praregės. Ponia dasiklaususi, kame yra tas stebūklingas kalnas, pastatė ant jo kryžių ir praregėjo. Nuo to laiko ir prasidėjo statymas kryžių ant Pilies. Pasakoja dar, jog tame kalne buvo begalinė skylė: su trimis surišto­mis ketursieksninėmis kartimis negalima buvo galą dasiekti; įmestas akmuo „žvangėdavo ir nužvangėdavo į bedugnę”.

Meškuičių klebonas a. a. kun. Ladušinskas bandė kasti tą kalną, už ką buvo nu­baustas ir užmokėjo valdžiai 300 rub. Apie tą kasimą daug kas kalba, tik ne visi sutinka, ką jis iškasė. Vieni sako, buk iškasęs kieliką ir kryželi; kiti gi kalba, jog nieko neiš­kasė. Mat, kasėjai buvo žmonės, paprašyti iš kaimų ir jiems nieko nemokėta. Klebonas „užpundijo”, kaip sako, kelias bačkas alaus ir prašė kasti. Vyrai, kol turėjo alaus, kasė, kaip pabaigė alų, pabaigė ir darbą. Pasta­ruoju laiku jokiu tyrinėjimų nedaryta. Žmo­nės tiki, jog tas kalnas yra stebuklingas. Lanko jį su įvairiomis maldomis, prašymais, ir dauguma, girdėti, tampą išklausyti. Ypa­tingai daug žmonių, nežinia kokios priežasties dėlei, susirenka ant kalno per šv. Joną: su­sirenka tiek daug, kad beveik ant kalno nebetilpsta; daug, žinoma, prigul nuo oro.

Gaila tiktai, kad nėra tvarkos. Ateina vyrukai su armonika, klernatu, barabaniuku, Prasideda stacijos. Jau baigia giedoti „Aniolai Dangaus”, o pakalnėje dar skamba „polka”, „kadrilius”. Kitais šventadieniais žmo­nių ne per daug, vienok vasaros laiku tai be­veik kasdieną atsilanko 2—3 bobelės. Reikė­tų į tą kalną atkreipti domą. Jei jis yra iš tikrųjų „stebuklingas”, tai reikia daugiau aprūpinti ir labiau gerbti, nes dabar ir kiaulės apknaisioja, kaip kada ir žąsų pulkas užsiri­ta ir, žinoma, palieka žymių. Bet svarbiau­sia tas, kad ne vien kryžiai yra statomi, bet ir pinigai aukojami.  Yra ant kalno koplytėlė, į kurią deda pinigus. Retai kada atsiranda žmogus, kuris atiduoda juos ubagams. Daž­niausiai kliuva jie piemenims, kurie, sugriebę, tuojau trakšt-brakšt artimon smuklėn, aikvoja juos papirosams, tabakui. Leidžia vyrutis dūmą po dūmo, bijosi, kad nepamatytų vyre­sni ir galvoja, kaip čia ir kitą kartą dasi-gauti pinigų ant Pilies.

„Pilies kalnas“/ Strielčiukas // Viltis. – 1914, saus. 11 (24), p. 1.

Piliaus kalnas

Bal., 28 d. su draugu leidovaus kelionėn: nuėjova ant Piliaus kalno. Čia bent du varstu tęsias eilė kalnelių, siaurų, stačių, tarytum kas juos yra supylęs. Tie kalneliai eina vienai-viena eile, aplinkui visur lygu (čia pat ir Lygumų par.). Kai kuriose vietose imamas žvyrgždas: ten radova kažin kokių kaulų, gal ir žmogaus; pakasinėjus, gal kas ir daugiau rastūsi. Užėjova ir ant Piliaus kalno. Pločio jis neužims daugiau kaip pusę dešimtinės; augštumo gal bus 4 – 5 sieksniai; iš visų pusių status; visas viršus indubes. Beveik visas kalnas nustatytas vienų kryžių. Daugelis žmonių, ne tiktai vietinių, sergančių kokia liga, stato ant kalno kryžių, arba tiktai taip pasižada lankyti kalną ir paskui pagija. Kad daugiau sužinojus apie tą kalną, nuėjova į artimiausiąjį Jurgaičių kaimą. Bent keli žmonės (ir visi beveik čia taip mano) sakė, kad čia esanti audrų apversta bažnyčia. Vienas gi senelis (Juozas Lukošaitis, bent 65 m.) šit ką papasakojo.

Mat, kitkart žmonės iš laukų leizdavę šeivas. Taigi tada užėję nuo Šiaulių geležiniai (žmonės, jie žmogų nagais sugnybią ir mirštąs žmogus. Nuo Joniškio ėję katelikai. Katelikai ir geležiniai susigrumę ties Pilies (senelis taip tarė, kiti dažniausia taria: Piliaus, Ar ne pilios? Red.) kalnu. Katelikai niekaip negalėję priveikti geležinių. O ant to kalno buvę suvežta 40 ašių malkų. Katelikai, nebepriveikdami, sukritę ugnin, sukritę ir moteris, maži ir dideli ir visi (vyrų buvę 4000) susideginę… Geležiniams pasimatę klaiku ir sugrįžę atgal. Sudegusių žmonių dūšios meldžiančiosios už tą, kas tą vietą aplankąs, ar kryžių pastatąs, užtat jis ir išgijąs. Senelis dar sakė, kad prieš kokią dvidešimtį metų Meškučių nabaštikas klebonas, pasiėmęs iš sodžiaus 12 vyrų ir kasinėjęs bent kiek tą kalną. Ir jis buvęs kastų. Radę kažin kokio žvakigalio dalį ir smulkučių anglelių. Toliau kasti užgynus policija.

Grįžova namo, labai pasitenkinę, kad padarėva nors nedidelę ekskursiją. Dar labiau įsitikinau, kad reikia, vaikščioti po Lietuvą: juk tai be galo daug naudos ir pasitenkinimo.

Lygumietis „Piliaus kalnas” // Viltis. – 1911 m., geg. 11 (24), p. 5.

Jurgaičių pilies kalnas

Šis kalnas yra Meškuičių vls. Šiaulių aps. Važiuojant plentu iš Šiaulių į Joniškį jis bus kokie 5 klm. nuo plento dešinėj į rytų pusę. Gelžkeliu iš Šiaulių į Joniškį važiuojant, visai pro šį kalną tenka važiuoti. Čia buvusiuose žmonėse jis yra vadinamas šiais vardais: Jurgaičių pilies kalnas, Jurgaičių kapai arba Kryžių kalnas.

Jurgaičių pilies kalnas beveik apskritas, bent kiek ilgėlesnis iš rytų į vakarus, įdubusia plačiai ir apigiliai viršūne. Tas įdubimas kas kart platyn ir gilyn eina. Pats kalnas bus apie 70 metrų ilgumo; platumo kiek mažiau – 60 metrų, aukštumo jis kaip dviejų gyvenimų miesto namai ligi pastogės. Jis visas, kiek kasi, kiek nekasi, smėlio, smilties. Žemių keliams taisyti iš jo neima: užginta esą. Medžio jokio jame neaugo ir neauga. Šiaip jau visa viršūnė ir šlaitai apžėlę žole. Arti kalno jokio upelio nėra. Aplink jį eina arba pievų ganyklos, arba ariama žemė. Tvyksančių balų nėra, o tik sausa loma, su mažais kūbreliais. Kalne šiandie yra likę apie 50 sveikų kryžių. Prieš karą buvę virš 200 kryžių, bet jie vokiečių laikais daugiausia vietinių gyventojų, ypač naktigonių, kurie ir lig šiol tebegano arklius kalne, išnaikinti, sukūrinėti. Likusieji ir buvę kryžiai mediniai; kiti jau senai statyti, visaip išraityti, išdrožinėti, apsamanavę, senoviški, pakrypę. Yra ar du tik akmens kryžiai, esą turtingų žmonių statyti. Kalnas nėra buvęs niekados aptvertas. Čia taip pat niekumet nėsą nei numirėlių laidoję. O ta kryžių daugybė šitaip atsiradusi. Įvairi ligoti, negaluojanti ar nelaimingi žmonės darydavę ir tebedaro apžadus ir statydavę kryžius. Pačiame kalno įdubime riogso jau lendanti į žemes sena plytų koplytėlė, kurioj yra kažkokio šventojo neaiškus paveikslas. Vasaros metu, taip seniau, taip ir dabar, suvažiuoja (laikas nepaskirtas) iš arti ir iš toli daug žmonių maldininkų „su apžadais” ir eina keliais apie tą kalną, melsdamiesi tam tikrai savo intencijai. Šioji vieta žmonių laikoma nepaprasta, neišaiškinama, stebuklinga vieta. Esą buvę daugybė atsitikimų, kad išgydavę liguisti arba raiši žmonės, padarę tame kalne apžadus, būtent, svarbiausia, tame kalne kryžių pastatę. Vienas mano fiksuotas išgijimo atsitikimas toks: Liūdas Gelažis, 9 metų amžiaus, iš Joniškio m. sunkiai ir neišgydomai sirgęs; motina padariusi apžadus pilies kalne, jog, jei pagyṣiąs sūnelis, tai nuvyksiąs į kalną pasimelsti, ir vaikas išgijęs. Šiemet (1922 m.) jis einąs 16-sius savo amžiaus metus.

Anot parlaukiečių žmonių padavimų, senų senovėje toj vietoj, kur dabar stovi Jurgaičių sodžiaus pilies kalnas, jokio kalno nebuvę. Stovėjusi tik toj vietoj kažkokia bažnyčia, o aplinkui žaliavę pušynai ir eglynai. Kartą ištikusi baisi audra, žaibavę, griaudę, ir perkūnas trenkęs į tą bažnyčią, o viesulas užnešęs ją smėliu. Taip pasidaręs aukštas, pradžioj neturėjęs jokio įdubimo viršukalny, smėlių kalnas. Tai esą atsitikę, švedų laikais.

Kadangi šis kalnas buvo didelis ir taip neišaiškinamai atsiradęs, vietiniai žmonės taip pat bijojo jo kasinėti, ir kalnas likęs nejudintas. Žmonių pasakojimais, dar senokai, klebonaujant Meškuičiuose vienam kunigui, ji tas kalnas sudominęs. Taip, kunigas, surinkęs apylinkės vyrų būrelį, bandęs pakasti kalno viršūnę per įdubimą. Bedirbdami jie esą prikasę užneštosios bažnyčios stogą; vienas kasėjų įlindęs pro stogą į bažnyčią ir išnešęs kelius liktorius. Netrukus po kasinėjimo tam pačiam klebonui prisisapnavę naktį, jog jis privalas tuos iškastuosius liktorius grąžinti atgal į kalną. Klebonas kuri laiką dar lūkuriavęs ir varęs savo darbą toliau kalne. Ir bekasinėjant esą sutraukę, surietę į krūvą kažkokį vieną kasėją. Klebonas išsigandęs ir liepęs atgal į duobę iškastuosius liktorius sudėti; pats iš Meškuičių nuvykęs apšlakstęs švęstu vandeniu duobę ir liktorius, įsakęs užlyginti duobę ir niekam nieko nebekasinėti. Po to sutrauktajam kasėjui belikę padaryti apžadus, einant keliais aplink kalną, ir jis pasveikęs.

Pasakoja, jog ir šiandien dar apie pilies kalną naktį 12 val. kartais, kaip ir seniau, pasirodą viščiukų, vištų, kačių ir bėginėją tol, kol gaidys sugiedas; užgiedojus gaidžiui, jie pranykstą. Tai, esą, velniai klajinėją, neturėdami sau vietos, ir todel pasiverčią visokiais gyvulais.

Dar, šneka, buvęs toks atsitikimas. Jurgaičių sodžiaus arkliagoniai – tai buvę senėliau pamatę naktį pilies kalne pinigus degant. Tuojau sujudę kasti toj vietoj kalne, kur liepsna matėsi, ir radę katilą auksinių pinigų. Kad ir drąsiausis pusbernis bijojęs visų pinigų imti iš katilo, o tik nedaug tepasisėmęs. Tas, kuris ėmęs pinigų, sekančią naktį sapnavęs, tartum kažkoks balsas jam sakęs: jei kasi pinigus, neužmiršk, kad aš tau tik paskolinu juos ir po laiko turėsi vėl grąžinti atgal. Pusbernis išsigandęs atbudęs ir rytą viską prisipažinęs savo šeimininkui. Šeimininkas tuoj pasiekęs Meškuičių kleboną. Klebonas su bažnytine ceremonija nuėjęs pinigų vietos šventyti. Ir kai vėl atkasę katilą su likusiais pinigais, kurie blizgėję, kaip auksiniai, pasimeldęs, apšlakstęs juos švęstu vandeniu. Katilas tik sužvangėjęs ir nugrimzdęs į dugną. Bet pusbernis anų pinigų nebegrąžinęs

Nepertoliausia pilies kalno yra nežymių kalniūkščių: vieni nuo kalno tolumo 40-50 metrų, kiti taip 70-80 metrų. Vokiečiams karo metu tiesiant geležinkelį nuo Šiaulių pro Meškuičius į Joniškio pusę, buvo imamas iš tų neaukštų kalvų smėlys keliui pilti. Kaip tik tarp pilies kalno ir tų kalniūkščių per viduri eina dabar geležinkelis. Tų kalvų yra viso 5-6. Beimdami smėlį, vietiniai žmonės radę giliau žemėse daug žmonių kaukolių ir šiaipjau kaulų, radę švedmečio kardų, medalių. Dar ir šiandieną seni žmonės atsimena pasakojimus, jog apie tas kaip tik vietas buvę smarkių su švedais mūšių, kurie kovęsis su „paliokais”. Švedai ėję tuokart nuo Šiaulių pro Joniškį į Kuršą.

P. Butėnas „Mūsų kalnai” // Mūsų senovė (Tilze). – 1922 m., t. 1, kn. 4/5, p. 593-596.