Kryžių kalnas

Pilies kalnas (Kryžių kalnas)

Kryžių kalnas. Tarp Domantų ir Jurgaičių kaimų (Šiau­lių ap.) yra vadinamas „Pilies kalnas”, kitu vadinamas dar „Kryžių kalnu”. Tasai kalnas gerokai aukštas, stovi gražioje vietoje: iš vie­nos pusės teka Kulpės upė, iš kitų pusių kalnas apsuptas lankomis ir dirbama žeme. Visa kalno viršūnė nustatyta kryžiais, kurių čia yra apie du šimtu. Ten pat įtaisytos sta­cijos. Vasarą kas šventadienis žmonių pilna prieina ne tik iš aplinkiniu kaimų, bet iš svetimų parapijų. Ateina į tą kalną su įvai­riais prašymais, eina aplink kalną keliais, o visi kryžiai pastatyti, kaipo padėkos ženklai bei prašymai į Dievą.

Kalno vidurys įdubęs taip, kad vaikščiojant po vidurį, nuo tolo nie­ko nematyti. Senukai pasakoja, kad tasai kal­nas buvęs su viršūne ir neįdubęs, taip kad varna po viršūnę bevaikščiojanti ir tai bu­vusi matoma. Pirmąjį kryžių, sakė, pastatęs kažkoks ponas, kuris su kažkuo bylinėjęsis ir pažadėjęs Dievui, jei laimėsiąs bylą — pa­statyti ant „Pilies” kryžių; bylą laimėjęs ir pastatęs. Nuo to laiko žmonės pradėję staty­ti kryžius. Vyriausybė, sužinojus buvo užgynusi, bet žmonės vis nesiliovė statę. Žiūrėk, sako, iš nakties ir atsirasdavę 3 –  4 nau­ji kryžiai. Ar kas kokią nelaimę turėjo, ar sirgo — pastatė tik ant Pilies kryžių ir jau vi­sa linko gerojon pusėn. Nors vyriausybė gy­nė, bet kryžių statymas nė kiek nesiliovė ir ligi šios dienos vis nesiliauna; vieni griūna, tai ant tos vietos naujus, dabar daugiausiai špižinius stato, taip kad kalno viršūnė, it mi­škas, išveizdi.

Padavimai

Apie tą kalną yra padavimas, būk ten esanti užgriovusi bažnyčia. Viena senutė pasakojusi, kad jos prosenutis, būda­mas su kitais bernais bei pusberniais nakti­gonėj, matę, kaip išėjusi iš to kalno procesi­ja su kunigu ir varpais skambindama apėju­si apie kalną ir vėl sulindusi vienoj vietoj į žemę. Sako, žmonės bandę kasti, bet nieko neradę, tik smilčių, molio bei kalkių sluoksnius ir kažkokių medžių trupinių. Urėdninkas, tai sužinojęs, nebeleidęs toliau kasti.

Visi senieji žmonės sako, tasai kalnas esąs ne­paprastas. Kodėl, sako, čia pat esąs kitas kalnas ir Žuvininkų kaimo lauke Salduvės kalnas—neįdumbą, o kaip stovėję taip te­bestovį, nė jokiu stebuklingų išgijimų atsi­tinką, o čia jie esą nebesuskaitomi.

„Pilies kalnas“/ R. Gegutė // Viltis. – 1914, saus. 5 (18), p. 1.

Pilies kalnas (Kryžių kalnas)

Tiesa, daug apie tą kalną kalbama, daug yra įvairių padavi­mų. Pasakoja, ten esanti užgriuvusi šv. Bar­boros bažnyčia. Apie pastatymą pirmojo kry­žiaus taip pasakojama: Vilniuje gyvenusi kažkokia akla ponia; kai kurie senukai primin­davo, sako, ir jos pavardę, bet dabar tokio surasti negalėjau. Tai poniai prisisapnavo: jeigu ji pastatys ant Pilies kalno kryžių, tai praregės. Ponia dasiklaususi, kame yra tas stebūklingas kalnas, pastatė ant jo kryžių ir praregėjo. Nuo to laiko ir prasidėjo statymas kryžių ant Pilies. Pasakoja dar, jog tame kalne buvo begalinė skylė: su trimis surišto­mis ketursieksninėmis kartimis negalima buvo galą dasiekti; įmestas akmuo „žvangėdavo ir nužvangėdavo į bedugnę”.

Meškuičių klebonas a. a. kun. Ladušinskas bandė kasti tą kalną, už ką buvo nu­baustas ir užmokėjo valdžiai 300 rub. Apie tą kasimą daug kas kalba, tik ne visi sutinka, ką jis iškasė. Vieni sako, buk iškasęs kieliką ir kryželi; kiti gi kalba, jog nieko neiš­kasė. Mat, kasėjai buvo žmonės, paprašyti iš kaimų ir jiems nieko nemokėta. Klebonas „užpundijo”, kaip sako, kelias bačkas alaus ir prašė kasti. Vyrai, kol turėjo alaus, kasė, kaip pabaigė alų, pabaigė ir darbą. Pasta­ruoju laiku jokiu tyrinėjimų nedaryta. Žmo­nės tiki, jog tas kalnas yra stebuklingas. Lanko jį su įvairiomis maldomis, prašymais, ir dauguma, girdėti, tampą išklausyti. Ypa­tingai daug žmonių, nežinia kokios priežasties dėlei, susirenka ant kalno per šv. Joną: su­sirenka tiek daug, kad beveik ant kalno nebetilpsta; daug, žinoma, prigul nuo oro.

XX a. pradžioje

Gaila tiktai, kad nėra tvarkos. Ateina vyrukai su armonika, klernatu, barabaniuku, Prasideda stacijos. Jau baigia giedoti „Aniolai Dangaus”, o pakalnėje dar skamba „polka”, „kadrilius”. Kitais šventadieniais žmo­nių ne per daug, vienok vasaros laiku tai be­veik kasdieną atsilanko 2—3 bobelės. Reikė­tų į tą kalną atkreipti domą. Jei jis yra iš tikrųjų „stebuklingas”, tai reikia daugiau aprūpinti ir labiau gerbti, nes dabar ir kiaulės apknaisioja, kaip kada ir žąsų pulkas užsiri­ta ir, žinoma, palieka žymių. Bet svarbiau­sia tas, kad ne vien kryžiai yra statomi, bet ir pinigai aukojami.  Yra ant kalno koplytėlė, į kurią deda pinigus. Retai kada atsiranda žmogus, kuris atiduoda juos ubagams. Daž­niausiai kliuva jie piemenims, kurie, sugriebę, tuojau trakšt-brakšt artimon smuklėn, aikvoja juos papirosams, tabakui. Leidžia vyrutis dūmą po dūmo, bijosi, kad nepamatytų vyre­sni ir galvoja, kaip čia ir kitą kartą dasi-gauti pinigų ant Pilies.

„Pilies kalnas“/ Strielčiukas // Viltis. – 1914, saus. 11 (24), p. 1.

Jurgaičių (Domantų) piliakalnis (Kryžių kalnas)

Katalikų piligrimystės vieta Lietuvoje, Meškuičių seniūnijoje (Šiaulių rajonas), šalia Šiaulių-Rygos plento ir geležinkelio, 12 km į šiaurę nuo Šiaulių ir 6 km į pietvakarius nuo Meškuičių, Kulpės kairiajame krante. Katalikiškos piligrimystės vieta Šiaulių vyskupijoje.

Ant piliakalnio yra tūkstančiai kryžių, atvežtų ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet ir iš užsienio (todėl ir vadinasi Kryžių kalnu).

Piliakalnis (Pilies Kalnas, Kryžių Kalnas) įrengtas atskiroje kalvoje Kulpės kairiajame krante. Aikštelė ovali, orientuota R-V kryptimi, 17 m ilgio, 25 m pločio. Jos R gale supiltas 13 m ilgio, 2,5 m aukščio, 14 m pločio pylimas, kurio išorinis 7 m aukščio šlaitas leidžiasi į papėdėje esantį 10 m pločio, 0,5 m gylio griovį, už kurio supiltas 19 m pločio, 2 m aukščio iš išorės pylimas. Aikštelės V gale supiltas 17 m ilgio, 3 m aukščio, 15 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 6-8 m aukščio.

Piliakalnis apardytas nuo XIX a. vidurio jame statant ir tarybiniu laikotarpiu 1961, 1975 m. griaunant kryžius, kurių čia dabar yra daugiau kaip 200 tūkst. Ant R pylimo stovėjo koplyčia. Visas piliakalnio paviršius užstatytas kryžiais, išilgai per jį eina takas. Piliakalnis žinomas ir Domanto vardu.

R, V ir Š papėdėse, 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1990, 1991 ir 1993 m.). Joje aptiktas iki 1 m storio XIII–XIV a. kultūrinis sluoksnis su židiniais, sidabrine sege, geležiniais peiliais, kirstukais, strėlės antgaliu, stikliniu karoliu, akmeniniu galąstuvu, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais, molio tinku. 200 m į PR yra IX–XII a. senkapis.

1999 m. piliakalnio R šlaite B. Salatkienė ištyrė 30 m² dydžio plotą, aptiko iki 10 cm storio kultūrinį sluoksnį be radinių.

Istorija

Mūsų dienomis piliakalnis vadinamas katalikiškos Lietuvos simboliu – garsiuoju Kryžių kalnu, Maldų Maldavimų kalnu. Sako, kalną per tris dienas ir tris naktis supylę senovės lietuvių kariai po įnirtingo mūšio ant savo kritusių draugų kūnų. Iki krikščionybės laikų čia vaidilutės aukurą sau­gojusios. Manoma, kad jis buvo apgyventas 1 tūkstantmečio viduryje. XI-XIV a. ant jo stovėjo medinė pilis, tačiau per Livonijos kariuomenės antpuolį 1348 m. pilis buvo sudeginta ir daugiau nebeatstatyta. XIX a. pradėjo formuotis kalno lankymo ir kryžių statymo tradicijos. Yra užrašytas pasakojimas, kad 1831 m. kalnas jau buvo kryžiais nužymėtas. Tarp jų ir didingas krucifiksas – po­piežiaus Jono Pauliaus II dovana Lietuvai. Kryžių kalne jis lankėsi ir aukojo šventąsias mišias 1993 m. rugsėjo 7 d.

Legendos ir padavimai

Legenda byloja, kad pirmąjį kryžių pastatęs nelaimingas tėvas, kuris budėdamas prie merdinčios mylimos dukters lovos susapnavęs šviesiai apsirengusią moterį. Ji liepusi padaryti kryžių ir nunešti ant kalno, kur prie Meškuičių kaimo. Sunkų kryžių tėvas nešęs net 13 valandų, bet grįžtantį jį pasitikusi pasveikusi duktė. Po to žmonės ėmę kalne kryžius statyti.

Kitas padavimas sako, kad kalno vietoje buvusi bažnyčia, kurią per galingą audrą drauge su žmonėmis palaidojęs smėlis. Ankstų Velykų rytą gali pamatyti aplink kalną procesiją einant. O dar kalno įdubime skylė buvusi, į kurią metęs akmenį išgirsdavai ataidint, lyg jis giliai ant bažnyčios grindų būtų nukritęs…

Žmonės laiko jį stebuklingu, todėl, darydami įvairius apžadus, stato po kryžių < . . . > . Seniau ant kalno buvusi pilis, kurioje buvus ir bažnyčia. Bet štai, vieną Velykų rytą, turbūt, dėl gyventojų
nuodėmių, pilis, bažnyčia, kiti trobesiai, drauge ir gyventojai, skambant tos bažnyčios varpams, likę nugramzdinti. <…> ši vieta yra laikoma šventa, stebuklinga. Žmonės tą kalną labai gerbia ir eina tenai melstis. Kasmet susirenka ten tūkstantinės žmonių minios pasimelsti.