Kudinų piliakalnis

Kudinų piliakalnis

Kudinų piliakalnis su gyvenviete, Šiaulės kalnas, Kalnai, Šiaulėnai  – piliakalnis Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Kudinų kaimo, Šiaulėnų seniūnija. Pasiekiamas keliu Šiaulėnai – Lenartuva Viliošiuose už 100 m įvažiavus į mišką, pasukus į kairę pietryčių kryptimi, per tvenkinio pylimą pradžioje vedančiu miško keliuku pavažiavus 1,3 km – yra už 100 m priekyje pietuose, kiek kairiau.  Ku­di­nų pi­lia­kal­nį ga­li­ma pa­siek­ti ei­nant ta­ku apie ki­lo­met­rą nuo Šiau­lės že­mės ap­žval­gos bokš­to.

Piliakalnis yra įrengtas atskiroje kalvoje ir datuojamas II tūkst. – I tūkst. prieš mūsų erą. Piliakalnio papėdėse, 2,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė.  Greta piliakalnio stūkso Varpinės kalnas, toliau už jo – Kartuvių kalnas.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė apvali, 25 m skersmens, 1,5 m žemesniu P, 2,2 m – Š, 3,3 m – V, 6 m – R kraštu nei centras. P ir Š aikštelės pakraščiuose supiltas 1 m aukščio, 10 m pločio pylimas. Š pusėje yra 6 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 12­-18 m aukščio.

Aikštelės centre stovi kryžius. Piliakalnis dirvonuoja, šlaituose auga pavieniai medžiai.

Kudinių piliakalnio legendos ir padavimai

Pa­sa­ko­ja­ma, kad čia sto­vė­ju­si pi­lis su mies­tu. Jį už­pus­tęs smė­lis. Mies­te bu­vu­si var­pi­nė, baž­ny­čia, ku­rios var­pus gau­džiant ga­li­ma iš­girs­ti pri­glau­dus au­sį prie pi­lia­kal­nio. Dar pa­sa­ko­ja­ma, kad ne­to­lie­se pra­si­vė­ru­si že­mė pra­ri­jo prie­šo ka­riuo­me­nę. Gal­būt ka­ria­vu­sią Sau­lės mū­šy­je?

Apie Šiaulėnų piliakalnius, kurie yra netoli miestelio, Kalnų kaimo lauke, irgi pasakojama įvairūs padavimai. Ant didžiojo piliakalnio, kuris vadinamas Šiaulės kalnu, žmonės sako, jog senovėje buvusi perkūnvietė, kur buvusi kūrenama Perkūno ugnis. Dar ir dabar yra senų žmonių, kurie pamena, kaip seniau Joninėse žmonės ant Šiaulės kalno ugnį kūreno. Kalną pašventino tik vysk. M. Valančius ir tik po to nustojo „pagoniškas“ ceremonijas ant kalno daryti.  Varpnyčios ir Kartuvių kalno vietoje senovėje stovėjęs didelis miestas.

Buračas B. Šiaulėnų istorinės vietos, Mūsų kraštas, 1936 m. spalio 9 d., p. 8.

Sako, kad tenai, kur dabar piliakalnis, yra buvusi bažnyčia. Senovėje tą bažnyčią užnešė smėliu. Žmonės girdėdavo varpais skambinant. Vieną kartą buvo atvažiavęs turtingas ponas ir pradėjo su žmonių talka tą piliakalnį kasti. Kasė kasė, bet kiek per dieną iškasdavo, tiek per naktį užgriūdavo. Taip dirbo ilgą laiką, bet nieko negalėjo padaryti. Toliau nuo Šiaulės piliakalnio yra Varpinės kalnas. Senovėje šioje vietoje buvo bažnyčios varpinė. Vieną kartą ant to kalno žmonės rado tokią juostą. Ėmė už tos juostos traukti. Juosta nutrūko, ir varpas nuskambėjęs nukrito į dugną. P. Grebliauskas, gyv. Šiaulėnų k., Radviliškio r. U. V. Mikalčius. Saug. LTR 851/6.

Žemės atmintis. Lietuvių liaudies padavimai. Parengė B. Kerbelytė. Vilnius, 1999, p. 104.

Iš senelių pasakojimų

Šiaulėnų miestelis – kaimas stovi ant kalnelio, kairėje Siušvės upelio pusėje. Nuo miestelio į pietus, už kokio pusantro kilometerio, iškilmingai pupso kalnai augštai iškišę smailias savo viršunes. Tie kalnai eina iš vakarų į rytus kokių penkių kilometerių virtine, iš žiemų į pietus turi kokią pusę kilometerio pločio į žiemius nusileidžia stačiu, kaip stogas šlaitu gubriuota lygumą, o į pietus eina žemyn laiptais i nelygią smėlinga, plačią augštumą. Patys kalnai stovi, kaip baravykai, eilėje, mažne kiekvienas skyrium. Tarpkalnėse žaliuoja pievužių ir vinguriuojasi upeliukų- šaltinėlių. Pakalnės apsidengusios žolynais ir krumykščiais.

Didesnėji tų kalnų dalis priguli prie Kudinų kaimo laukų. Trumpai sakant, tie kalnai turi gražią išvaizdą ir daro malonų įspudi, ypač vasarą. Be to apie šituos kalnus seneliai pasakoja daug įdėmių pasakų, mini kai kurių kalnų vardus: Šiaulės kalnas, Varpnyčia, Bučkalnis, Syrynės kalnas (vadinasi, Pustynės kalnas). Pasakojimai skamba įvairiai. Štai viena pasaka apie Šiaulės kalno kilimą: seniai, seniai, kur dabar stovi Šiaulės kalnas, stovėjęs Šiaulėnos kaimas, dabar vėjo užpustytas. Užpustymas įvykęs dėl nedorų vieno pono darbų. Tas ponas buvęs baisiai žiaurus, kaip žvėris: jis savo žmones šventomis dienomis versdavęs dirbti, dargi pirmą Kalėdų, Velykų ir Sekminių dieną neduodavęs baudžiauninkams švęsti.

Tas ponas darydavęs ypatingą medžioklę: pasiskirdavęs sau tinkamą verga, liepdavęs jam bėgti, kaip kiškiui, rêpline, ant keturių kojų ir ant bėgančio žmogaus kiškiu, paleisdavęs gaują skalikų, o pats tuo tarpu nušaudavęs repliojantį vergą. Už tokius nežmoniškus darbus Dievas poną ir pabaudęs. Vieną šventadienį, kada laikrodis išmušęs dvyliktą valandą ir kunigas pabaigęs laikyti sumą, kada pasiputęs ponas sėdėjo kėdėje bažnyčioje, pakilusi baisi audra iš vakarų ir akies mirksnyje užvertus visą Šiaulėnų kaimą smėliu. Kas tuo laiku buvo miestelyje-kaime, nespėjo išsigelbėti nuo pražūties. Žuvę visi kaimiečiai sykiu ir jų ponas. Ant bažnyčios, ir ant augščiausių namų, suputė ir augščiausią kalną, vadinamą Šiaulės kalnu; ir ant varpnyčios vėjas suvertęs smėlio pusnj lig jos viršaus, ir nuo to tas kainas gavęs vardą „Varpnyčia”. Ir ligi šios dienos, kas metai, anksti Velykų rytą, iš Varpnyčios kalno išeiną trys kospynėliai, kuriuos timptelėjus, skamba kalne varpai Kitos pasakos apie Šiaulės kalną skamba šiaip: jau daug metų, kaip ant minėtojo kalno gyveno labai senas, žilas senelis; jis nieko neveikdavęs, kaip tik nuolatai kurendavęs jaučių mėsa krosnį.

Per lenkmetį, kada lenkai kovojo su rusais, rusai minėtuose kalnuose likę stebuklingai apgalėti. Pakilęs smarkus vėjas su kriuša; rusai nuo kriušos pasislėpę Šiaulės pakalnėje, ir stebuklinga galybė davusi jiems užmiršti apie savo priešus, o lenkai prisėline, užpuolę juos netikėtai ir išmušę.

Už vieną kaltą turi daug nekaltų nukentėti, kaip, pavyzdžiui, Dievas padaręs su žiauriuoju ponu ir Šiaulėnų gyventojais. Nuo to laiko, kada Šiaulėnų kaimas likęs užpustytas smėliu, naujieji Šiaulėnai atsikėlę i dabartinę savo vietą.

Skipitis R. Iš senelių pasakojimų / R.S. // Dabartis. – 1918, vas. 5. 

Šiaulėnų piliakalnis

Šiaulėnų miestelio pietinėje pusėje matyti puikus kalvų vaizdai. Gražieji Šiaulėnų kalneliai, tarpais apaugę mažais miškeliais, vietomis geltonuoja vėjo pustomas smėlis. Tarpukalnėse žalios sodybos ir vingiuoti keleliai vilioja keleivi pasižvalgyti. Paėjus bent kokį dvejetą kilometrų, kalnuotame Kudinų kaimo lauke rasi tris piliakalnius greta vienas kito. Kiekvienas piliakalnis turi savo vardą. Didysis piliakalnis Šiaulės kalnu vadinamas, kitas greta jo – Varpnyčios kalnas, o trečias – Kartuvių. Ši istorinė vietelė žmonių gerbiama nuo senų laikų. Aplink kalną ardami laukus randa šiokių tokių senovės radinių.

Žmonėse pasakojamas padavimas apie Šiaulės miestą, kuris senovėje stovėjęs Šiaulės piliakalnių vietoje. Ant didžiojo piliakalnio, Šiaulės kalnu vadinamo, buvusi perkunvietė. Ant kito, mažesnio apvalaus kalnelio stovėjusi varpnyčia, todėl šis kalnas Varpnyčios kalnu vadinamas. Trečias, greta esąs kalnelis Kartuvių kalnu vadinamas dėl to, kad šiame kalnelyje buvę žudomi ir baudžiami nusikaltėliai, raganos ir baudžiauninkai. Senovėje žmonės kažkuo Dievui labai nusikaltę ir miestas buvęs žemėmis užneštas. Vėliau vienam geram žmogui prisisapnavę, kad jis tą bažnyčią atkastų, bet ta vieta yra užkeikta, nes bekasant tam žmogui koją pritraukę ir jis nebegalėjęs toliau kasti.

Joninėse nuo senovės būdavo ant Šiaulės kalno kuriami laužai, kur iš visos Šiaulėnų apylinkės susibėgęs jaunimas naktimis linksmindavosi. Žemaičių vysk. M. Valančius, atvykęs į Šiaulėnus, aplankė Šiaulės kalną ir jį pašventino. Kalne pastatė geležinį kryželį, kuris ir dabar tebėra. Šventindamas kalną Valančius raginęs žmones mesti nedorus senovės stabmeldžių papročius ir liautis ant šventų kalnų kūrenus pragaro ugnį. Nors žmonės Valančių dideliai gerbė ir jo įsakymų klausė, tačiau Joninių ugnys šiaulėniškiuose, sako, dar ilgai negeso. Tačiau ant šventojo kalno ugnis nebuvo kuriama, tik ant kitų, nešventintų.

Neužmirštamas Šiaulės kalnas ir dabar. Vasarą čia aplinkinis jaunimas rengia linksmas gegužines, artimesnių mokyklų mokytojai dažnai lankosi su mokiniais. Ir vėl skamba lietuviška šiaulėniškių daina, kaip senieji stabmeldžių varpai nuo aukštojo Varpnyčios kalno.

Buračas B. Šiaulės kalnas // Šiaurės Lietuva (Šiauliai). – 1930, Nr. 10, p. 10