Lūksto ežeras

Tuojau į pietvakarius nuo Varnių tyvuliuo­ja didžiulis Lūksto ežeras, 6,2 km ilgio, ligi 3 km pločio, apimąs 1018 ha plotą; jo kran­tinės ilgis 19150 m. Pagal savo didumą tai trečiasis ežeras Žemaitijoje. Giliausioje vietoje siekia 10 m . Jo paviršius iškilęs 154 m nuo jūros lygio. Iš ežero išteka: Varnelė, įteka — Sietuvas, Garduva, Domantas. Ežere yra trys salos.

Ežeras susidarė ledynų laikais; tada jis drauge su Biržulio, Stervo ir Paršežerio eže­rais sudarė vieną didžiulį ežerą. Nutirpus le­dynams, ilgainiui šioje vietoje susidarė kele­tas ežerų ir pelkių. Ežeras priskiriamas Ven­tos baseinui. Jo krantuose kartais randama kiek gintaro; gintaro visai nerandama kituo­se mūsų krašto ežeruose. Lūksto gintaras savo spalva kiek skiriasi nuo gintaro, randamo Bal­tijos jūroje: yra kiek tamsesnis. Po II pas. karo žvejys Jonas Kulevičius po smarkios audros ištraukė iš ežero 250 gramų gabalą gintaro.

Nuleidus Biržulio ežero vandenį ir Lūksto ežero paviršius galės pasikeisti; greičiausiai jis bus kiek pakeltas. Lūksto ežeras žuvingas.

Istoriškai Lūksto ežero vardas žinomas nuo 1417 m.; tada D.L.K. Vytautas jo pusę užrašė Žemaičių vyskupui. Dėl to kildavo barnių, ir vėliau seniūnas Jer. Valavičius su Žemaičių vyskupu ežerais apsimainė: vyskupui atiteko Biržulio ežeras, o seniūnui Lūkstas.

Lūksto ežero vakarinėje pakrantėje yra žemės paki­luma, Švedkalniu, vadinama. Žmonės kasdami bulvėms laikyti rūsius (duobes), iškasdavo žmonių kaulų, senovės liekanų. 1964 metais gyventojas Gailevičius archeologams padova­nojo keletą radinių: geležinį įmovinį kirvį, geležinę peikeną, du geležinius ietigalius, plačiaašmenį kirvį. Šiuos dalykus jis radęs kas­damas duobę į vakarus nuo senkapio, Drobūkščiu senkapyje, kur yra griautinių ir degintių laidojimų. Radiniai liudija, kad žmonės čia gyvenę V-VI-XIV a.

Apie Lūksto ežero vardo atsiradimą tautotyrininkas kun. L. A. Jucevičius yra už­rašęs tokį padavimą:

„Senų senovėje Lūksto ežeras vardo ne­turėjo. Deivės pyko ant Varnių gyventojų. Ežeras buvo pakilęs išeiti iš krantų ir mies­tui grasino tvanu. Nusigandę gyventojai, su­sirinką rinkos viduryje, tarėsi kaip čia pra­minti ta ežerą: kiekvienas vis kitu vardu šaukė, bet nė vienas nepataikė tikrojo, yanduo ėmė vis labiau ir labiau siausti, vis artyn ir artyn eiti. Visus pagavo siaubas — niekas nežinojo, ko dabar griebtis. Tokioje kritiškoje būklėje atsidūrė, tarsi kokiu ste­buklu pamatė tekiną per miestą bėgant jauna vokietuką ir visi ėmė rėkti: „Skėstam, vokietėli, gelbėk mus!” Vokietukas gailes­čio suimtas, ant viso miesto riktelėjo: Lūksts! Lūksts! Sulig tų žodžių ištarimu ežeras ūždamas atslūgo į savo guoli“.

Su šiuo padavimu rišasi ir kitas. Daug kas mano, kad ežero vanduo guli aukščiau kaip patys Varniai. Kai žiemą žvejai padedą galvą ant ežero ledo, vos matą bažnyčios bokšto viršūnę; taigi jų samprotavimu, ežeras gulįs keliasdešimt metrų aukščiau kaip Varniai. Per šimtmečius buvo paplitusi legenda, kad Varniai galį būti Lūksto užlieti. Tai įvyksią per Šv. Petro atlaidus, kai iš plačios apylinkės suvažiuoja daug žmonių. Šiuo padavimu, ro­dos, šventai tikėta: kartą, keliolika metų prieš I pas. karą, kažin kas mieste tyčiomis šūkte­lėjęs, kad Lūksto ežeras pasijudinęs iš krantų. Tuojau kilo didelė panika ir didesnė dalis suvažiavusiųjų tuojau išvažinėjo. Dar kitas padavimas teigia, kad ežeras kartą pakilsiąs ir nusileisiąs Stervo ežeran.

Padavime teigiama, esą žiemą rogėmis per Lūksto ežerą vežant į Varnius nulietus naujus varpus, ledas neatlaikęs ir įlūžęs. Vienas, di­desnysis varpas paskendęs ežere. Užtat dabar, kai antruoju skambina, tai anas gailingai atsiliepia iš ežero dugno: „Brolau! Brolau!“ Iš to padavi­mo tarp žemaičių net atsirado priežodis: „Atsiliepia kaip Varnių varpas Lūkste.“

***

Lūksto ežero šis kraštas nuo Požerės ežero toks ir tebuvo — nuo Alkos ligi Joniko. Toks jis tebuvo senovėj. Ir jis dideliai gilus buvo. Jis pasikylėjo eiti kitur… O kur tas platusis ežero galas yra, buvusi bažnyčia ir miestas. Kai jis pasikylėjo, ir stovėjo dvi dienas ore. Jis kriokė, o nekrito. Atėjęs senas žmogus ir sakąs:
— Senų senovėje buvo vardas Lūkstas.
Tada jis krito ir apsėmė tą miestą ir bažnyčią. Pirma jis buvo gilus, o dabar, kai išsikėlė, liko negilus.