Medvėgalis

Medvėgalis

Medvėgalis tai aukščiausia Žemaičių žemės kalva, esan­ti Karūžiškės buvusio dvaro lauke, 10 km į rytus nuo Laukuvos, 8,5 km į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų, 13 km į pietus nuo Varnių. Jos vir­šūnė iškilusi aukščiau jūros paviršiaus 233,5 m, apie 60 m aukščiau slėnio. Iš šiaurės šlaitai statūs, pereiną į plokštumą — pievą; iš vakarų šlaitas nuolaidesnis. Rytų pusėje Med­vėgalio kalnas jungiasi su Pilies kalnu. Dar toliau yra Juokų ir Piliorių kalneliai, o į pie­tus nuo Medvėgalio yra Alkakalnis, prie jo Bevardis kalnelis ir Karūžiškės sodyba; piet­vakarinėje pusėje yra Karūžiškės kapinėlės, atsiradusios XIX a. viduryje.

Tuojau į rytus nuo Medvėgalio kalno yra Medvėgalio piliakalnis, užimąs aukštumą. Jo viršutinės dalies šlaitai per 40 m. pločio juos­ta iš visų pusių gražiai nulyginti; vakarinia­me šlaite sudaryta 50 x 30 m pakopa, jos šlai­tai stačiai nukasti. Piliakalnis iš šiaurinės, t.y. nuo lygumos, pusės yra daugiau kaip 50 m aukščio. Viršūnėje yra nežymiai viduryje pa­kilusi aikštelė, apie 50 m pločio ir iki 120 m ilgio, užimanti apie 5000 m² plotą. Prie pilia­kalnio, pietų pusėje, poros ha lauke, randama senų sodybų liekanų, su juodos spalvos kultū­riniu sluoksniu ir žiestų puodų šukėmis.

Medvėgalis istorinėse kryžiuočių kronikose įvairiai vadinamas: Medewage, Medivaglele, Medoagle, Medvaigala ir pn. vardais. Kalbi­ninkai pataria kalvą vadinti Medviagaliu, bet mūsų laikais visur buvo rašoma Medvėgalis; žemaičiai taria Medvėgalis, kartais vadina ir Medžiogaliu; mat, žemaičių tarmėje medė (kartais ir medvė) reiškia mišką, tad Medvė­galis galėjo reikšti kalną miško gale. Dar ki­ti teigia, kad lietuviai čia buvusią pilį vadinę Medinės Galvos vardu.

Medvėgalis nėra smulkiau tyrinėtas; kai kurie paskutiniai tyrinėjimai rodo, kad čia būta kurio didiko sodybos ir alkavietės (se­nosios tikybos kulto vietos paprastai būdavo netoli didesnių gyvenviečių).

Istorija

Istoriškai Medvėgalio pilis (castrum Medewagiln), pagal dr. J. Puziną pirmą kartą esanti minima 1316 m.; tada ją buvo užpuolę kryžiuočiai. Petras Dusburgietis rašo, kad 1329 m, kryžiuočiai ir jų sąjungininkai, vedami Čekijos karaliaus Jono Luksemburgiečio, apsupę Medvėgalio pilį (obsedit castrum Medewage); ją gynę daug gynė­jų. Iš viso kalne buvę 6000 žmonių. Po atkaklių kautynių lietuviai pasidavę ir buvę pakrikštyti, tačiau netrukus vėl sugrįžę į savo senąją tikybą. Prancūzų rašytojas Guillaume de Machaut, tuo metu tarnavęs pas Luksemburgietį, papildomai apie tą žygį pažymį, kad tais metais žiema buvusi šalta ir kariuomenei nebuvę kliūčių brautis į Žemaičių žemės gilumą. Medvėgalio įgula gynusis taip atkakliai, jog didysis magistras Werneris, netgi jai pasidavus, norėjęs visus kalne buvusius žmones išžudyti; keršyti atsisakęs tik Liuksemburgiečio prašomas.

Tačiau ne visada sekęsi ir kryžiuočiams. 1384 m. buvę prie Medvėgalio taip stipriai sumušti, kad dauguma jų žuvo. Klaipėdos  komtūras Markvardas Raschau lietuvių buvo paimtas į nelaisvę ir sudegintas. Panašių žygių-kautynių prie Medvėgalio buvę apie 20. Labai galimas dalykas, kad kovų su kryžiuo­čiais metu Medvėgalis, būdamas Žemaičiuose dominuojančioje padėtyje, užėmė pirmutinę vietą: kai tik kryžiuočiai pradėdavo pulti pa­sienio sritis, laužų signalų būdu žinia būdavo perduodama Medvėgaliui, o šis signalizuoda­vęs visoms plačios apylinkės pilaitėms. Todėl ir sargybos jame budėdavusios dieną ir nak­tį. Čia kovėsi ir krito tūkstančiai ne tik lietu­vių – vokiečių, bet ir čekų, vengrų, anglų bei prancūzų.

Pasibaigus karams su kryžiuočiais, apie Medvėgalį žinių kaip ir nebeturima. Reikia manyti, kad jis neteko savo reikšmės su tų kovų pabaiga ir pakitusia karo strategija. XVI a. viduryje per kalną ėjo Karšuvos apskrities riba, kiek vėliau Medvėgalis buvo priskirtas Pavan­denės valsčiui. Vėliau priklausė Buciškės, Karūžiškės palivarkui, 1938 paveldėjo Ona Kelp­šaitė—Jurskienė, 1940 09 01 perėmė Kultūros paminklų apsaugos komisija. Po II pas. karo Medvėgalio sritis paversta landšaftiniu istori­niu draustiniu; prie jos priskirta ir kūlgrinda.

Medvėgalio tvirtovėje būta svarbaus Žemai­čių kultūrinio ir gynimosi centro; tai patvir­tina iki šių dienų išlikusios gynybinių įrengi­mų formos, turinčios didelę mokslinę reikšmę.

Kalno šlaitai statūs ir norint užkopti į vir­šų, reikia nemažai prakaito išlieti. Bet užkopti visais atvejais verta. Nuo jo viršūnės plačiai matyti miškai, gojai, vingiuotos upės, ežerai, laukai — didelė dalis Žemaičių Žemės. Pasa­kojama, kad saulėtą dieną nuo jo viršūnės ma­tyti net 14-os aplinkinių bažnyčių bokštai, daugybė piliakalnių, kitų kalvų; matoma ne tik už 9 km esanti Girgždutė, bet net už 35 km Šatrija.

Lietuvos praeities tyrinėtojai jau seniai do­mėjosi Medvėgaliu. Apie jį rašė L. A. Jucevi­čius. D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas ir kt. Proistorikas L. Kšyvickis, aplankęs Med­vėgalį, buvo juo sužavėtas ir rašė:

„privažiuojam prie kalno nuo Varnių. Saulė rengiasi leistis, Akiračių dvejetas, di­deliu guburiu. Arčiausia Medvėgalis, labiau­siai pakilus punktas nuo marių vandens pa­viršiaus žemaičiuose. Už jo taisyklingas kal­nas dar toliau — Piliorių kalnas. Tai di­džiausias piliakalnis, koki iki šiol esu kur nors matęs… Negali užgniaužti nujautimo, kad esi atsidūręs plote, kur kadaise yra dangų rėme kurios garsios giminės pilies kuorai… Miręs savininkas p. Bytautas ra­do ten atlaužtą gabalą marmuro, išlyginta, nutekinta, atlaužtą nuo kažko didingo. De­ja, neteko man pažiūrėti į tą įdomų gabalą, jis atiduotas į kunigaikščio Oginskio rinki­ni. Pakalnėje, sako, buvęs priemiestis — Ašvietė”.

Geologiškai Medvėgalis susidarė paskutinio­jo ledyno metu, jo sukurtomis reljefo formo­mis. Jis priskiriamas vandenskyrinei Žemai­čių žemės kalvyno sričiai, prasidedančiai prie Barstyčių, į vakarus nuo Sedos, ir einančiai pro Gegrėnus, Ž. Kalvariją, Lieplaukę, Tel­šius, Lauksodą, Luokę ir Kaltinėnus. Šioje kalvų virtinėje dominuojančios viršūnės ir yra: Medvėgalis, Šatrija, Girgždutė.

Po II pas. karo tyrinėjimai parodė, kad pirmosios sodybos Medvėgalio papėdėje galėjo atsirasti apie X a. Mūsų laikais prie kalno bu­vo Kunigiškės ir Karūtiskės dvareliai. Mano­ma, kad kovų su kryžiuočiais metu šiose vie­tovėse, o taip pat Kalnėnuose, Pakalniškiuose, Laumiuose ir kt. kariai gyvenę. Dar XIX a. gale ūkiuose buvo galima rasti senoviškų gink­lų. Pažymėtina, kad minėtose vietovėse nebu­vę baudžiavos.

Legendos ir padavimai

Padavimuose Medvėgalis apylinkės žmonių labai dažnai minimas, apie jį sukurta daug pasakojimų, legendų. Visi padavimai sutaria, kad senovėje čia būta stiprios žemaičių pilies. Štai keletas pasakojimų:

Kitados jo viršūnėje buvusi didelė ir tvirta pilis. Kartą ji buvusi apgulta didelio skaičiaus geležimi ginkluotų priešų, kurių ir narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti; reikėję šauktis pagalbos iš Medininkų. Bet kas išdrįs eiti per geležinį priešų apgulos žiedą? Tačiau atsira­dusios dvi merginos, atėjusios pas pilies valdo­vą ir pasakiusios jam: „Mudvi galiva”. Joms pavykę nakties metu nepastebėtoms prasmukti iš pilies ir perduoti svarbias žinias; jų dėka pilis buvusi išvaduota. Tas merginas žmonės labai gerbę, tačiau ilgainiui jų vardai buvę užmiršti, nors pats pasakojimas perduodamas iš kartos į kartą, drauge ateities kartoms perduodamas ir jų tvirtas karžygiškas pasiryži­mas: „Mudvi galiva!“

Kiti seni padavimai pasakoja, kad senovėje ant Medvėgalio ir Girgždutės kalnų gyvenę milžinai; jų žmonos virdavusios sriubą. Mil­žinų samčiai buvę tokie ilgi, kad milžinės duo­davusios viena kitai sriubos paragauti.

Medvėgalis šimtmečiams bėgant išlikęs tvir­tas, nepaimamas. Net kai pilys nustojusios savo reikšmės, jų įgula nemirusi: ji tik į kalną suėjusi. Ir dabar nakties metu esą galima gir­dėti ragų trimitavimą pilyje. Tačiau ne visi tuos garsus girdį — tik labai jautrūs žmonės. Kartais pilis vėl iškylanti iš kalno ir skęstanti didžių laužų šviesoje, kaip savo galybės me­tais. Tada atsidarą pilies vartai, ir iš kalno išjoją raitelių pulkai. Kas turi geras ausis, ga­lįs girdėti arklių kanopų dundėjimą ir kovos šauksmus. Greitai pasirodo prie pilies ir prie­šai: geležimi kaustyti raitelių būriai; užver­danti kova, girdėti šauksmai ir dejavimai, ko­va trunkanti iki aušros. Kai saulė patekanti, vėl didingai iškyląs ramus Medvėgalio kalnas, apaugęs žalia veja…

Šis kalnas (kiti pasakoja) nepaprastas; į jį vedąs urvas su geležinėmis durimis; pro jas galima nusileisti į kalno vidų. Tačiau taip lengvai nenusileisi — kalnas užkeiktas. Kartą į vidų nuleidę krepšyje berniuką; kai po va­landėlės jį ištraukę atgal, teradę lavonėlį su nulupta oda… 1920 m. poetas Maironis pa­rašė baladę „Medvėgalio kalnas“.

Vėlesnieji padavimai Medvėgalio pilį nu­kelia į švedų laikus. Kartą prie kalno būrys švedų ganęs savo arklius. Staiga juos užpuo­lusi Lietuvos kariuomenė ir pagavusi arklius, tačiau patys švedai pasprukę į kalno vidų. Jie dabar ten gyveną, tik retkarčiais išeiną į viršų pasigrožėti.

Pagal padavimus ant Alkos kalno kitados buvusi Perkūno šventykla, kurioje degusi amžina ugnis. Kartą pilį užpuolę kryžiuočiai; lietuviai ilgai gynęsi, bet jų jėgos išsekusios, nes pritrūkę maisto. Pilies gynėjai, nenorėdami gyvi pasiduoti priešui, savo krivių palaiminti, nutarę mirti laužo ugnyje. Prieš mirdami, dar susirinkę pasimelsti savo dievams. Maldos me­tu netikėtai pakilusi smarki audra; ji išvai­kiusi kryžiuočių arklius ir išblaškiusi tvarkin­gas jų karių eiles. Pasinaudodami sąmyšiu, lietuviai puolę priešus, pusę jų išmušę, kiti pabėgę. Žuvęs ir pats magistras. Tačiau jo kūno žemė nepriėmusi — jis prigėręs ežerėlyje. Ir dabar Joninių naktį jis iškišąs iš ežerėlio galvą ir šaukiąs: „Žeme, priimk mane!“ Tačiau Žemaičių žemė, kuriai jis tik blogą padaręs, jo neklausanti, ir magistras vėl pasineriąs į vandens gelmes…

***

Ant kalno buvo žemaičių šventykla. Kalnas supiltas pagonybės laikais ir buvo žemaičių maldų vieta. Kiekvienas, atėjęs čia melstis, privalėjo atsinešti su savimi žemių. Jos ir buvo išpilamos ant kalno. Žemaičiai tikėjo, jog kuo aukštesnis jų šventasis kalnas, tuo lengviau malda pasiekia dievą. Kiti pasakoja, kad kalno viršuje senovės lietuviai degino aukas (kur viršuje yra duobė, ten stovėjo aukuras). Skelbiama iš: Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius, 1998, p. 413–414.

Vaičiulio tėvo tėvas pasakojo mano tėvui, kaip jis, eidamas pro pilį, sutikęs karietą su dviem ponais, kurie buvę juodai apsirengę. Karietą traukė du juodi arkliai. Karietoje buvusi didelė juoda skrynia. Karieta įklimpo ir vienas iš ponų paprašė pastūmėti. Nieko nesakydamas, jis priėjęs ir stūmęs dešine ranka. Karieta nuvažiavo. Senasis Vaičiulis sakęs, kad velniai išvežę lobį iš Padievaičio pilies į Šatriją. P. Feliksas Butkus, 50 m., gim. Padievaičio k., gyv. Jonaičių k., Šilalės r. U. V. Stanevičius, 1976 m. Skelbiama iš: Kur milžinai sėdėjo. Kur milžinā siedieji. Sud. V. Kasnauskienė, K. Juknius. Klaipėda, 2011, p. 88.

Senuks Strauskis pasakuoji, ka tun pili švedā supyli. Any tin gyvena, prisigruobin daug turtų. Kap any išbiega, tus turtus užkeiki. Už kalna yra gelžines dures. Žmonis nemuok jų surasti, velnē klaidin. P. Juozas Vaičiulis, 73 m., gyv. Padievaičio k., Šilalės r. U. V. Statkevičius 1977 m. Skelbiama iš: Baubonis Z., Viršilienė J., Zabiela G. Šilalės rajono piliakalniai. Vilnius, 2017, p. 100.

Medvėgalio piliakalnis

Kas po Žemaitiją keliauja, būtinai turi užkopti ant Medvėgalio piliakalnio. Padavimas sako, kad vardas esąs kilęs nuo ,,mudvi galiva”. Taip pasakiusios dvi vaidilutės, kurios pasiryžusios bėgti Medininkų pilin ir pranešti, kad Medvėgalio įgula nebeįstengia laikytis pilį apsupęs priešas perstiprus esas. Vaidilutėms bėgti reikėję per pelkes. Medvėgalis randasi 14 kilometrų nuo Varnių, Kaltinėnų keliu važiuojant Jį galima pavadintį žemaičių Rambynu. Kalnų sambūris – Medvėgalis, Pilies kalnas, Aukų kalnas alkalnis, Sumanų kalnas. „Aš pirmą sykį ant jo užkoplau prieš 30 metų džiaugdamasis, nes žinojau jo reikšmę tautos praeityje. Bet iš jo pamatęs vaizdą, pajutau turįs širdį savajam kraštui plakančią, sako ist. kun. Juozapavičius. Tą patį įspūdį patyręs ir rašytojas kun. Lindė Dobilas. Galima iš jo matyti 12 bažnyčių plika akimi. Visa apylinkė Beržės vardu vadinama. Ksivickis mano čia Beržanskių Beržių Gediminaičių gyventa. Gal? Apylinkės būta tikrai plačiai gyvenamos, ir kovų čia būta nemenkų. Štai pluoštas žinių apie vieną kryžiuočių žygi prieš Medininkus Medvėgalį. „Kryžiuočiai, nenorėdami kautis ir karo skelbti lenku karaliui kaip krikščioniui, prisidengdami uolumu kovot su pagonimis, paskelbė kryžiaus karą Lietuvai. Tuo tikslu šaukėsi pagalbon vokiečius, anglus. Balsą jų išgirdo daugybė nuotykių ieškančių didikų su gaujomis ginkluotų vyrų. Didysis magistras Verner maldaute maldavo Joną Čekų karalių, ordeno geradari, neapleisti jo šiame svarbiame reikale. Žiemai baigiantis karalius su visu savo dvaru karaliene Elžbieta, sūnumi Karoliu, būriu palydovų ir ritierių jau buvo Prūsuose. Jam talkon atėjo Silezijos kunigaikštis Bolek iš Valkenburgo. 1328 m. gale visi susirinko prie Prūsų sienos. Ordeno magistras atsivedė savo 250 ritierių, kurie prisidėjo prie rinktinės karaliaus kavalerijos ir susidarė kariuomenę iš 1800 vyrų, neskaitant pėstininkų. Nutarta šį žygį pradėti nuo žemaičių, kaipo Lietuvos avanposto ir prisispyrusiai laikančiusių stabmeldybės. Štai skaitlingai aniems laikams kariuomenei pasiėmė vadovauti pats karalius ir ordeno magistras. Persikėlė netoli Ragainės per Nemuną ir Jūros pakrantėmis žygiuoja į Medininkus, bet pirma reikia paimti Medvėgalį. Vasario mėn. ilgai šturmuotas Medvegalis buvo įveiktas, įgulai pasidavus po atkaklaus gynimosi, kuri palyginus, buvo silpnoka dėl tiekos priešų. Visi stebėjosi radę 12 pėdų užmuštą lietuvį milžiną. 3000 apylinkės gyventojų puolė po kojų prašydami, kad jiems būtų palikta gyvybė. Magistras norėjo visus išžudyti, bet pasipriešino karalius ir liepė gyvus palikti su sąlyga, kad pasikrikštytų. Daug leidosi krikštijami, kiti gi davė užstatus”. Taip bent rašo vokiečių metraštininkas.

Medvėgalio piliakalnis // Vakarai (Klaipėda). – 1937, lapkr. 20, p. 6

Karė pas pilę vadinama Medžiogalis

Mūsų gadynės Kaltinėnų parakvijoj yra du didžiu kalnu, kuriuodu, kaipo greta riogsančiu, vadinas Medžiogalis, nes lygiai su tais kalnais senovėj bengės medė, arba krūmas. Vokiečiai knygose savo užrašė Medwegalen

Vienas kalnas yra aukštesnis už visus Žemaičių kalnus; sako, per stiklo trūbus žmogų, ant to kalno stovintį, galint matyti Rygos miesto bokštus. Greta yra antras kalnas, aiškiai žmonių rankomis lygintas ir kastas. Žemaičiai senovėj apvertė tą į savo bažnyčią, kurią tačiau skaitė ir už pilę. Gediminui didžiu Lietuvos kunigaikščiu esant, kryžokų valdymieras Verneris Orselnas nuvažiavo prie čekų karaliaus Jono ir meldė, idant eitų žemaičių mušti, o paveikęs užimtųjų žemę dėl savęs.

Karalius, tardamas taip būsiant veiku žemaičius pamušti, kaip stiklalį vyno išgerti, pasiėmė keliauti. Beregint pradėjo taisytis: ėmė su savim sūnų savo Karolių ir pašaukė visus vokiečius, idant norintys pelnytis eitų su juo į karę. Susirinko įvairių valkačinų, veltėdžių miestų ir vagių tokia daugybė, jogei karalius Jonas skaitė jų daugiau ne tris dešimtis tūkstančių.

Karalius ir visa jo kariauna su vežimais po Ragainės miestu persikėlė per upę Nemuną ir įžengė į Žemaičius.

Metuose 1329 vasario mėnesio 1 dienoj ta gauja neprietelių pasirodė pas pilę Medžiogalį. Žemaičiai, lig laiku apie tą antpuolį išsigirdę, susirinko į pilę gerame būryj.

Jų karvaida Bučas, vyras diktas, narsus ir augalotas, pamatęs neprietelius, šiaip į savuosius prabilo: „Vyrai žemaičiai, še klausykit! Ar matot, kiek neprietelių susirinko ant galvų mūsų? Jų ragotinių niekas neveikia suskaityti! O ko anie atkeliavo? Ką mes pikto jiems padarėm? Susiėjo dėl to, kad mūsų turtus išplėštų, mūsų žemę užimtų, moteris su dukterimis mūsų gvaltavotų, dievus mūsų paniektų, o pačius savo vergais padarytų! Jei nedatūrėsim, sugursim ir neišmušim jų – pakliūsim į jų nagą. Vers mus į savo vierą: sakys reikiant artimą mylėti, patys nė truputėlio nemylėdami. Laistys mus su vandeniu arba nenorinčius krikštys, o apkrikštiję apvers į savo bernus. Juk šitai Klaipėdoj, Ragainėj ir Tilžėj perkrikštams nedaleidžia varta votis, prekioti, bet stato prie krikščionių už bernus. Tokį tai gerą atneš mums tie atėjūnai. Todėl vienas iš vieno kibkim, tūrėkimės ir muškim neprietelius, nes šimtą kartų geriau yra mums numirti, kaip vokiečiams vergauti!” Visi klausę atsakė: „Oi, kibsim ir mušim, lai tiktai dievai mums padeda!”

Vos Bučas žodžius pabengė, vokiečiai norėjo apsiausti abu kalnu, bet atrado visur didžią atsparą. Pagaliau iš užpakalio krūvos žemaičių pradėjo juos spausti. Baisiai įniko muštis: per kiauras tris dienas be pertrūkio mušės. Iš abiejų pusių krito daugybė kareivių. Žemaičiai ant kalnų pritrūko duonos ir nebdatūrėjo. Vokiečiai užmušė vadovą žemaičių Bučą ir sugreibė tris tūkstančius žmonių. Vokiečiai norėjo visus išpjauti, bet karalius Jonas, to nedaleidęs, liepė juos krikštyti.

Pergalėtojai stebėjos į kūną Bučo, kurs būk buvęs ilgas į dvylika uolekčių. Užtiko didi speigai, karalius ir visa ponybė turėjo nakvoti šatruose, nes žemaičiai visus namus apsukui pilės išnaikino. Karalius susirgo akimis: antkrytis vieną akį apvilko, pradėjo nuogąstauti, kad ir antros nenustotų. Vokiečiai norėjo toliau keliauti, bet karalius atsikandęs nebnorėjo. Dar gavo žinią lenkus į Prūsų žemę įžengus, todėl grįžo namon.

Žemaičiai sugauti, per miškus bevedami, vieni išbėgiojo, kiti į Prūsus nuvesti išspruko, sugrįžo prie savųjų, pametė vierą, per gvaltą ąntmestą, ir garbino dievaičius senu papročiu.
Taip ta didi karė į niekus išėjo. Narbutas, Istor. Liet. knygoj IV.

M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 615-617