Medžiokalnis

Medžiokalnis

Adresas

Medžiokalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli kalno vieta.

GPS

55.6125473, 22.694149

Adresas

Medžiokalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli kalno vieta.

GPS

55.6125473, 22.694149

Medžiokalnis

Medžiokalnis – kalva Kelmės raj., Kražių apylinkėse, Kražantės slėnyje. Tai gamtos sukurta plokščia viršūnė, stačiais 20-24 metrų aukščio šlaitais kalva. Šiaurinė jos dalis yra kiek aukštesnė, pasisukusi į vakarų pusę. Plotas 30 ha. Apaugusi ąžuolais.  Tai puikiau­sia kražiečių poilsio vietelė, kurios jie nemainytų nė į Kauno Vytauto kalną. Senovėj, sako, čia buvusi medžioklės deivės Medeinės šventykla.

Istorija

Medžiokalnio apylinkėse gyvenantys žemaičiai išsaugojo daug iš kartos į kartą perduodamų padavimų, maldų, apžadų ir aukojimo tradicijų, susijusių su senosiomis – ikikrikščioniškosios baltų religijos apeigomis. Manoma, kad čia galėjusi būti miško deivės Medeinės šventykla. Alkakalnis laikomas stebuklinga vieta, kur dar XX a. pirmojoje pusėje merginos ir moterys, pakilusios ant jo viršūnės, ąžuolų apsuptyje melsdavo sveikatos, laimės meilėje ir šeimoje.

Švenčiausia Medžiokalnio vieta XX a. buvo laikomas 40 cm skersmens ąžuolas ir šaltinis, tekėjęs iš jo kamiene prie pat šaknų buvusios 12 centimetrų kiaurymės. Teigiama, kad pasimeldus, einant aplink ąžuolą išmintu taku, bei su vandeniu žegnojantis ir nusiplovus lūpas, visi sulaukdavo pasisekimo meilėje; moterims sugrįždavo įgimta vaisingumo dovana, ligoniai, apsiplovę skaudamas kūno vietas, išgydavo.

Padavimai ir legendos apie Medžiokalnį

Kaip seni padavimai mini, kalne po šventuoju ąžuolu stovėjusi Medeinės deivės stovyla — moteriškė meškos kailiu ant pečių apsisiautusi, rankoje laikanti medžioklinį lanką — saidoką. Deivės garbei ir šlovei kalne buvusi kūrenama amžinoji ugnis ir nešamos aukos. Žemaičiai Medžiokalnį ir šian­dien šventu kalnu tebevadina ir net stebuklingu jį laiko. Medžiokalnis lai­komas nepaprastu ir todėl, kad ant tokio aukšto, vien iš sauso žvyro su­sidedančio kalno, nuo amžių auga ąžuolų miškas. Ir nuostabu, sako, kad tas miškas nei džiūsta, nei auga — jis toks pat ir toks pat, kaip jį senieji žmonės prisimena iš savo kūdikystės. Bet nuostabiausia, tai Medžiokalnio šventasis ąžuolas, kuris čia dažniau­siai „Stebuklinguoju ąžuolu” vadina­mas. Šis ąžuolas tuo nuostabus, kad iš jo kamieno vidaus teka šaltinėlis, ku­rio vanduo, esą, stebuklingai veikian­tis.

Buvo gražus vasaros šventadienio popietis. Medžiokalnio paūksmėje il­sėjosi keletas žmonių. Kražių seniau­sias dievdirbys vedė mane parodyti stebūklingąjį ąžuolą. Eidamas, senelis smulkiausiai pasakoja kiekvienos žy­mesnės Kražių vietelės garsią praeitį.

Kietu žvyre išmintu takeliu įlipame į Medžiokalnio aukštumą. Toliau, iš­ilgai kalno, tirštai apagusio ąžuolais, žengiame pramintu taku. Ąžuolyno vi­dury ir stovi senas medinis kryžius ir ąžuolas su daugybe koplytėlių, prie jo kamieno prisagstytų.

Po šventuoju ąžuolu klūpo moteriš­kė.

Nenorėdami maldingos nuotaikos trukdyti, palengva artinamės, lūkuriuodami kada moteriškė pasikels iš po ąžuolo. Aplink medį plačiai ratu iš­mintas takas. Tai maldininkų maldų kelias. Ąžuolo kelme pagal pat žemę yra nedidelė, kaip rankos kumštis, skylė, kurioje tyvuliuoja vanduo. Žmonės tikina, jog iš medžio tekąs šal­tinėlio vanduo ąžuole neišnykstąs nė vasarą per didžiausias kaitras, nė žie­mą per šalčius. Vanduo medyje pats atsiranda, jo niekas medin nepila, o daugelis pasisėmę net namo parsine­ša. Tai stebūklingojo ąžuolo šventasis vanduo, kuriuo daugelis gydosi. Šiaip kalną kas mėgino kasti ieškodami vandens — niekur negalėjo rasti, nes visur prisikasa sausą žvyrą. Aplink kalną yra pelkių ir upė netoli.

Medžiokalnio ąžuolo vanduo esąs nepaprastai stebūklingas. Ne tik se­novėj, bet ir dabar tą ąžuolą nuolat lanko moterys ir mergaitės su įvai­riais užžadais ir meldimais. Dažnai jos klūpo po ąžuolu, eina keliais aplink medį ir šlakstosi stebūklinguoju šalti­nėlio vandeniu. Kai kurie neša aukas, kabina medyje koplytėles ir daro įvai­rius apžadus. Koplytėlių medyje anks­čiau būta daug daugiau, bet dabar jos sudaužytos, belikę tik vinys, kurio­mis buvusios prikaltos.

Šventąjį ąžuolą daugiausiai lanko bevaikės moterys, norėdamos susi­laukti įpėdinių ir mergaitės melsda­mos, kad greičiau ištekėtų. Lanko ir sveikatos melsdami. Daugelis pasako­tojų tvirtina, kad užžadai ir maldos prie šventojo ąžuolo daugeliui pade­dą.

Pasakojama, jog kažkokie Kelpšos 10 metų nesusilaukę įpėdinių ir dėl to labai liūdėję. Kažkas jiems pata­ręs padaryti užžadus prie Medžiokal­nio stebūklingojo ąžuolo. Taip jie ir padarę, o kaip auką, šalę šventojo medžio pastatė medinį kryžių, kuris ten ir dabar tebestovi. Jų užžadai bu­vę išklausyti, nes netrukus Kelpšams gimė vaikutis ir mergaitė. Tėvai jau senokai pasimirė, o vaikų vienas, be­rods, tebegyvena;

Senoji Orvidienė iš Kražių pasako­jo, jog jai prieš keletą metų labai skaudėjusi koja. Pagaliau koja tiek įsisirgusi, kad ji jau nebegalėjo vaikš­čioti. Visokius naminius vaistus var­tojusi, bet nieko nepadėjo. Žmonių pa­tariama, padariusi apžadus prie ste­būklingojo ąžuolo ir šiaip taip apšliaužusi keliais aplink šventąjį medį. Pagaliau skaudamoji koja ėmusi sveikti ir visai pagijusi, sveikutėlė ir dabar.

Anot pasakotojų, stebūklingų išgi­jimų prie Medžiokalnio šventojo ąžuo­lo pasitaiko gana dažnai, tačiau dau­gelis pamiršta arba juos žino tik tos apylinkės žmonės, iš kurios atvyksta čia maldininkai su užžadais ir auko­mis. Daugelis atvyksta iš gana tolimų parapijų.

Medžiokalnį dažnai lanko ir šiaip jau įvairūs keliauninkai, kraštotyri­ninkai, moksleiviai ir kiti, nes šis kal­nas plačiai pagarsėjęs kaip istorinė vieta; jo apylinkės gražios.

Vienas gana keistokas pasakojimas teko išgirsti apie Medžiokalnio kalną, kur pasakojama, kad šiame kalne esą druskos. Yra net rimtai tvirtinančių, jog tai nėra kokia pasaka, bet Me­džiokalny tikrai druskos esą.

Vokiečių okupacijos metu, vokie­čiai gražųjį Medžiokalnį buvę užsi­moję subjaurioti, nukirsdami jo ąžuo­lus. Nors daug medžių nukirto, bet vi­sų nespėjo nukirsti

Medžiokalnis, vadinamas deivės Medeinos šventove
Medžiokalnis, vadinamas deivės Medeinos šventove. Negatyvo centre, už nupjauto javų lauko, matomas apaugęs medžiais ir nuardytu šlaitu kalnas. Kalno papėdėje, negatyvo dešinėje pusėje, matoma sodyba. Balys Buračas XX a. 3 deš. – XX a. 4 deš. © Vytauto Didžiojo karo muziejus
Kražiai. Medžiokalnis
Kražiai. Medžiokalnis. Nespalvota, horizontalaus formato fotografija. Užfiksuotas Medžiokalnio žvyro karjeras. 1931 m. © Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejus
Kražių Medžiokalnis
Kražių Medžiokalnis. Nespalvota, horizontalaus formato, portretinė fotografija. Nuotraukoje užfiksuotas neatpažintas vyras. Fone dominuoja Medžiokalnis, legendomis apipintas piliakalnis. Pasakojama, kad ant jo stovėjo deivės Medeinės šventykla. Kaip matyti fotografijoje Medžiokalnis buvo naudotas kaip žvyro karjeras. 1925 m. © Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejus

1 atsiliepimas apie „Medžiokalnis

  1. Gintautas

    PADAVIMAS APIE MEDŽIOKALNĮ Žiloje senovėje turtingajam Gražiui žynys išpranašavo: jeigu jis nori gyvenimą pabaigti laimingas būdamas, turi gražioje miškingoje vietoje pastatyti dvarą ir priversti sau tarnauti visus aplinkinius žmones. Gražys pasikvietė išmanančius žmones, kad surastų tinkamą vietą. Išrinko išminčiai gražią, miškais apaugusią vietovę ant Kražantės kranto. Ir tarė išmintingą žodį, kad pilį reikia statyti ant Medžiokalnio. Todėl Gražys įsakė iškirsti ąžuolyną, visus galingus šimtamečius ąžuolus, kuriais buvo apaugęs Medžiokalnis. Kad ir išmintingi buvo išminčiai, patarę čia statyti pilį, bet ir jie nežinojo, kad šis ąžuolynas yra šventas ir gyvena jame medžioklės ir miškų globėja dievaitė Medeinė. Supyko dievaitė ir vos tik pastatyton pilin atvedė galingus priešus, kurie pilį sudegino, sunaikino. O žmonės šią vietovę pavadino Gražiais, bet per laiką pavadinimas apsitrynė ir paliko Kražiai. Pasakojo Janina Kasčiauskaitė Užrašė Idalija Klimaitė Stankienė

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *