Medžiokalnis
Medžiokalnis
Adresas
Medžiokalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli kalno vieta.
GPS
55.6125473, 22.694149
Medžiokalnis
Medžiokalnis – kalva Kelmės raj., Kražių apylinkėse, Kražantės slėnyje. Tai gamtos sukurta plokščia viršūnė, stačiais 20-24 metrų aukščio šlaitais kalva. Šiaurinė jos dalis yra kiek aukštesnė, pasisukusi į vakarų pusę. Plotas 30 ha. Apaugusi ąžuolais. Tai puikiausia kražiečių poilsio vietelė, kurios jie nemainytų nė į Kauno Vytauto kalną. Senovėj, sako, čia buvusi medžioklės deivės Medeinės šventykla.
Istorija
Medžiokalnio apylinkėse gyvenantys žemaičiai išsaugojo daug iš kartos į kartą perduodamų padavimų, maldų, apžadų ir aukojimo tradicijų, susijusių su senosiomis – ikikrikščioniškosios baltų religijos apeigomis. Manoma, kad čia galėjusi būti miško deivės Medeinės šventykla. Alkakalnis laikomas stebuklinga vieta, kur dar XX a. pirmojoje pusėje merginos ir moterys, pakilusios ant jo viršūnės, ąžuolų apsuptyje melsdavo sveikatos, laimės meilėje ir šeimoje.
Švenčiausia Medžiokalnio vieta XX a. buvo laikomas 40 cm skersmens ąžuolas ir šaltinis, tekėjęs iš jo kamiene prie pat šaknų buvusios 12 centimetrų kiaurymės. Teigiama, kad pasimeldus, einant aplink ąžuolą išmintu taku, bei su vandeniu žegnojantis ir nusiplovus lūpas, visi sulaukdavo pasisekimo meilėje; moterims sugrįždavo įgimta vaisingumo dovana, ligoniai, apsiplovę skaudamas kūno vietas, išgydavo.
Padavimai ir legendos apie Medžiokalnį
Kaip seni padavimai mini, kalne po šventuoju ąžuolu stovėjusi Medeinės deivės stovyla — moteriškė meškos kailiu ant pečių apsisiautusi, rankoje laikanti medžioklinį lanką — saidoką. Deivės garbei ir šlovei kalne buvusi kūrenama amžinoji ugnis ir nešamos aukos. Žemaičiai Medžiokalnį ir šiandien šventu kalnu tebevadina ir net stebuklingu jį laiko. Medžiokalnis laikomas nepaprastu ir todėl, kad ant tokio aukšto, vien iš sauso žvyro susidedančio kalno, nuo amžių auga ąžuolų miškas. Ir nuostabu, sako, kad tas miškas nei džiūsta, nei auga — jis toks pat ir toks pat, kaip jį senieji žmonės prisimena iš savo kūdikystės. Bet nuostabiausia, tai Medžiokalnio šventasis ąžuolas, kuris čia dažniausiai „Stebuklinguoju ąžuolu” vadinamas. Šis ąžuolas tuo nuostabus, kad iš jo kamieno vidaus teka šaltinėlis, kurio vanduo, esą, stebuklingai veikiantis.
Buvo gražus vasaros šventadienio popietis. Medžiokalnio paūksmėje ilsėjosi keletas žmonių. Kražių seniausias dievdirbys vedė mane parodyti stebūklingąjį ąžuolą. Eidamas, senelis smulkiausiai pasakoja kiekvienos žymesnės Kražių vietelės garsią praeitį.
Kietu žvyre išmintu takeliu įlipame į Medžiokalnio aukštumą. Toliau, išilgai kalno, tirštai apagusio ąžuolais, žengiame pramintu taku. Ąžuolyno vidury ir stovi senas medinis kryžius ir ąžuolas su daugybe koplytėlių, prie jo kamieno prisagstytų.
Po šventuoju ąžuolu klūpo moteriškė.
Nenorėdami maldingos nuotaikos trukdyti, palengva artinamės, lūkuriuodami kada moteriškė pasikels iš po ąžuolo. Aplink medį plačiai ratu išmintas takas. Tai maldininkų maldų kelias. Ąžuolo kelme pagal pat žemę yra nedidelė, kaip rankos kumštis, skylė, kurioje tyvuliuoja vanduo. Žmonės tikina, jog iš medžio tekąs šaltinėlio vanduo ąžuole neišnykstąs nė vasarą per didžiausias kaitras, nė žiemą per šalčius. Vanduo medyje pats atsiranda, jo niekas medin nepila, o daugelis pasisėmę net namo parsineša. Tai stebūklingojo ąžuolo šventasis vanduo, kuriuo daugelis gydosi. Šiaip kalną kas mėgino kasti ieškodami vandens — niekur negalėjo rasti, nes visur prisikasa sausą žvyrą. Aplink kalną yra pelkių ir upė netoli.
Medžiokalnio ąžuolo vanduo esąs nepaprastai stebūklingas. Ne tik senovėj, bet ir dabar tą ąžuolą nuolat lanko moterys ir mergaitės su įvairiais užžadais ir meldimais. Dažnai jos klūpo po ąžuolu, eina keliais aplink medį ir šlakstosi stebūklinguoju šaltinėlio vandeniu. Kai kurie neša aukas, kabina medyje koplytėles ir daro įvairius apžadus. Koplytėlių medyje anksčiau būta daug daugiau, bet dabar jos sudaužytos, belikę tik vinys, kuriomis buvusios prikaltos.
Šventąjį ąžuolą daugiausiai lanko bevaikės moterys, norėdamos susilaukti įpėdinių ir mergaitės melsdamos, kad greičiau ištekėtų. Lanko ir sveikatos melsdami. Daugelis pasakotojų tvirtina, kad užžadai ir maldos prie šventojo ąžuolo daugeliui padedą.
Pasakojama, jog kažkokie Kelpšos 10 metų nesusilaukę įpėdinių ir dėl to labai liūdėję. Kažkas jiems pataręs padaryti užžadus prie Medžiokalnio stebūklingojo ąžuolo. Taip jie ir padarę, o kaip auką, šalę šventojo medžio pastatė medinį kryžių, kuris ten ir dabar tebestovi. Jų užžadai buvę išklausyti, nes netrukus Kelpšams gimė vaikutis ir mergaitė. Tėvai jau senokai pasimirė, o vaikų vienas, berods, tebegyvena;
Senoji Orvidienė iš Kražių pasakojo, jog jai prieš keletą metų labai skaudėjusi koja. Pagaliau koja tiek įsisirgusi, kad ji jau nebegalėjo vaikščioti. Visokius naminius vaistus vartojusi, bet nieko nepadėjo. Žmonių patariama, padariusi apžadus prie stebūklingojo ąžuolo ir šiaip taip apšliaužusi keliais aplink šventąjį medį. Pagaliau skaudamoji koja ėmusi sveikti ir visai pagijusi, sveikutėlė ir dabar.
Anot pasakotojų, stebūklingų išgijimų prie Medžiokalnio šventojo ąžuolo pasitaiko gana dažnai, tačiau daugelis pamiršta arba juos žino tik tos apylinkės žmonės, iš kurios atvyksta čia maldininkai su užžadais ir aukomis. Daugelis atvyksta iš gana tolimų parapijų.
Medžiokalnį dažnai lanko ir šiaip jau įvairūs keliauninkai, kraštotyrininkai, moksleiviai ir kiti, nes šis kalnas plačiai pagarsėjęs kaip istorinė vieta; jo apylinkės gražios.
Vienas gana keistokas pasakojimas teko išgirsti apie Medžiokalnio kalną, kur pasakojama, kad šiame kalne esą druskos. Yra net rimtai tvirtinančių, jog tai nėra kokia pasaka, bet Medžiokalny tikrai druskos esą.
Vokiečių okupacijos metu, vokiečiai gražųjį Medžiokalnį buvę užsimoję subjaurioti, nukirsdami jo ąžuolus. Nors daug medžių nukirto, bet visų nespėjo nukirsti
PADAVIMAS APIE MEDŽIOKALNĮ Žiloje senovėje turtingajam Gražiui žynys išpranašavo: jeigu jis nori gyvenimą pabaigti laimingas būdamas, turi gražioje miškingoje vietoje pastatyti dvarą ir priversti sau tarnauti visus aplinkinius žmones. Gražys pasikvietė išmanančius žmones, kad surastų tinkamą vietą. Išrinko išminčiai gražią, miškais apaugusią vietovę ant Kražantės kranto. Ir tarė išmintingą žodį, kad pilį reikia statyti ant Medžiokalnio. Todėl Gražys įsakė iškirsti ąžuolyną, visus galingus šimtamečius ąžuolus, kuriais buvo apaugęs Medžiokalnis. Kad ir išmintingi buvo išminčiai, patarę čia statyti pilį, bet ir jie nežinojo, kad šis ąžuolynas yra šventas ir gyvena jame medžioklės ir miškų globėja dievaitė Medeinė. Supyko dievaitė ir vos tik pastatyton pilin atvedė galingus priešus, kurie pilį sudegino, sunaikino. O žmonės šią vietovę pavadino Gražiais, bet per laiką pavadinimas apsitrynė ir paliko Kražiai. Pasakojo Janina Kasčiauskaitė Užrašė Idalija Klimaitė Stankienė