Platelių ežeras: kada bažnyčia vėl išnyra

Platelių ežeras

Platelių ežeras – didžiausias ir giliausias ežeras Žemaitijoje, pasižymintis gamtine, kultūrine ir kraštovaizdžio verte. Giliausia vieta – apie 48,5 m.

Krantai labai vingiuoti, ypač pietiniame ežero gale. Ežero kranto ilgis – 37,59 km. Krantai nevienodo aukščio. Aukščiausios 20-30 m kalvos matyti rytinėje ežero pusėje, kur dunkso miškinga Plokštinės plokščiakalvė. Joje sovietmečiu buvo įrengta Plokštinės raketų bazė, kurioje nuo 2012 m. lankytojams atviras Šaltojo karo muziejus. Kranto linijos ilgis 20–30 km. Kranto linija vingiuota – išsikiša Auksalės, Kreiviškio, Ruibiškio, Šventorkalnio, Varnos rago, Beržo rago pusiasaliai. Rytinis krantas lėkštas, apaugęs mišku, jo atabradas platus. Šiaurinis, šiaurės vakarinis ir pietrytinis krantai statūs. Vakarinis, pietinis ir šiaurės rytinis krantai pelkėti. Krantuose matomos 8 terasos (1 – po vandeniu): ledyninio ežero terasos molingos (Šeirės kalva, Liepijos miškas), vėlesnės smėlingos (Plokštinės miškas).

Ežere yra 7 salos, kurių bendras plotas 20,5 ha. Veršių, Briedsalė ir Pilies salos, taip pat Pliksalė, Gaidsalė, Ubagsalė, Šončelio sala bei Auksalės ir Kreiviškių pusiasaliai paskelbti valstybinės reikšmės hidrografiniais gamtos paminklais.

Ežero dugno reljefas labai įvairus: vidutinis gylis – 10,5 m, yra daug gelmių bei seklumų. Dauguma seklumų yra ties rytiniu krantu – Didysis kalnas, Medveidis, Mietų kalva, Skersutinio kalnas. Dugną dengia karbonatingas dumblas, molis, dumblingas molis. Ežeras mezotrofinis, vandens temperatūra prie dugno visus metus laikosi ~4 °C.

Ežeras priklauso Minijos-Nemuno baseinui. Į ežerą įteka 17 mažų upeliukų (Juodupis, Kunigupis, Salupis, Žemgrindo upalis ir kt.), išteka vienas – Babrungo upė. Upeliu jungiasi su Beržoro ežeru.

Platelių ežeras ir jo apylinkės patenka į Platelių kraštovaizdžio draustinį. Rytuose plyti Plokštinės-Stirbaičių miškai. Vakariniame ežero krante yra Platelių miestelis. Prie ežero taip pat įsikūrę šie kaimai: Paežerės Rūdaičiai, Paplatelė, Plokščiai, Laumalenkai. Rytiniame krante yra poilsiaviečių. Vakariniame krante veikia jachtų klubas. 2003–2008 m. prie Platelių ežero kas vasarą vyko festivalis „Roko naktys“.

Istorija

Prieš 2500–4500 Platelių ežero vandens lygis buvo 3–3,5 m žemesnis. Vėliau vandens lygis kilo dėl Babrungėnuose pastatytos užtvankos ant Babrungo. Ežero vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos metrikoje 1440–1447 m., antrą kartą 1447–1451 m.

Pilies saloje Lietuvos kunigaikščiams priklausiusi pilis stovėjo jau XV a. Ją su Šventorkalnio pusiasaliu jungė medinis tiltas. Išlikę XVI a. tilto poliai, Pilies sala ir Šventorkalnio pusiasalis su Platelių dvarviete paskelbti kultūros vertybėmis.

Legendos ir padavimai

Apie Platelių kilmę yra daugybė legendų. Viena jų pasakoja, kad senų senovėje Platelių ežeras esą „parėjęs“ kartu su žuvimis ir vėžiais debesies pavidalu. Šis debesis slinkęs iš vakarų, nuo Darbėnų. Slinkda­mas padange, jis išmetęs ant žemės daugybę žuvų, kuriomis gyventojai ilgą laiką maitinęsi. Dabar buvusio ežero vietoje Darbėnuose likusi vien baigianti išdžiūti pelkė.

Platelių kilmę aiškina ir kita legenda. Kartą kilo smarki audra, per kurią viesulas atnešė ežerą-debesį. Iš jo labai smarkiai lijo. Viena žemaitė stebėdamasi sušuko: „Ale tai lej!.. Plate lej” (suprask – plačiai lyja). Pa­sirodo, tai buvęs ežero-debesies slaptažodis, kurį ištarus visas jo vanduo sugarmėjo į duburį tarp Žemaitijos kalvų.

Platelių ežeras – Žemaitijos nacionalinio parko širdis. Tai neabejotinai gražiausia Žemaitijos vieta, labai mėgstama nardytojų. Platelius labai mėgo ir rašytojas Antanas Vienuolis. Viena jo perpasakota legenda pri­mena taurią baudžiauninko Gervazo meilę Platelių kunigaikštytei. Įno­ringa kunigaikštytė pažadėjusi tekėti už Gervazo, jei šis surasiąs ežere nuskendusias deimantines šukas. Ilgai nardė įsimylėjęs jaunuolis, galop surado tas šukas. Bet išpaikusi mergina tik pasijuokė iš baudžiauninko… Ir tuomet nugarmėjusi visa jos pilaitė į ežero gelmes.

Pasakojama, kad Pilies saloje yra išlikę požeminiai koridoriai. Jie prikrauti įvairiausių brangenybių: aukso, sidabro, geriausių svaigalų, ginklų ir kitko. Visa tai užburta. Sunku tuos požemius surasti, bet dar sunkiau prie tų turtų prisikasti, nes jų ieškotojams čia pradeda vaidentis, vaiduokliai kastuvus į ežerą išsvaido, o jei ir tai atklydėlių, neišgąsdina, pakyla didelis viesulas ir nubloškia turtų ieškotojus į ežero pakrantę. Pilies požemių pradžią esą saugo pats jos ponaitis, o toliau – numirėlių karstai guli ir čia jau kelią saugo jų dvasios. Toliau jau ir vilkai staugia, didžiausios gyvatės rangosi.

Anot vienos iš legendų, toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja Platelių ežeras, per daubos vidurį tekėjusi upė. Paupyje buvusios geros pievos, derlinga žemė, o kitur – didelės ir nepraeinamos pelkės. Apie pilį buvęs išsistatęs kaimas ar miestas. Balos buvusios priaugusios krūmokšnių. Kai ežeras „parėjęs“, po vandeniu likę beveik visi gyventojai. Tie žmonės, kurie išsigelbėjo, ežero pakrantėje įkūrė naują gyvenvietę, o senąją jiems beprimindavo tik saloje buvusios bažnyčios bokštai. Pasak padavimų, Platelių ežeras požeminiais urvais susisiekia su visais aplinkiniais eže­riukais. Pasakojama, kad senoliai į Lesčio ežerėlį buvo paleidę grandi­nėle apžieduotą raudę. Po keleto metų žvejai ją sugavę Platelių ežere. Yra pasakojimų ir apie tai, kad kiti ežerėliai taip pat su Platelių ežeru sujungti.

Platelių ežero mitologinė erdvė

Istorinius, archeologinius, mitologinius, kultūros paminklus gaubia padavimai, sakmės, pasakojimai… Jie susieja įvairius kraštovaizdžio objektus į vieną visumą. Tautosaka atspindi žmonių požiūrį ir vaizdiniais atskleidžia mitines vietovės objektų charakteristikas. Dažnai tie objektai grupuojasi, sudarydami vientisą mitologinę erdvę. Nedetalizuodami bandysime trumpai aptarti Platelių ežero centrinės dalies mitologinę erdvę, jos būdingus mitinius vaizdinius, jų tarpusavio jungtis.

Pirmosios rašytinės žinios apie Platelių ežero mitiką siekia XVI a. J. Lasickis trumpai apibūdina vietinių gyventojų Kirnio kulto apeigas. Jis naudojosi čia dirbusio ir gyvenusio J. Laskovijaus duomenimis. Plačiausiai Platelių ežero mitiką apibūdina XIX-XX a. užrašyta etnografinė medžiaga. Daugiausia padavimų, sakmių, pasakojimų surinkta J. Mickevičiaus, V. Vaitkevičiaus rinkiniuose. Šiame rašinyje aptariama Centrinės Platelių ežero dalies mitologinė erdvė.

Centrinės Platelių ežero dalies šiaurės ir rytų erdvė. Centrinės Platelių ežero dalies šiaurės ir rytų pusę padavimai apibūdina kaip itin nesaugią. Į rytus nuo Pilies salos yra giliausia ežero vieta. Į šiaurę nuo salos atsiveria vaizdas į ežero tolius. Pasakojimai apie Pilies salos požemius, ežere paskandintą užkeiktą skrynią, Veršių salą, Kumelkaktę, Piktežerį ir Skarbo kalną, Baltskardį ir Juodupį, Plokštinės mišką, Pliksalę tarpusavyje susiję. Tie pasakojimai apibrėžia ir mitologiškai įprasmina šią ežero bei kranto erdvę, kurioje anapusinis pasaulis pasireiškia grėsmingais pavidalais.

Centrinės Platelių ežero dalies šiaurės ir rytų pusės padavimus vienija turinys bei pagrindinis veikėjas. Padavimai pasakoja apie švedų, t. y. priešų, kovas su Pilies salos karaliene, blogą karalienės ir jos dvariškių elgesį. Padavimų centrinė figūra Karalienė vadinama skirtingais vardais: Bona, Kotryna, Elzbieta — ir apibūdinama kaip demoniška, mitinė būtybė: Kotryna — žiauri, Bona — žmonių nekenčiama, Piktežerio karalienė tokia godi, kad savo tarnams gaili net velykinio pyrago. Karalienės vadinamos raganomis, „velnio apsėstomis“, „prigimties garbintojomis“. Jos moka kerėti ir maginėmis priemonėmis išsisukti nuo gresiančio pavojaus. Bona turi geležines pirštines, kuriomis sugauna lekiančias priešų kulkas bei sviedinius. Kotryna-Bona-Elzbieta užkeikia savo slepiamus nuo priešų švedų turtus pilies požemiuose ar skandina geležinėje dėžėje. Tuos lobius saugoja su Velniu tapatintinas pilies ponaitis.

Padavimuose pabrėžiama, kad karalienės gyvenę savo nuostabiuose dvaruose Pilies saloje arba Piktežerio saloje ežero viduryje. Ežero sala žmonių sąmonėje galėjo sietis su anapusinio pasaulio už vandens vaizdiniu ir apskritai pasaulio vidurio mitika. Lietuvių-latvių tautosakoje dažnai raganos apgyvendinamos nuošalėje, miško pakraštyje ar viduryje. Jos valdo plaukiojančią-skraidančią baltą kumelę-žirgą. Kaip vilkolakį, šį gyvūną nukauna tik druskos, sidabro etc. kulka. Žirgui-kumelei žuvus — paskendus, žūsta — paskęsta ir šeimininkė. Žūsta karalienės skirtingai: Bona skęsta, o Kotryna sukapojama. Gal reikšminga detalė, kad Bona jodinėja balta kumele, o Kotryna su baltu žirgu? Baltams, kaip ir kitiems indoeuropiečiams, baltas žirgas-kumelė asocijavosi su šventumu, dieviškumu, anapusiniu pasauliu bei vandeniu.

Su karalienėmis ar jų aplinka susiję ir kiti centrinės Platelių ežero dalies šiaurės ir rytų pusės padavimai. Švedai, norėdami apšaudyti Kotrynos-Bonos-Elzbietos pilį, stato patrankas Veršių saloje. Joje iškasa griovį. Nuo salos į krantą einanti ilga sausumos juosta — Pylių takas — turėjo asocijuotis su patrankų atgabenimu ar pan. Baltoji Bonos kumelė nušaunama ties Kumelkakte, o baltasis Kotrynos žirgas kažkur į rytus nuo Pilies salos. Pasakotojas teigia: „kur pasinėręs baltas žirgas (pirmasis žirgas — D. E.), nelikę nė pėdsako“.

Į akis krenta prieš Juodupio žiotis esantis stačiu šlaitu pusiasalis, vadinamas Baltskardis. Kitas karalienės Kotrynos žirgas prigeria Juodupio žiotyse, priešingoje ežero pusėje, beveik prieš Kumelkaktę. Pastebime paralelę: vakariniame ežero krante Kumelkaktė, o rytiniame Baltskardis — Juodupio žiotys. Tiek Kumelkaktė, tiek Baltskardis pasižymi stačiu šlaitu į ežero pusę. Jau patys toponimai orientuoja į galimą kulto vietą.

500 m į šiaurę nuo Kumelkaktės, netoli Platelių ežero pakrantės, slūgso gilus Piktežeris. Pasakojama, kad požemiu jis jungiasi su Platelių ežeru. Piktežeris radosi už godumą nubaustos karalienės dvaro vietoje. Jame paskandinti iškasti užkeikti pinigai ir bažnytiniai daiktai. Nuo tada ten nuolat vaidenasi. Vakaruose Piktežerį nuo Platelių ežero skiria Skarbo kalnas. Netoli Piktežerio būta ir Peklos duobės. Prie šio komplekso siejasi apie 500 m į ŠV nuo Piktežerio stūksantis Šventorkalnis. Jame, kaip ir Šventorkalnio pusiasaly, esą buvusi bažnyčia, randama bažnytinių daiktų.

Pliksalė siejama su žmonių kankinimo, mušimo, žudymo vieta. Pasmerktuosius atgabendavę iš pilies salos. Gal tai iniciacijos ar aukojimo apeigų aidai? Sunku pasakyti, kiek su aptariamu kompleksu susijęs Plokštinės miškas. Jame, pasakojama, žuvus ir palaidota po kadugiu karalienė Kotryna su auksiniu kardu. Plokštinėje būta vadinamųjų Švedų apkasų.

Pilies salos šiauriniame ir rytiniame pakraščiuose ir ežere į rytus ir šiaurę nuo Pilies salos lokalizuojami užkeikti, užkerėti karalienės lobiai. Greta salos požemių lokalizuojamas ir ežere paskandintas lobis. Paslėptos brangenybės padavimuose siejamos su karalienės Kotrynos pastangomis apsaugoti Platelių pilies turtus nuo švedų. Padavimus vienija tai, kad turtai, brangenybės, baltasis sidabras yra požemiuose-koridoriuose-kasyklose. Juos paimsi tik iškasęs. Kasyklų sidabras kokybiškesnis už dabartinį — baltas, labai blizgus ir kietas. Pasakojimuose minimas trumpas laikotarpis: „per šimtą metų ateinanti tik viena valanda, kad galima tą geležinę dėžę su brangenybėmis iš ežero ištraukti“. Šis motyvas artimas padavimams apie greta Pilies salos nugrimzdusią ir vėl per šv. Petro atlaidus iškylančią bažnyčią bei paskendusį miestą.

Iškasti lobį trukdo dvasios: vaiduokliai (gaidys, šuo), viesulas nuo ežero, Pilies ponaitis, numirėlių karstai, vilkų staugimas, didžiausios gyvatės. Karalienės nuskandinti užkeikti pilies lobiai primena Piktežeryje nuskandintus užkeiktus pinigus, liturginius reikmenis. Juos saugą vaiduokliai.

Tautosakoje tokiais pavidalais apsireiškia mirusiųjų vėlės bei Velnias. Velnio bruožais apdovanotas sargas, turįs pilies ponaičio, milžino pavidalą. Jis sukelia audrą su vėju, ūžesiu ar dideliu kastuvu maišydamas vandenį. Dažnai lietuvių sakmėse-padavimuose velnias taip pat įgauna milžino bruožų. Gyvatės, mirusiųjų karstai, požemiai, koridoriai, kasyklos, peklos duobė nurodo Pilies saloje ir centrinės Platelių ežero dalies šiaurės ir rytų pusės lokalizuojamą požeminį-anapusinį pasaulį. Tiek kasyklos, tiek požemius saugančios dvasios susijusios su ežeru. Kasyklos nustoja veikti ežerui nusileidus, o saugančios požemių turtus dvasios mėto ežeran lobių ieškotojų kastuvus ir saloje apsigyvenusius žmones ar su dideliu viesulu išgabena juos iš salos į ežero krantą. Šis motyvas atliepia baltų anapusinio — mirusiųjų pasaulio lokalizaciją už vandens-po vandeniu-po žeme.

Centrinės Platelių ežero dalies pietų ir vakarų erdvė. Centrinės Platelių ežero dalies pietų ir vakarų pusė apibūdinama kitaip nei rytų ir šiaurės. Čia didelė Medviedžio sekluma driekiasi į vakarus ir pietus nuo Pilies salos, į rytus ir pietus nuo Šventorkalnio pusiasalio ežeru Kunigupio žiočių link. Šios ežero dalies anapusinio pasaulio apsireiškimai pasižymi savo taikiu pobūdžiu. Padavimuose pabrėžiama Šiaurės-rytų ir pietų-vakarų ežero dalių priešprieša. Šiaurė-rytai: giluma + grėsmė + požemiai + kasyklos + geležinė dėžė + nepasiekiami turtai + Karalienės veikla + Pilies ponaičio įniršis. Pietūs-vakarai: sekluma + sąlyginė ramybė + bažnyčia + miestas + rastas liturginių reikmenų lobis + rasti neįprasti brangūs dirbiniai + taiki šventinė procesija aplink bažnyčią.

Nugrimzdusios ir per Petrines iškylančios bažnyčios vieta nurodoma „į pietus nuo Pilies, netoli Medviedžio seklumos“. Bažnyčios ir paskendusio miesto vaizdiniai sietini su vasaros saulėgrįžos ritualais bei anapusinės — vėlių sferos pasireiškimais. V. Vaitkevičius nurodo padavimų apie nuskendusį miestą-bažnyčią sąsajas su pasakojimais apie Kunigupio žiotyse pasirodantį kunigą. Tai tos pačios erdvės vakariausias taškas, o jos šiaurės rytų pakraštys — Šventorkalnio pusiasalis. Padavimai apie ežero paskandintą miestą, nepaprasto sidabro kasyklas, bažnyčią šliejasi prie pasakojimų apie Šventorkalnio pusiasalio pakrantėje, ties Pilies sala, randamus į krantą išmestus bažnytinius ar balto keistojo sidabro dirbinius. Šventorkalnio pusiasalio ir Pilies salos padavimai artimai susiję. Jie nurodo buvus bendrą mitinę erdvę. Kartais bažnytiniai daiktai atsiduria Šventorkalnio pusiasalio kalvos viduryje — viršūnėje. Tai suartina ir Šventorkalnio pusiasalį su Šventorkalniu prie Medsėdžių.

Viename padavime į Šventorkalnio pusiasalio bažnyčią patenkama požemiu. Kitame — kažkoks iš po žemės gaudžiantis kaip perkūnas balsas saugoja užkastą metalinę dėžę su bažnyčios daiktais. Jie primena kitų pasakojimų motyvus: pilies požemiai, ežere paskendusios bažnyčios — miestas, Piktežerio dvaras, pilna pilies turto geležinė dėžė. Ties Pilies sala iš ežero iškilusios bažnyčios vėlių procesijoje ir atkastoje Šventorkalnio pusiasalio geležinėje dėžėje dominuoja auksinė monstracija.

Akmenys centrinės Platelių ežero dalies mitologinėje erdvėje. Aptariant Platelių ežero centrinės dalies mitiką, būtina paminėti akmenis su žmogaus rankų darbo pėdsakais. Apie juos tautosakoje beveik nėra atskirų užuominų, bet su tokiais akmenimis susiduriame legendinėse vietose. Todėl jie sietini su aptariamais mitiniais vaizdiniais. Šventorkalnio pusiasaly, greta Dvaro kalvos, ir Kumelkaktės pusiasaly akmenys išdėstyti tam tikra tvarka. L. Klimkos, S. Manomaičio nuomone, šios sistemos taikytos kalendoriniams-astronominiams stebėjimams. Pasakojama Plokštinės miške esant stambių akmenų ratą… Pilies salos šiaurės rytų pusėje būta akmens su laumės pėda. Gal tai kuris nors iš ten pakrantėje esančių žmogaus kalinėtų akmenų? Didelis akmuo su iškaltu kryžiumi buvęs Kryžiaus seklumoje į rytus nuo Briedsalės.

Kirnio kulto vieta. Apie XVI a. plateliškių dievybės Kirnio kultą žinoma iš trumpos J. Lasickio žinutės. Jos analizė užimtų daug laiko, todėl mes aptarsime tik Kirnio kulto vietos klausimą. J. Lasickis Kirnio garbinimo vietą nusakė taip: a) Platelių vietovė turi savo dievą Kirnį; b) „Kirnis — globoja prie vienos, paežerėje stovinčios, tvirtovės augančias vyšnias“. Loginė seka tokia: Plateliai-paežerė-tvirtovė-vyšnios. Ar Platelių „paežerėje stovinti tvirtovė“ su greta augančiomis vyšniomis yra Salos pilis? O gal omenyje turimas paežerėje buvęs dvaras Šventorkalnio pusiasalyje? Kirnio siejimas su krūmuota, šlapia, pilna medžių griuvenų, klampia, dumblėta vieta ar šlapia pieva pabrėžia tos vietos priskyrimą žmonių nekultivuotam pakraščiui — paežerei.

XVI-XVII a. vietovės situacija patvirtina, kad taip gali būti apibūdintas tiek salos, tiek pusiasalio krantas. Pilies saloje šventovė ieškotina greta pilies, aplink dabar užakusį Sodžiavkos ežeriuką. J. Mickevičius mini ten buvusias vyšnių sodo liekanas. Ar XIX a. grafų Šuazelių vasarnamio aplinka — išlikęs XVI a. pilies sodo reliktas? Kita vertus, krikščionių bažnyčios statomos senmeldžių kulto vietose ar šalia jų. Gal J. Laskovijus, žinodamas esant dar gyvą ikikrikščionišką tradiciją, skyrė sklypą antrajai Platelių bažnyčiai greta ar šventovės vietoje? Gal tai Kirnio kulto vieta Dvaro kalvoje? Kol kas šie klausimai lieka atviri.

Kaip siejasi Šventorkalnio-Pilies salos padavimuose pabrėžiami vandens — anapusinės-mirusiųjų sferos apsireiškimai per Petrines ir Kirnio kultas? Ar šv. Petras liaudies tradicijoje absorbavo Kirnio funkcijas? Abi figūros pasireiškia virsmų — ribos, anapusinėje — mirusiųjų, oro — padangių, vandens sferose. Abi siejamos su gaidžio mitika. Gal Kimio apeigų atšvaitai ieškotini Pilies, Pliksalės-Aukasalės, Gaidsalės ar tolimesnių Platelių apylinkių pasakojimuose apie besivaidenančius gaidžius? Tai klausimai, kurie aptartini atskira tema.

D. Elertas „Platelių ežero mitologinė erdvė”