Putvialaukis

9 km į pietryčius nuo Šilalės, 3 km į vaka­rus nuo Vaitimėnų, yra Pūtvės pelkė; nuo jos į pietus traukiasi didelis Obelyno miškas, o šiaurėje yra Pūtvės kaimas. Kitoje pelkės pusėje yra Kreivių kaimas. Viena tarp šių kaimų esanti žemės dalis vadinama Pūtvialaukiu. Mū­sų istorikai bando šią vietovę sutapatinti su dažnai kryžiuočių šaltiniuose minima vietove ir pilimi, kurią vokiečiai vadino įvairiais var­dais: Putenica, Putenicka, Putenicken, Puthenica ir t.t. Profesorius A. Salys mano, kad šis vardas greičiausiai išlikęs iš lietuviškos žodžio Putvininkai ir galėjęs būtų vartojamas greta pirminės lyties Pūtvės. Vc. Biržiška savo kryžiuočių ke­lių aprašymuose Pūtvės ir Pūtvininkų vardus riša su tos apylinkės valdovo Pūtvio vardu. Prof. J. Puzino surinktais duomenimis Pūtvės vardas pirmą kartą minimas Petro Dusburgiečio kronikoje 1307 m.; tada Ragainės komtūras Volz, su savo žmonėmis niokodamas Žemaičių žemę, įsibro­vė į Pūtvės pilies priešpilį, jį sudegino, o ne­suskubusius žmones pabėgti į pilį paėmė į ne­laisvę. Tačiau tada pačios pilies jie nedrįsę imti, tai rodo, kad ji buvo gana stipri. Tų pačių metų rudenį priešpilis, prieš tai atstaty­tas, kryžiuočių vėl buvo sudegintas, drauge su ten sukrautu derliumi; ir tada kryžiuočiai išsivedė žmonių į nelaisvę. Apie 1315 m. vie­nas iš pilies saugotojų (lietuvis išdavikas Spūdas) pats atidarė vartus ir pilį išdavė Ragai­nės komendantui. Šiuo kartu vokiečiai paėmė ne tik priešpilį, bet ir pačią pilį; jos gynėjus ir tuos, kurie čia buvo radę prieglaudą, išžu­dė. Pažymėtina, kad Spūdas su savo šeima bu­vęs neseniai priėmęs krikščionybę. Tačiau ir po puolimo lietuviai pilį atstatė, ir 1328 m. Ragainės komtūras, vesdamas 80 riterių ir 200 svečių, įsiveržė į priešpilį, išžudydamas žmones. Nuo to laiko Pūtvės pilis kronikose nebeminima, bet XIV a. vokiečių kronikos šią vietą vadina Pūtvės lauku (Putelauken, Putenvelde); tai reiškia nebegyvenamą vietą. XVI a. šaltiniai mini Pūtvės dvarą, kurio že­mės buvusios abiejose Akmenos upės pusėse. 1562 m. Karšuvos pavieto surašyme taip pat minima Pūtvė. Labai galimas dalykas, kad pi­lis neturėjo nuolatinio vado ir nuolatinių gyventojų; gal būt, ją saugojo apylinkės gyven­tojai pagal nustatytą eilę, čia laikydavo savo turtą ir jį gindavo. 1307-1315 m. laikotarpy­je, kryžiuočių puolimo metu, čia buvusios pa­slėptos visos derliaus atsargos. 1329 m. apsup­ti gynėjai sutiko pasiduoti sąlyga, kad jiems bus leista iš pilies pasišalinti su visu savo turtu.

Mūsų laikais tebebuvo išlikęs Pūtvės pilia­kalnis, esąs Kreivių kaimo lauke. Iš pietų jį supo Akmena, o iš vakarų gili buvusio upelio vaga. Piliakalnio aikštelės būta 83 m ilgio ir 12 m pločio, tad apie 1000 m² ploto. Į pilį buvo galima įvažiuoti rytiniu piliakalnio šlai­tu. Pietiniu ir rytiniu piliakalnio pakraščiu ėja pakopos, kurių aikštelė buvo pakilusi apie 10 m nuo Akmenos upės vandens lygio. Šiai dienai piliakalnis yra nuplautas Akmenos upės.

Nuo buvusio piliakalnio vietos, Upynos link per miškus eina senovinis slaptas akmens kelias.