Šatrija

1 atsiliepimas apie „Šatrija“

1. Seniai, labai seniai po mūsų kraštą vaikščiojo milžinai. Jie buvo labai dideli ir stiprūs. Kar tą numirė vieno milžino motina. Sūnus labai gailėjosi jos ir graudžiai verkė. Nuo tų ašarų atsirado ežeras pagal Guivėnų mišką. Dabar tas ežeras Aklaežeriu vadinamas. Tada milžinas užsimovė nuo rankos pirštinę, prisėmė į ją žemių ir, nunešęs ten, kur gulėjo jo motina, supylė didelį kapą. Tada ir atsirado Šatrijos kalnas.
   Papasakojo Albinas Stibikas iš Luokės, gimęs 1914 metais.
   Kartą senovėje žmonės sugalvojo pastatyti bažnyčią. Bet, ką tik per dieną pastatydavo, ryte viską rasdavo užpilta žemėmis. Tada vienu metu susirinko labai daug žmonių ir pastatė beveik visą bažnyčią iš karto. Naktį įpykę velniai ėmė didžiuliais maišais nešti žemę ir vėl viską užpylė. Taip atsirado Šatrijos kalnas. Įlinkęs jis dėl to, kad tuo metu, kai velniai nešė žemę, viename maiše pasitaikė didžiulis akmuo. Krisdamas žemyn jis įlaužė bažnyčios stogą ir įlenkė kalną. Velniams buvo gaila palikti bažnyčią, nepasinaudojus ja. Tada jie prasikasė urvą ir pro jį į bažnyčią sunešė savo turtus.
   Papasakojo Emilija Bagdonienė, gyvenusi Baltakiškės kaime, gimusi 1905 metais.

   Senų senovėje ant vieno kalno susirinkdavo raganos. Jos šokdavo ir linksmindavosi kasnakt, kol užgiedodavo gaidžiai. Vieną naktį jos taip įsismagino, kad nebeišgirdo net kaip sugydo gaidžiai. Kai patekėjo saulė, jos baisiausiai išsigando, pagriebė savo šatras ir nuskrido. Tik viena ragana nerado savo šatros. Ji vis lakstė ir šaukė: „Kur mano šatra?“ Nuo to laiko ir pavadino tą kalną Šatrijos vardu.
   Papasakojo Elena Žarienė iš Luokės, gimusi 1893 metais.

   Labai seniai, kai pasaulyje dar nebuvo Šatrijos kalno, gyveno raganos ir velniai. Jie buvo piktuoju. Velniai sugalvojo ir pasistatė kalną, kad būtų matyti visas kaimas. Ant jo užkėlė du didelius katilus ir pripylė dervos. Raganos pamatė tą kalną ir panoro jį atimti iš velnių. Atskrido jos su grūstuvėmis pas velnius ant kalno ir sako: „Atiduokite mums tą kalną“, mes neturime kur šokti per Jonines“. Velniai nenori atiduoti ir sako: „Jums kalną atiduosime tik po šimto metų“. Raganos supyko ir pavertė visus velnius medžiais, nors velnių ir buvo prisirinkę labai daug. Raganos ir katilus nusviedė nuo kalno. Ten, kur greta dabar yra du kalniukai, tai apvir tę katilai. Raganos Joninių naktį atskrenda ant kalno ir šoka, šluotas apžergusios, o velniai, paversti medžiais, liūdnai
   žiūri į jas. Nuo laužuose sukūrentų pelenų kalnas padidėjo, o jo viršūnė nupliko nuo ugnies.
   Papasakojo Kazimiera Eirošienė iš Rainių kaimo, gimusi 1899 metais

   Ten, kur dabar yra Šatrijos kalnas, senovėje stovėjo bažnyčia. Į ją melstis susirinkdavo davatkos. Kartą supyko raganos ant tų davatkų ir sugalvojo apipilti bažnyčią žemėmis. Tada atnešė viena ragana du skreitus žemių ir supylė ant bažnyčios. Trečią kai nešė, sugiedojo gaidys. Ragana išsigando ir papylė žemių šalia. Raganos vardas buvo Šatrija. Tai jos vardu kalnas ir buvo pavadintas, po kuriuo liko užpilta bažnyčia, o greta – mažesnis kalnas, pavadintas Raudonkalniu.
   Papasakojo Jonas Stripeika iš Luokės, gimęs 1908 metais.

   Kartą keliavo milžinas, apsiavęs medinėmis klumpėmis. Jam beeinant į klumpes pribiro smilčių. Pasidarė sunku eiti ir milžinas nusimovė apavą, iškratė iš jo ten susikaupusį smėlį. Taip ir atsirado tas kalnas, žmonių dabar Šatrija vadinamas.
   Papasakojo Petronėlė Virmauskienė iš Luokės apylinkių, gimusi 1905 metais.

   Vieną kartą keliavo milžinas. Jo kišenė buvo pilna žemių. Pavargo jis ir atsisėdo pailsėti po medžiu. Tik prisėdo – ir užmigo. Tuo metu pro šalį bėgo maža pelytė. Pamačiusi miegantį milžiną, aštriadantė, nieko nelaukusi, ėmė ir pragraužė jo išsipūtusią kišenę. Žemė išbyrėjo ir atsirado didelis kalnas. Pelytė pasislėpė. Netrukus milžinas pabudo. Ogi žiūri: priešais – didžiulis kalnas. Dirst į kišenę, o ši – kiaura. Baisiausiai supyko milžinas už tokį piktą darbą ir kad suriks: „Kai dėsiu aš jums su šatra!“ Nuo to laiko žmonės tą kalną Šatrija ir vadina.
   Papasakojo Emilija Ginčiauskienė iš Užvenčio, gimusi 1910 metais.

   https://www.youtube.com/watch?v=OsK0QDE2UMk&feature=youtu.be&fbclid=IwAR32fLOOHjnvDA-9LV36HUFrEda1asbsv2I45hsay02GMi9f5EbWIokjoeQ

   – žemaičių padavimuose šis kalnas turi itin svarbų vaidmenį.
   Čionai, sako, esanti palaidota Jauterytė, milžino Alcio žmona; čia kadaise švento Jono naktį iš viso krašto sulėkdavusios raganos į puotą. Mano senas vežėjas, kuklus ir naiviai viskuo tikįs, dar neprivažiavus Šatrijos papasakojo man atsitikimą, kaip vienas drąsus vaikinas, užsigeidęs sužinoti, kas ant to kalno dedasi, nuėjo švento Jono naktį į raganų puotą. Rado tenai prisirinkus daugybę moterų ir vyrų, apsirengusių vokiškais rūbais, su skrybėlėmis, iš kurių kyšojo dideliausi ragai. Grojo nuostabiai graži muzika, visokiausi gėrimai upeliais tekėjo, o visi susirinkusieji šoko iki žemėn krisdami. Vaikinas buvo labai gerai priimtas: jį pasodino ant deimanto sosto, vaišino geriausiais vynais iš aukso taurių, davė jam kelias saujas pinigų, kuriuos jis tuoj susidėjo į kišenes, ir primygtinai prašė gerti ir būti linksmam. Ta puota truko, galimas daiktas, keletą valandų. Tik šit gaidys užgiedojo, ir viskas išnyko. Vaikinas liko ant kalno vienas, o kai viską geriau įsižiūrėjo, pamatė, kad deimanto sostas, ant kurio jį vokiečiukai buvo pasodinę, buvo tik supuvęs kelmas, anoji aukso taurė – iškirmijusi numirėlio kaukolė, kuri dabar vaipėsi į jį geltonais dantimis, o tas, ką jis laikė brangiu nuostabaus skanumo vynu, buvo… bet jūs patys numanot, kas ten buvo. Kiša ranką į kišenę, o ten vietoj pinigų – skiedros.
   Ką liaudis manė ir mano apie Šatriją ir raganius, gali paliudyti šis štai dekretas, kuriuo buvo pasmerktos sudeginti ant laužo kelios moterys, apkaltintos raganavimu 1730 metais. To dokumento originalas yra Telšių apskrities archyve.
   „Tūkstantis septyni šimtai trisdešimtais metais, birželio mėnesio dvyliktą dieną.
   „Mes, tie patys kviestiniai, kaip ir pirmesniame dekrete8 pasirašiusieji, pakankamai įsitikinę iš paskutinio tvirto pareiškimo, nepakeičiamo tvirtinimo, duoto paskutiniame gyvenimo tarpsnyje prie laužo ir ant laužo sudegintos raganos Reginos Kosciukienės, taip pat liudijant ir skundžiant geriems, neįtariamiems, pasitikėjimo vertiems žmonėms, kvotose išvardintiems, savo teigimus libere [laisva valia] apsiimantiems patvirtinti priesaika, užbėgant už akių visoms galimoms inkonveniencijoms aukščiau nurodytame dekrete, kadangi ir pirmiau visokiose konfesatose buvo įskųstos ir paskelbtos, būtent, Mataušienę Sugaudienę ir Simonienę Saukienę, Tirkšlių seniūnijos valstietes, servatis omnibus mediis de justitia [išlaikydami visas normas, iš teisės] išplaukiančias, nuteisėme ugnimi ant laužo sudeginti, o Marijoną Kosciukaitę, prie laužo rykštėmis nuplakus, kad tokių nusikalstamų darbų atsižadėtų, ex quo non habet annos sufficientes [kadangi yra nepilnametė], nuo ugnies atleidome, kad pataisytų savo gyvenimą.
   Rašyta Tirkšliuose, metais ir dieną ut supra [kaip aukščiau].“
   Tą gėdingą dekretą, neišdildomą tamsumo, prietarų ir kvailumo dokumentą, pasirašė:
   Juozapas Hrm. Kryževičius, Jo Malon. Karal.
   Tirkšlių aps. poručnikas
   Boguslavas Mikuličius
   Jonas Mališevskis. S. D.
   Jonas Vyšomerskis
   Kazimieras Horodeckis
   Kazimieras Jonas Gavrilavičius
   Mykolas Daubaras
   Ignacas Šidlauskis
   Stanislovas Stanevičius
   Morkus Daubaras
   Juozapas Petravičius
   Daugiau parašų nukirpta.
   „Surašymas punktų, kuriais Tirkšlių valsčiaus žmonės kaltino Mataušienę Sugaudienę, apkalbėtą
   Reginos Kosciukienės paskutiniame tarpsnyje, po visokių kvotų pasmerktos mirti.
   1mo: Juozapas Radvilavičius, stojęs akivaizdoje, skundė Mataušienę Sugaudienę, kad minėtojo Radvilavičiaus dukterį kai pavalgydino koše, tai toji, daugiau jokio valgio nebevalgiusi, numirė, vieną savaitę pasirgusi.
   2do: Tas pats Juozapas Radvilavičius girdėjo, kaip Mataušienė Sugaudienė kalbėjo Kvedarienei, nuteistai raganai: „Už ką mane apkalbėjai?“ Kvedarienė atsakė: „O kam ėjai pas Steponavičių, paklode apsigaubusi, ir iš trečio tiktai karto suraganavai minėtojo Steponavičiaus vaikus.“ Mataušienė
   Sugaudienė į tai atsakė: „Kad aš moku raganauti, tai kodėl vaikų neturiu?“ – „Užtaisei apdavų kitam, o paskui pati suėdei, užtat ir neturi vaikų.“
   3tio: Jo malonybė ponas Šidlauskis liudijo, kad ta Mataušienė Sugaudienė, kai buvo išvaryta už raganavimus iš Tirkšlių, gyveno kampininke pas jo malonybę Šidlauskį; jai ten gyvenant, žiemą, jos malonybė Šidlauskienė rado patale varlę džiovintą ir paslėpė ją, į pakulas suvyniojusi, svirnelyje. Kai klausė Sugaudienės: „Ar tu padėjai tą varlę?“ – toji prašė parodyti; kai ponia Šidlauskienė pažiūrėjo tos varlės, tai rado tik pakulas, o varlės ne, ir nuo to laiko ponia Šidlauskienė džiūvo šešerius metus ir numirė. Per tą visą ligą vis minėtąją Sugaudienę įtarinėjo.
   4to: Jonas Rafembergas su savo pačia taip liudijo: Mataušienė Sugaudienė užėjo pas juos į namus ir prašė pašaro, ir už tą pašarą žadėjo duoti gorčių sviesto ir dar daugiau, tik, sako, gyvenkim geruoju, ir gyrėsi, kad tik vieną karvę melžiau, o pardaviau sviesto pusantro kibiro ir sau dar palikau, sūrių
   pardaviau ir ubagams daviau, o jūs neturit pieno; yra tokių žolių, kur karvėms reikia duoti ir smilkyti. Ateik pas mane pavasarį, kol dar gegutė nebus kukavusi, eisim rinkti. Kitą kartą praeitą rudenį ant Tirkšlių tilto, į žydą eidama, pasakė hoi, oi, ir puodžiuvienė nekvaila, daug kartų man sakė vieną mažą dalyką, reikia tik tą padaryti, bet tai yra nedidelis dalykas. Ir tais žodžiais kalbėjo toji pati Sugaudienė, kad p. Vitkevičienė iš Jonaičių, kai ėjo išpažinties ir komunijos Viekšnių bažnyčioj, sakė, kad iš jos visi žmonės juokėsi, tai yra iš Sugaudienės.
   5to: Apie tą pačią Mataušienę Sugaudienę Steponas Steponavičius liudijo, kad Kvedarienė jam sakė per kermošių Tirkšliuose, jog jo vaikus Sugaudienė paraganavo, – taip ji viešai pasakė prie pulko žmonių.
   6to: Tas pats Steponas Steponavičius apie tą pačią Sugaudienę liudijo: kareiviai pražygiuodami apsistojo pas Steponavičių, nuėję pas Sugaudienę parsinešė paršą ir davė paslėpti Steponavičienei; toji, kaip kaimynė, paleido tą paršą, tai kareivis, vėl nuėjęs, tą paršą parsinešė, o ji taip pagrasino: maža turėsi naudos iš savo kiaulių; taip ir išsipildė, nes kai kurioms kiaulėms net kojas paralyžius sutraukė. Dar Steponavičius skundė tą pačią Mataušienę Sugaudienę dėl šitokio grasinimo, kai nepaskolino jai kartą kumelės prireikus važiuoti: pamatysi, neilgai tu su ja važinėsi; ta kumelė į trečią dieną nusprogo nuo kraujo plūdimo iš šnervių.
   7mo: Juozapas Kemtavičius skundė tą pačią Mataušienę Sugaudienę, jog dėl jos išmilžimo karvės mažai pieno duoda, serga, dūsauja (sic).“
   „Surašymas punktų apie Simonienę Saukienę pagal Marijonos Kosciukaitės ir Reginos Kosciukienės apkalbėjimą paskutiniajame tarpsnyje, kurią apkalbėjo ir patvirtino esant raganą.
   1mo: Pranciškus Gozdzikauskas taip skundė: Simanas Sauka užprašė jį pas save degtinės gerti už pasaugojimą namų ir arklių, kai pačių nebuvo namie; pats Sauka sykį užgėrė, pati Saukienė du kartus, per tuos tris kartus galėjo išgerti degtinės už pusantro skatiko; parėjęs namo tuoj susirgo ir paslikas
   išgulėjo šešias savaites, ir per visą vasarą mažai ką dirbo, ir po šiai dienai neturi sveikatos kaip reikiant.
   2do: Ona Pranciškienė, miežiuose jeibes darantį Simanienės Saukienės viščiuką užmušusi, tą viščiuką išmetė per tvorą; Saukienė, pamačiusi užmuštą viščiuką, mažne visą dieną plūdosi, o nuo tų plūdimų anoji tuoj susirgo ir po šiai dienai tebeserga.
   3tio: Tas pats Pranciškus Gozdzikauskas skundė Simanienę Saukienę, kam ji ir kokia intencija nudvėsusį Gozdzikausko paršą po savo kūtes valkiojo?
   4to: Ant tos pačios Simanienės Saukienės skundėsi Stanislovas Vasilkevičius, kad jo žmona, kai nusivanojo pas Saukienę pirty, tai ana davė atsigerti giros, nuo to gėrimo susirgo, pavartojusi čemeryčias, vėmė kirmėlėmis ir po šiai dienai tebeserga.
   5to: Ta pati Saukienė grasino Juozapui Kemtavičiui, Stanislovui Vasilkevičiui ir tiems, kurie padėjo ją suimti: jei mane iš šio pasaulio išnovysit, tai visus jus velnias paims, negyvensit jūs.
   Dėl tokių tad nusikalstamųjų darbų, padarytų aukščiau minėtų asmenų, stojus akivaizdoj ir skundžiant pasitikėjimo vertiems žmonėms, apsiimantiems prisiekti dėl nebe vieno to asmens apkalbėjimo raganavimu (?), pagal tam tikrus punktus, priesaikos formulėse išreikštus, trims pasitikėjimo vertiems vyrams prisiekti liepę, mes į trečią dieną nuo šiandien skiriame egzekuciją. Rašyta Tirkšliuose, 1730 metais, birželio dvyliktą dieną.“
   (Pasirašę)
   Juozapas Hrmn. Kryževičius, J. M. K. Tirkšlių a. P.
   Jonas J. Petravičius mpr.
   Mykolas Butrimas
   Juozapas Daubaras
   Jonas Mališauskas S. D.
   Jonas Kazimieras Vyšomerskis
   Kazimieras Horodeckis
   Kazimieras Jonas Gavrilavičius
   Jonas Šidlauskis
   Mykolas Daubaras
   Boguslavas Mikuličius
   Stanislovas Stanevičius
   Juozapas Petravičius
   Kazimieras Ciškūnas
   „Kosciukienės prisipažinimas, duotas laisvu noru (Tas prisipažinimas laisvu noru, kaip iš visos bylos matyti, buvo duotas kankynių metu. Šitokiu būdu tardomas, kaltinamasis prisipažins ne tik raganavimą, bet ir Dievas žino ką.)
   Prisipažino, kad, susirinkusios į Tirkšlių rinką, lėkė į Šatriją Simanienė Saukienė, puodžiuvienė, Mataušienė Sugaudienė, kurioms visoms po pažastimis patepė Mataušienė Sugaudienė, ir vieną vidutinio amžiaus moterį ji buvo atsivedusi su savim, ne iš miestelio, bet iš kaimo kurio; nulėkė į Šatriją ir
   ten daug susirinkusių matė. Vyriausioji buvo Sugaudienė.
   Toji pati prisipažino, kad matė ant Šatrijos kalno poną (velnią), vokiškais drabužiais apsirengusį, su skrybėle vaikštinėjantį, lazdele pasiramsčiuojantį. Ten šoko, vienas smuiku grojo raguotas, toks pat, kaip ir tas ponas, ir vaikai raguoti, pirmiausia šoko su Saukienė, paskui su puodžiuvienė, su Kosciukiene, su kitomis per consequens [iš eilės], maskolė Michalova, būdama šluba, nešoko, ją neseniai puodžiuvienė išmokė visokių visagalybių, kurias moka visos, tik viena Michalova ne. Atgal į Tirkšlius parlėkusios, priešais puodžiaus vartus išsiskirstė. Viršum aukščiausių miškų lėkė.
   Toji pati prisipažino, kad Marijona Kosciukaitė tenai kartu su jomis lėkė, ir tą pripažino, kad ant Šatrijos jokio trobesio nėra.
   Toji pati prisipažino, kad jos ponas priėjo su lazdele, su skrybėle, galva į ją linktelėjo ir vėl nuėjo sau.
   Toji pati prisipažino, kaip ji Pono Dievo išsižadėjo.
   Toji pati prisipažino, kad moka paraganautiems gyvuliams vaistų duoti.
   Toji pati prisipažino, kad Meižių valstiečio Andriejaus sugedusį pieną pataisė ir šitaip pasakė: treja devynis šaltinius išsemti ir suskaičiuoti, šaukštus numazgoti, per rėti lieti ir šaltą akmenį į šaltą vandenį įmetus, kaip karštas ūžia ir verda.
   Toji pati prisipažino, kad piktoji dvasia ją pačią naktimis persekiodavo. Žiemą, į pavasarį, šeimininkė Kazimierienė Pauliukienė kai pradėjo rūkyti švęstomis žolėmis ir švęstu vandeniu, tai nustojo persekioti.
   Toji pati prisipažino, kad piktoji dvasia, nuo žemės paėmusi karvės išmatų, davė įmaišyti į grietinę ir sakė, kad ant duonos paduotų bet kuriam piemeniui.
   Toji pati prisipažino, kad, sekdama velnio pamokymu, žegnojosi velnio ranka ir koja, ir velnias duodavo jai, kada prireikdavo.
   Toji pati prisipažino, kad Marijona Kosciukaitė, jos anūkė, su ja ledą dirbo, pagalį į liūgą įkišusi.
   Toji pati prisipažino, kad ją vyras už tą dažnai mušdavo, kam ji moka raganauti.
   Mes, žemiau pasirašiusieji, buvom akivaizdoje ir girdėjom savo ausimis šiame surašyme minėtų asmenų prisipažinimus, juos išklausę, fidelissime [kuo tiksliausiai] surašėme ir dėl didesnio tikrumo pasirašėme.
   Kaipo Jo Malonybės Dauggalio Pono Tirkšlių Seniūno paprašyti, o taipo pat būdami to paties Jo Malonybės pakviestų žmonių paskirti teisėjais pasirašome.
   Juozapas Hrmn. Kryževičius,
   J. M. K. Tirkšlių aps. poručnikas
   Jonas Vyšomerskis
   Pakviestas įrašydinti į knygas šią bylą
   Jonas J. Petravičius mppr.
   Paimta iš Liudvikas Adomas Jucevičius
   „ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS PRISIMINIMAI”
   #Žemaitija #Žemaičiai #pagonys #gamtatikiai #sarmatai #istorija #Samogitia#SamoGetia #SamaGotia #inkvizicija #bažyčia #katalik