Senosios Įpilties Marijos kalnelis

Senosios Įpilties gyvenvietės šiaurės vakariniame pakraštyje, Įpilties ir Graistupio upelių santakoje priešais Pilies kalną, menantį kryžiuočių sudegintą istorinę Įpilties (Impilties) pilį, stūkso neišvaizdus ir mįslingas piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu.

Piliakalnis būdingas Pajūrio žemumos regionui, krantinio tipo, įrengtas į dviejų upelių santaką įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje. Jo šlaitai iki 6-8 metrų aukščio, apaugę alksniais. Pietrytinis šlaitas statesnis ir aukštesnis, leidžiasi į Įpilties upelį, o vakarinis – nuožulnesnis ir žemesnis, leidžiasi į Graistupio slėnį.

Pilies aikštelė trikampio plano, dirvonuojanti, 27 metrų ilgio šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, iki 26 metrų pločio šiaurės rytiniame pakraštyje. Palei jos šiaurės rytų kraštą supiltas tiesus, iki 30 metrų ilgio, 15 metrų pločio ir pusės metro aukščio pylimas, kuris seniau buvęs žymiai aukštesnis, žemės darbų metu nuartas ir paskleistas.

Už pylimo, į šiaurės rytus nuo piliakalnio, buvusi papėdės gyvenvietė, kurios plotas siekia apie 2 hektarus.

Piliakalnis pasiekiamas nuo kelio Kretinga-Darbėnai-Skuodas, kaimo šiaurės rytinėje da­lyje įsukus į Sodžiaus gatvę ir ja važiuojant vakarų-šiaurės va­karų kryptimi link pagrindinio piliakalnio ir Aukuro akmens. Marijos kalnelis yra už 1 kilo­metro, dešinėje kelio (gatvės) pusėje, pravažiavus per Įpilties upelį. Nuo kelio link piliakalnio veda takas bei per Graistupį nu­tiestas lieptas. Piliakalnį žymi jo papėdėje, už liepto stovintis in­formacinis stendas.

Istorija

Vietos gyventojams piliakalnis žinomas nuo seno. Pastačius Se­nosios Įpilties vandens malūną ir užtvenkus Įpilties upelį (se­nesnėje kartografinėje medžia­goje jis vadinamas Juodupiu), tvenkinio vandens lygis siekė iki pat Įpilties ir Graistupio santa­kos ir skalavo piliakalnio pieti-nę-pietvakarinę papėdę.

Piliakalnis turi du vardus. Vie­ni gyventojai jį vadina tradici­niu šiam regionui Pilalės vardu, kiti – Marijos kalneliu, Marijos kalnu. Pasakojama, kad pastara­sis vardas atsiradęs praeitame ar prieš tai buvusiame šimtmetyje. Esą seniau ant kalno augusi vie­niša, didelė, sena epušė, po kuria šventadieniais, dvyliktą valandą dienos, praeiviai matydavę sto­vint nepažįstamą, tarsi permato­mą moterį baltais rūbais. Ji nie­ko blogo nedarydavo, į praeivius nekreipdavo dėmesio ir po kiek laiko pranykdavo. Epušei išdžiū­vus ir nuvirtus, baltoji moteris daugiau nebesirodė. Įpiltiškiai manė, kad taip jiems apsireiš­kusi Švč. Mergelė Marija, todėl kalną pavadino jos vardu.

Į vakarus nuo piliakalnio, ki­tame Graistupio krante stūk­so stambus riedulys – Aukuro akmuo, iš po kurio išteka stebu­klinga gydomąja galia garsėjan­tis šaltinis, tekantis link Marijos kalnelio. Todėl įpiltiškiams ne­atrodė neįtikėtina, kad ant kal­no, šalia stebuklingojo šaltinio galėjusi pasirodyti Švč. Merge­lė Marija. Panašių atvejų mūsų rajone būta ir daugiau: Marijos apsireiškimą mena Erškėtyno sakralinis akmuo ir šaltinis, Bū­dviečių Marijos šaltinis ir kt.

Nuo XVI amžiaus piliakal­nis buvęs nuolat ariamas, todėl jo gynybiniai įtvirtinimai šiuo metu sunkiai išsiskiria iš aplin­kos. Matyt todėl, skirtingai nuo kitų Senosios Įpilties piliakalnių – Pilies kalno ir Karo kalno, se­novės paminklų tyrinėtojų dė­mesio jis susilaukė gan vėlai. Jei pirmieji du piliakalniai archeo­loginėje literatūroje minimi nuo 1899 metų, tai Pilale-Marijos kalneliu pirmasis 1960 metais susidomėjo Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius Juo­zapas Mickevičius, rinkęs duo­menis apie Piliakalnio kolūkyje buvusius archeologijos pamin­klus. Jis piliakalnį nufotografa­vo, apmatavo, aprašė, parengė schematinį situacijos ir teritori­jos planą bei surašė archeologi­nio paminklo pasą.

Marijos kalną 1963 metų ge­gužės 9 dieną Juozas Mickevičius parodė Kretingos, Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės rajonų arche­ologijos paminklus žvalgiusiai Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologi­nei ekspedicijai, vadovaujamai Adolfo Tautavičiaus. Apžiūrėję suartą kalvą, armenyje archeo­logai aptiko „smulkių apdegusio molio gabaliukų“, liudijančių, kad šioje vietoje priešistoriniais laikais stovėjo molio tinku šil­tinti gyvenamieji pastatai.

Tokiu būdu Marijos kalno pi­liakalnis pateko į archeologinę literatūrą ir buvo įrašytas į res­publikinės reikšmės archeologi­jos paminklų sąrašą. Tiesa, di­desnio archeologijos paminklų tyrinėtojų dėmesio jis nesusilau­kė. Vėliau jį lankiusios archeolo­ginės ekspedicijos apsiribodavo žvalgymais, o detalesnių tyrinė­jimų nevykdė. Žvalgomųjų tyri­mų metu piliakalnio teritorijoje, ypač pylimo vietoje ir į šiaurės rytus nuo jo esančioje papėdės gyvenvietėje, pastebėta arimo apnaikinto kultūrinio sluoks­nio pėdsakų – degėsių, sudegu­sio medžio anglių, perdegusio molio tinko fragmentų, lipdyto molio keramikos trupinių, me­nančių priešistoriniais laikais čia gyvenusių žmonių pėdsakus.

Šiandien dar sudėtinga nu­statyti, kada piliakalnis įreng­tas, kaip buvo įtvirtintas ir kada apleistas. Būta nuomonių, kad Marijos kalnelio piliakalniu įpil­tiškiai naudojosi I tūkstantmečio pradžioje, prieš pasistatydami Impilties pilį, t. y. prieš įsireng­dami pagrindinį piliakalnį (Pilies kalną). Lietuvos piliakalnių žino­vas Gintautas Zabiela piliakalnį datuoja I tūkstantmečiu-II tūks­tantmečio pradžia ir priskiria pagrindinio piliakalnio – Įpilties pilies – gynybinei sistemai.

Manoma, kad Pilies kalnas ir Marijos kalnelis yra vienalaikiai piliakalniai, gynybinėje siste­moje turėję skirtingą paskirtį. Pradedant vikingų puolimais ir baigiant kryžiuočių invazija, ant Pilies kalno stovėjo pagrindinė prie Šventosios upės gyvenu­sių kuršių gynybinė pilis, kurią galime vadinti Duvzarės žemės sostine.

Tuo tarpu ant Marijos kalnelio stovėjusi pilaitė buvusi pagalbi­nė, naudota kaip pagrindinės pilies priešpilis. Ją saugoti turėjo ant gynybinio pylimo įrengta ga­linga medinė užtvara bei aikštelės pakraščiuose pastatytos gynybinės sienos. Piliakalnio aikštelėje kultū­rinio sluoksnio pėdsakų nepaste­bėta, todėl manoma, kad, išskyrus gynybinius statinius, nuolatiniam gyvenimui skirtų pastatų joje nebu­vo. Šios pilaitės (priešpilio) įgula ir ją ginti privalantys teritorinės ben­druomenės nariai gyveno papėdės gyvenvietėje priešais piliakalnį, o artėjant priešui gintis subėgdavo į pilaitės kiemą. Marijos kalno pilaitė nuo netikėto priešų puolimo dengė pagrindinę pilį bei tarp Šventosios ir Graistupio upių plytėjusią Įpilties pilies papėdės gyvenvietę. Priešas nedrįso kovoti dviem frontais: neužėmęs Marijos kalnelio pilaitės (priešpilio), jis negalėjo saugiai pulti pagrindinės pilies, nes būtų įpiltiškių užpultas iš užnugario.

Turimi duomenys leidžia dary­ti prielaidą, kad ant Marijos kalno stovėjusi kuršių pilis sudegė 1263 metais, magistro Vemerio fon Braithauzeno vadovaujamiems Livoni­jos ordino riteriams apsupus ir su­naikinus prieš kryžiuočius sukilusią Impilties pilį.

Julius KANARSKAS Istorikas, archeologas, Kretingos muziejus