Vilkų alkakalnis

Vilkų alkakalnis

Vilkų alkakalnis, dar vadinamas Alkos kalnu, yra apie 1,2 km į vakarus nuo Platelių miestelio, miške ant Sruojos upelio kranto. „Tai apie 18 m aukščio kalnelis apaugęs eglėmis, primenąs skydą. Viršuje aikštelė, kur auga dido­kas ąžuolas Netolimoje praeityje buvęs įspūdingas pagoniškas akmuo su dubeniu, aplink pusračiu išdėlioti, į žemę susmigę mažesni akmenys, ma­tyt, aukotojams atsisėsti. Tai Alkų kaimo alkakalnis, dabar vadmamas Vilkų alkakalniu.

Kokios vietos būdavo parenkamos alkams? Profesorė P. Dundulienė savo darbe „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose” rašo, kad remiantis istoriniais XVI-XVII a. duomenimis alkams būdavo parenkamos gražios vietos, dažnai netoli šaltinių, upių santakų, ežerų.

Pasižiūrėkime, ar buvo koks upelis netoli Vilkų alkakalnio. Taip. Sruvena nedidelis upeliukas. Pasakojama, kad jame ne kartą savo arklį girdęs Tadas Blinda. Jį ir pavadinę Blindos upeliu, sutrumpintai Blindupiu. Blindupis įteka į Burgės ežerėlį.

O kaip su šaltinėliu? Jis esąs netoliese, miške po skarotomis eglėmis. Skaidrus šaltas vanduo”.

Žmonės pasakojo girdėtus iš senolių atsiminimus, kad senovėje čia rink­davosi iš apylinkių gyventojai švęsti derliaus nuėmimo šventę, aukodavę dievams ožius, avinus, vištas, gaidžius. Po aukojimo apeigų vaišindavosi. Žmones čia suburdavo vargai, kai grūmodavo priešai, negrįždavo iš karo vyrai, kai siautė badas, maras, lydėjo maldos, verksmas, aimanos.

Nors praėjo šimtmečiai, kalnelis buvo apgaubtas mistiška skraiste, nie­kas čia nerengė šokių, nesilinksmino – tai protėvių šventa vieta. Bet vis dėlto akmenys užkliuvo, jie buvo išvežioti statyboms. Liko didysis su du­beniu. Žemės savininkas nutarė jį suskaldyti, dubenyje išgręžė skylę, pri­pylė parako, uždegė – akmuo nė krust. Nutarė užtaisą patikrinti. Vos pri­silietė, trenksmas, akmuo skilo pusiau, nunešdamas sprogdintojui du dešiniosios rankos pirštus. Žmonės kalbėjo, kad tai bausmė už senolių paminklo išniekinimą. Šeimininkas jo nebelietė, bet tą akmenį kažkas pa­ėmė. Kada, kas, kur dėjo akmenį, niekas nieko nebežino. Belieka apgailestauti, kad rečiausias senovės pa­minklas buvo sunaikintas.

Istorija

Alkakalnis Vilkų pavadinimą gavęs nuo netoliese esančio Vilkų kaimo, kurio tikrasis pavadinimas yra Alkai. Tokį pavadinimą išsaugojo šiaurės vakarinė kaimo dalis, esanti už 1,5 km nuo Vilkų alkakalnio. Pagal legendą, likusi kaimo dalis pradėta vadinti Vilkais dėl grafus Oginskius užpuolusių vilkų. Pagal kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės surinktą medžiagą pasakojama: Į Plungę geležinkelis buvo nutiestas tik 1932 m. Iki to laiko šio krašto žmonės, norintys važiuoti geležinkeliu, pirmiausia turėdavo pasiekti Mažeikius – ten buvo artimiausia geležinkelio stotis. Važiuodami ten, Plungėje gyvenantys kunigaikščiai Oginskiai dviejose vietose keisdavo arklius. Jų karietą traukdavo keturi arkliai. Taip, kad vien nuvažiavimui jiems prireikdavo 12 arklių. Juos keisdavo Žemaičių Kalvarijoje ir Sedoje.

Vieną kartą Mykolas Oginskas grįžinėjo iš Sankt Peterburgo. Jojant per gūdų mišką, visai netoli Plungės, jo karietą užpuolė vilkai. Situacija iš karto tapo grėsminga, ir kunigaikščiui nieko kito nebeliko daryti, kaip paleisti į darbą šautuvą. Šūvis, antras… Vilkų tai neišbaidė. Kai liko tik vienas šovinys, kunigaikštis vežėjui įsakė kiek įmanoma greičiau iškinkyti prie pakraščio skuodžiantį arklį. Tai buvo visų dvariškių mylimiausias, jaunas, protingas ir stiprus arklys. Arklį pavyko iškinkyti, karieta nuvažiavo, o Bėris liko ant kelio. Jį iš karto ir iš visų pusių apipuolė vilkai. Kai karieta pasiekė Plungę, dvariškiai, sužinoję, kad Bėris liko miške, ėmė jo labai gailėtis. Bet nepraėjo nė pusė valandos, kai prie rūmų žirgyno pasirodė visas kruvinas, nuo prakaito šlapias Bėris…

Ryte kunigaikštis Oginskis nusiuntė pažiūrėti, kas ten liko po Bėrio susidūrimo su vilkais. Ant kelio gulėjo keturi negyvi vilkai, dar du negyvi – netoliese miške ir du raitėsi sunkiai sužeisti – taip Bėris susitvarkė su pilkiais. Nuo to laiko šią vietovę Alkų kaime pradėta vadinti Vilkų kaimu.

Netoli alkakalnio esančioje sankryžoje, kuri irgi vadinama „Vilkų“, tautodailininko R. Laimos ir VĮ „Telšių regiono keliai“ iniciatyva atsirado šešių vilkų ir pabaidytų arklių palikto vežimo skulptūrų kompozicija, kuri asocijuojasi su minėta legenda.