Žąsūgalos kalnas

Žąsūgalos kalnas

Žąsūgalos kalnas (arba Baltininkų kalnas) – kalva, stūksanti Žemaitijoje, Telšių rajono savivaldybėje prie Žąsūgalo ir Baltininkų kaimų. Aukštis 210 m. Iškilęs Vidurio Žemaičių duburyje netoli Biržulio ir Lūksto ežerų. Kalno apylinkės kartu su Virvytės slėniu – Žąsūgalo kraštovaizdžio draustinis, kuriame saugomos prieš 14–15 tūkst. m. suformuotos reljefo formos.

Kalno aukštis 210 m. nuo jo atsiveria puikūs Žemaičių aukštumos vaizdai, Virvytės slėniai.

Istorija

Iki XIV a. Žąsūgala priklausė kuršiškai Ceklio žemei, pats kalno pavadinimas taip pat – kuršiškas. Spėjama, jog šalia kalno čia buvo nemaža gyvenvietė (pavadinta Baltininkais), o pats kalnas buvo įtvirtintas ir atliko gynybines arba sargėkalnio funkcijas. Žąsūgalos apylinkėse daug lankytinų objektų: Sėbų piliakalnis, senkapiai, I – jo pasaulinio karo rusų kareivių kapai, Sėbų kaimo koplytėlės, šešiolikamienė liepa, ąžuolas, nuostabūs Virvytės upės slėniai, Baltininkų malūnas..

Legendos ir padavimai apie Žąsūgalos kalną

Apie kalno pavadinimą sklando legendos, jog čia nuolat ilsėdavosi skrendančios žąsys, o apie jo gelmes pasakojama, kad ten velniai gyvena ir pragaro katilus verda. Tai įrodo ant kalno esanti skylė, prie kurios žmonės kasdien rasdavę po svarą anglių.

Labiausiai Žąsūgalą išgarsino M. Valančius savo „Palangos Juzėje“: „keliaudamas per pušyną, įlipau į Žąsino kalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolio, Pavandenio, Luokės ir bokštus Varnių bažnyčios. Buvo pašalusi, aš bežiopsodamas su savo klumpiais šliūkšt paslydau, žlakt išvirtau, tabalai tabalai, bir bir nuo skardžio rietėjau, medeliai, girdi, rietant trakš trakš lūžo. Mano klumpiai, nusmukę nuo kojų, brabrakš brabrakš kaži kur rietėjo, brylius skliust nulėkė į gilumą daubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties nepervėrė. Rasi būčiau ir smerčiop užsimušęs, nes ir šonai traškėjo, kad rietėdamas būčiau capt nenusitvėręs augančio alksnio. Vos gilmėj pakalnės, ai ai stenėdamas ir aičiodamas, capt atsikėliau. Atsikėlęs tariau: „Kad tu prapultum ir kalnu nebuvęs! Kad tu būtum seniai nugriuvęs!”…

Informacija apie Žąsūgalos kalną literatūroje:

Palikimas prie Žąsūgalos

Per miškus vingiuodamas, ant kalvų pakildamas į daubas nusileisdamas, Maironio poezijon įpintas, ėjo kelias iš Žarėnų į Luokę.

Daug žmonių per amžius kelią mindė, su girgždančiomis medinių ratų ašimis, o vėliau įmantriai Varnių kalvių išlankstytais vežimais pravažiavo. Pušinės karčiamon nakvynėn Tadas Blinda keliavo.

Mūsų dienomis pradėjus mašinoms dirbti, arkliai ir vežimai išnyksta, atsirado ir nutarimas: senąjį kelią ištiesinti, platesniu pakeisti.

Ties Žąsūgalos kalnu, kur kelias pasisuko į staigią pakalnę, paliko nesuardytas. Toje vietoje M. Valančiaus herojus Palangos Juzė, užsirioglinęs ant Žąsūgalos, nuo stataus skardžio nusprūdo.
Daug bėdų atsitikdavo, kai važiuojant į Žąsūgalos pakalnę bėriai pasibaidydavo: tai tekinis nuo ašies nusimaudavo, ar vežimas apsiversdavo. Po tokių nuotykių nevienam teko tikrinti ar visi šonkauliai paliko sveiki. Ir pyko ant kalno ir kaip Palangos Juzė keikė:

Kad tu prapultum kalnu nebuvęs, kad būtum senai sugriuvęs! Dabar su stačiais skardžiais slėnį ir senojo kelio pakalnę supa Žąsūgalos kalnas ir naujai pravestas kelias.

Slėnyje yra išlikusių baudžiavos laikus mačiusių medžių. Skardžių šlaituose auga klevai, guobos, beržai. Buvo storulė liepa gamtos paminklas, kurią 1968 m. rudeni audra nulaužė.

Prieš slėnį, prie senojo kelio iš dirvų atritinti guli didžiuliai akmenys. Žąsūgalos kalno šiaurinėje pusėje yra matomi akmeninės sienos pamatai. A. Nezabitauskas spėjo, kad tai buvusios ginybos įtvirtinimų išlikę griuvėsiai.

P. Vasiliauskas „Palimimas prie Žąsūgalos” 1975 m.

Ant Baltininkų žemės yra augštas Žąsų kalnas. Iš jo šonų sunkiasi keletas versmių. Iš vienos versmės vanduo subėga žemyn į šulinėlį, iš kurio aplinkiniai žmones semia vandeni akims gydyti. Būk gydas taip pat visokius išbėrimus. Ant Žasų kalno būk vaidenasi, pasirodąs kažikas klupias, apsitaisęs lyg arnotu. Pasirodą taip pat žolynai, kurie priėjus pragaištą. Žmonės matę ant to kalno pinigus degant ir nevienas ir galą gavęs jų bejieškodamas.

B. Smigielskis  „Janapolio parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį) Draugija 1908 m., nr. 22, p. 122