Apuolės piliakalnis

Apuolės piliakalnis

Apuolės piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, Apuolės kaime. Pasiekiamas iš kelio Guntinas-Barstyčiai jam kylant į aukštumą pasukus į kairę šiaurės kryptimi (yra rodyklė) ir pavažiavus 550 m – kitapus Brukio upelio.

Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje, apie 10 m aukščio kalvoje. Į pietryčius nuo piliakalnio apie 12 ha plote yra papėdės gyvenvietė su 80 cm storio kultūros sluoksniu. Apie 300 m į šiaurės rytus Luobos dešiniajame krante yra Apuolės kapinynas.

Ant Apuolės piliakalnio kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta „Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis” – inscenizuotos Kuršių – vikingų kautynės ir viduramžių amatų pristatymai.

Istorija

Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Ancharijaus gyvenimas“ rašoma, kad Švedijos karalius Olafas su savo 7000 karių kariauna puolė Apuliją. Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad tie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo.

1253 m., Apuolės vardas Appule, Ampule vėl minimas kaip dalybų objektas tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino. Nuo 2004 m. rugpjūčio priešpaskutinį savaitgalį piliakalnyje vyksta festivalis „Apuolė 854“.

1887 m. piliakalnį, kaip kuršių pilį Apulia, lokalizavo Eduardas Volteris ir J. Deringas. 1928-1930 m jį tyrinėjo E. Volteris, 1931 m. švedų archeologas Birgeris Nermanas, Fransis Balodis, Valdis Ginteris, 1931-1932 – Vladas Nagevičius. 1986 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Plačiau apie piliakalnį ir tyrimų išvadas galite perskaityti E. Volterio straipsnyje „Apuolės pilies paslaptis„.

Apuolės piliakalnis

Mūsų kraštas dar beveik visai nėra ištirtas. Daug įvairiausių paslapčių glūdi Lietuvos kapinynuose, piliakalniuose ir šiaip įvairiose archeologinėse vietose. Ligi šiol archeologai tyrinėję priešistorinę Lietuvos praeitį daugiausia dėmesio kreipdavo į kapinynus ir apskritai į laidojamąsias vietas. Žinoma, daug ko galima čia iš radinių išskaityti apie tų laikų žmonių kultūrą, apie laidojimo būdą ir kitą, bet kur ir kaip lietuviai yra gyvenę, kokios jų buvo sodybos maža teturime surinktos medžiagos. Sodybų archeologija (vokiskai Siedlungsarchäologie) ligi šiol tebera nejudinta. Iš tikrųjų, kapinynai ar kitos laidojimo vietos yra pažymys, jog toji apylinke kurį laiką buvo apgyventa, jog netoliese būta gyvenamųjų sodybų. Įdomu ištirti surastų sodybų pėdsakus, nustatyti kuriuo būdu buvo statytos trobos, kokia buvo trobesių išvaizda, nors iš užsilikusių pamatų spręsti labai sunku ir pavojinga, kad niekniekių nepriplepėtum, bet vis dėlto šiek tiek galima koks nors žodis ištarti. Sodybų tyrimo darbas sunkus ir reikalauja didelio atsidėjimo ir laiko. Pernai ir užpernai prof. Volteris, generolas Nagevičius ir Švedijos profesoriai pradėjo pirmuosius mūsų krašto sodybų, kiek jiems leido sąlygos, archeologinius darbus Apuolės piliakalnyje.

Apuolės piliakalnis jau žinomas mūsų kultūros istorijoje IX šimt. Jį mini kronikininkas Rimbertas „Scriptores Rerum Germanicarum” (išleista Hanuoverae 884 met.) 60 – 62 pusl. Kronikininkas pasakoja, kad švedų karalius Olovas (Olef 853 m. Kristui gimus) buvo sumanęs užkariauti ir apiplėšti turtingą kuršių kraštą. Jau 853 m. norėdami apiplėšti kuršius į šią vietą buvo atsilankę danai; jiems atrodė, kad didesnius kuršių miestus bus lengva užkariauti ir apiplėšti. Bet kuršiai sunaikinę pusę danų karių, atėmę iš priešų pusę didžiųjų laivų, taip pat aukso, sidabro, ginklų ir t. t.

Dėl to Olovas surinko didelę kariuomenę, su kuria jam pavyko užklupti kuršius svarbiausiame uoste Jurpily (Seeburg prie pat Liepojos): jie užėmė ir sudegino miestą, nors čia buvo 7 000 vyrų kuršių kariuomenės. Tada švedai, palikę savo laivus šiame mieste, su dideliu entuziazmu eidami 5 dienas, nuėjo ligi Apuolės, kurią gynė 15 000 kuršių vyrų kariuomenes. Apsupę Apuolę švedai 8 dienas veltui stengėsi paimti miestą; kuršiai buvo labai gerai įsitvirtinę. Švedai neradę kitokios išeities, kaip tiktai grįžti namo bet pamėgino prašyti krikščionių Dievą pagalbos. Visi mete burtus į krikščionių Dievą, kuris dažnai padeda tiems, kurie tiki jį. Tada užpuolikai puolė visomis jėgomis 9 dieną Apuolės miestą. Kuršiai pasidavė. Jie atsipirko nuo kovos auksu, sidabru, ginklais ir įkaitais (30 vyrų), sutiko sumokėti duoklę ir pripažino priklausomybę švedų karaliui.

Kaip matyti, persvara buvo švedų pusėje. Užpuolimas buvo nelauktas, todėl kuršiai negalėjo priešintis milžiniškai Olovo kariuomenei, nesujungę visų savo sričių tvirtovių punktų. Jie atsipirko nuo švedų. Šis pasakojimas duoda labai charakteringų žinių apie senoves Apuolę ir kitas svarbias kuršių gyvenamas vietas.

Prof. Volteris su kitais mokslininkais darė plačius kasinėjimus Apuolėje, netoli Skuodo miestelio ir Bartos aukštupio. Mokslininkai rado kuršių kapinėse labai daug iškasenų. Iš tų iškasenų galima spręsti, kad kuršiai tuo laiku labai gražiais švedų pagamintais žalvariniais papuošalais puošdavosi žalvario fibulomis su drakono galvutėmis, taipgi ir aguoninėmis galvutemis ir gausiai ornamentuotomis žalvario apyrankėmis. Su tais daiktais iškasta dviašmenis vidury su raveliais kraujui nutekėti geležinis kardas su žalvarine turtingai papuošta rankena ir daug kitokių. Apuolės piliakalnyje rado vandens baseiną 444 m., o prie piliakalnio rado šulinį 2 m. gilumo ir iškasė vandeniu semti samtį (Rytų Lietuvoj vadina nalivočius). Kasinėjant pasisekė dar ištirti šulinio rentinį, kuris pasirodo iš 7 rąstų: rąstus sujungti kampuose iškirstos apyskritės iškartos. Prof. Volteris jau rado 1930 metais gyvenamų trobesių liekanas, kuriose iškasta galastuvėlis, audimo svarelių padarytų iš molio ir su įspaustais kryželiais, varpsties skritulėlį taip gi išbraižyta saulės ženklais. Taip pat rado gana daug grūdų.

Paunksnis K. Apuolės piliakalnis // Ateitis. – 1932, Nr. 1, p. 26-28