Benaičių alkakalnis

Benaičių kalnas, vadinamas Balkos kalnu, kitaip – Baltos kalnu, ir akmuo – mitologinė kalva ir akmuo šiaurės vakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Benaičių kaimo rytiniame pakraštyje (Darbėnų seniūnija), 160 m į šiaurės rytus nuo Kretingos-Skuodo kelio, Kulšės upelio kairiajame krante.

Tai šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi pailga, 110 m ilgio, 50 m pločio ir iki 10 m aukščio kalva, apaugusi medžiais ir apsupta dirbamų laukų. Kalvos viršūnėje guli stambus, 1,8 m ilgio, 1,2 m pločio ir 80 cm aukščio akmuo lygia plokštuma, pasvirusia į pietryčių pusę.

350 km į vakarus yra akmuo, vad. Kūliu bobele.

1936 m. Balkos kalną žvalgė ir apmatavo Balys Tarvydas.

Seniau kalva buvo Medvalakiu vadinto miško vakariniame pakraštyje, o iš vakarų pusės ją supo pelkėtos buvusios bendrosios Benaičių kaimo ganyklos. 1935 m. kalva pateko į P. Benečiui paskirtą žemės sklypą, kurio savininkas kalvos pietvakarinėje papėdėje pasistatė sodybą.

Padavimai pasakoja, kad ant kalno prie akmens senovės lietuviai degino aukas (VAK). B. Ant kalno stovėjusi bažnyčia prasmego skradžiai žemę, bet dar ilgai buvo matyti jos pamatai, kyšojo kryželis (VAK). C. Ant kalno kadaise gyveno žydai (žydas Balka ar Balkus. – V.V). Akmuo, minimas padavime, guli kalno viršuje, 15 m į Š nuo viršūnę žyminčio geodezinio stulpelio.