Didysis Dyklius: paslaptingasis alkakalnis

Didysis Dyklius

Didysis Diklius yra netoli Minijos ir Žvelsos santakos, maždaug 1 km nuo Gerduvėnų piliakalnio, tame pačiame Minijos krante. Tai milžiniško dydžio alkakalnis, kurio paviršius, neskaitant šlaitų, gali siekti iki 20 hektarų. Jo forma beveik trikampė: vakarinis šonas driekiasi apie 1000 m, rytinis – apie 700 m, pietinis galas – apie 500 m, o šiaurinis – apie 50 m.

Šlaitai labai statūs, išskyrus šiaurinį galą, kuris nuolaidesnis – jis siekia Žvelsos upelio kairįjį krantą. Rytuose Diklių nuo lygiųjų laukų skiria nedidelis upeliukas, sudarantis gilią daubą; ties pietiniu galu jis išplatėja į nepereinamą balą, vadinamą Pleškiais. Iš vakarų piliakalnį saugo Minija ir prie pat šlaito esantys šaltiniuoti smuklynai. Lengviausiai prieinama vieta yra šiaurės rytinėje kertėje, kur siauras tarpelis skiria kalvą nuo lygumų.

Kalnas ir jo šlaitai apaugę tankiais nedideliais medeliais; anksčiau visa teritorija buvo apaugusi nepereinama giria, kuri nukirsta prieš pat karą.

Didysis Dyklius

Už kilometro nuo Sausdegimų piliakalnio, arba Minijos ir Žvelsos santakoje, ant to paties Minijos kranto, niūro milžiniškas, pasakingas Didysis Dyklius. Kiekvienam, kam tik tenka jį pirmą kartą matyti, pasirodo labai įstabus esąs. Bet apžiūrėjus arčiau – dar įstabesnis. Tai milžiniško didumo piliakalnis. Jo paviršius, neskaitant šlaitų, gali siekti iki dvidešimt hektarų. Išvaizda yra beveik trikampio pavidalo: vakarinio šono ilgis gali siekti tūkstantį metrų, pietinis galas – apie penkis šimtus, rytinis šonas – apie septynis šimtus, ir šiaurinis galas – apie penkiasdešimtis metrų. Jo šlaitai be galo statūs. Tik šiaurinis galas kiek nuolaidesnis, kuris siekia Žvelsos upelio kairįjį krantą ir yra įvažiuojamas net arkliais. Jeigu jis yra žmonių, o ne gamtos padaras, tai prie jo reikėjo ne mažiau darbo padėti, kaip ir prie didžiosios Cheopso piramidės.

Rytuose nuo lygiųjų laukų Dyklių skiria visai menkutis upeliukas, sudarydamas giliausią daubą. Tas upeliukas ties pietiniu galu virsta nepereinama bala, kuri vadinasi Pleškiai. Iš vakarų pusės jį daro neprieinamą Minija ir prie pat jo šlaito tyvuliuojantys šaltiniuoti smuklynai. Tik visų lengviausiai prieinama yra iš šiaurrytinės kertės, kur visai menku tarpekliu tėra atskirtas nuo lygiųjų laukų. Pats kalnas ir jo šlaitai apaugę nedideliais, bet tankiais, kaip kanapynas, medeliais. Kiek anksčiau tas visas kalnas buvęs apaugęs nepereinama giria, kuri prieš pat karą nukirsta.

Kai kurie senieji aplinkiniai gyventojai pasakoja, kad kadaise nuo Dykliaus buvę draudžiama net mažiausias medelis nukirsti. Iš to būtų galima spėti, kad tame kalne gilioje senovėje turėjo būti senovės lietuvių šventykla. Bet kažin ar taip?

Beveik iš pačios kalno viršūnės vidurio išteka nedidelis upeliukas, arba, geriau sakant, šaltinis, kuris kiek seniau ir didžiausiais speigais neužšaldavęs, bet dabar jau užšąląs. Tas šaltinis teka rytų pusėn, išrėždamas šlaite giliausią tarpeklį.

Dykliaus pietvakariniame šlaitų kampe yra nedideli, visai apleisti, su išvirtusiais ir baigiančiais pūti kryžiais, kapai. Kiek į pietus nuo šiaurrytinio kampo, pačioje dauboje, antroje upeliuko pusėje, yra, galbūt, akmens kultūros laikmečio, iš didžiausių akmenų sukrautas, kokių dviejų metrų aukštumo, kurhanas. Nuo to kurhano, už kokių trijų šimtų metrų tolumo į šiaurės rytus, yra kiti didesni ir ne taip apleisti Rodaičių kapai, kuriuose vokiečių okupacijos laikais yra palaidoti du žmonės.

Senieji pasakoja, kad kažkur raštuose Dyklius esąs pažymėtas nepaprastai aukštu kalnu, kuris net debesis skleidžiąs.

Kiti vėl pasakoja, kad Dykliuje esą druskos. Rodaičių kaime gyvenęs net vienas ūkininkas, kuris visuomet jos iš Dykliaus parsinešdavęs. Tą druską jis radęs taip: pirmąją Velykų dieną jo šeimyna visiškai pritrūkusi druskos, kad net pietums išvirti nebeužtekę. Pas kaimynus nedrįsę eiti pasiskolinti. Dėl to pats kas pasiėmęs maišiuką ir išėjęs į Gargždus parsinešti. Jam reikėjo eiti per Dykliaus kalną. Ir kaip tik jis į Dyklių įlipęs, tuoj sutikęs nepažįstamą žmogų. Tas jo paklausęs, kur jis šventą dieną einąs? Juk visi, grįžę iš Velykų, ilsisi namuose. Šis tuoj ir apsakęs jam visą savo bėdą. Nepažįstamajam pagailę vargšo žmogelio: kiek jį pavedęs, atvertęs velėną ir parodęs puikiausios baltos druskos. Tik prisaikinęs, kad niekam neturįs pasakyti, net savo žmonai ir vaikams, iš kur jis ėmė druską. Jeigu jis kam pasakytų ir iš to sužinotų valdžia, tai čia atidarytų katorgą. Po to baisiausiai suūžęs visas Dyklius ir nepažįstamasis vienu akimirksniu pražuvęs.

Aplinkiniams kaimynams būdavę labai įdomu sužinoti, iš kur jis nešąs tą druską. Dėl to jie labai dažnai jį sekdavę. Bet kaip tik jis įlipdavęs į Dyklių, tuoj pražūdavęs iš akių. Kai jis gulėjęs mirties patale, net vaikams ir žmonai nepasakęs, kame druskos esama. Taip ir iki šiai dienai nežinoma, kurioje vietoje Dykliuje druskos yra.

Viena senutė pasakojo, kad labai seniai toje vietoje, kur Dykliuje ištrykšta minėtasis šaltinis, esanti nugrimzdusi bažnyčia, kurios bokštas dar gana ilgą laiką kyšojęs viršuje. Tą bokštą kam nors judinant, judėdavęs net visas Dyklius.

Dar teko girdėti, kad būk esą pačiame Dykliuje nepaprastai dideli, puikūs ir turtingi rūmai, kuriuose gyveną senovės Dykliaus valdovai. Apie tuos valdovus ir jų rūmus teko girdėti tokį pasakojimą.

Kartą Žvelsėnų kaimo ūkininkei Stalmokienei prisiėję šieno laike grįžti iš Gargždų namo. Netoli Dykliaus pamačiusi, kad nuo tos pusės atvažiuoja karietoje nepažįstami ponai. Atvažiavę ties ja, sustoję ir ėmę prašyti, kad ji važiuotų su jais drauge pas jų ponią ir priimtų iš jos ateinantį šin pasaulin kūdikį. Stalmokienė iš pradžių išsikalbinėjusi, bet matydama, kad jie yra labai keisti, sutikusi.

Sėdusi prie jų karieton, ir visi drauge nudardėję atgal į Dyklių. Įvažiavus į Dyklių, išsėdę iš karietos ir nuėję pėsti ilgu, tamsiu koridoriumi. Iš to koridoriaus atsidūrę labai puikioje, beveik vienu auksu blizgančioje salėje. Perėję tą salę, įėję į kitą, dar puikesnį kambarį, kuriame gyvenusi pati tų rūmų ponia – valdovė. Bet vaikas jau buvęs gimęs ir dėl to Stalmokienė buvusi nebereikalinga. Tik už jos sutikimą patarnauti ją pavaišinę gardžiausiais valgiais ir leidę, išeinant iš rūmų, iš stovinčios prie tų rūmų angos su auksu statinės pasiimti kiek norinti aukso. Jai einant per didžiąją salę į koridorių, prie jos priėjęs vienas iš važiavusiųjų su ja ponų ir perspėjęs ją, kad ji, išeidama iš rūmų, pasiimtų ne aukso, bet iš šale stovinčios kitos statinės anglių. Kaip jai patarė, taip ji ir padariusi. Netoli namų pažiūrėjusi, ką skreitė nešasi, nustebo: vietoje anglių pamačiusi auksą. Nuo to laiko Stalmokai visoj apylinkėj tapę turtingiausiais ūkininkais.

A. Pleškys „Nuo Gargždų iki Lapių” // Trimitas 1927 m. 14, p. 432-434