Girnikų piliakalnis

Šikšto kalnas (arba Girnikų piliakalnis, Šventkalnis) yra aukščiausia kalnas Šiaulių rajone. Jis iškilęs 183,4 m virš jūros lygio, o papėdę ir viršūnę skiria 50 metrų.

Pagal geomorfologinę kilmę Girnikų kalnas yra keimas, kartu su visu Vainagių–Raudonsparnės kalvagūbriu susiformavęs paskutiniame Lietuvos apledėjimo laikotarpyje. Šiame kalvagūbryje esama ir aukštesnių už Girnikų kalną kalvų (Raudonsparnės kalnas. – 200,2 m., Dukštos kalnas. – 196,9 m.), tačiau Girnikų kalnas atrodo didingiau, nes jį nuo kalvų grandinės skiria Dubysos senslėnis.

Vietovardžio pavadinimas siejamas su akmenimis, kurių čia būta daugybės. Iš jų vietiniai gyventojai įgudo kalti girnas.

Ant Girnikų šventkalnio, buvusio trijų baltų genčių: žemaičių, kuršių ir žiemgalių sandūroje, kasmet rugsėjo 22-ąją, minint 1236 metų Saulės mūšį, uždegama Baltų vienybės ugnis. Vyksta laužų sąšauka su kitais Lietuvos piliakalniais. Ant Girnikų šventkalnio net ir sovietmečiu būdavo rengiamos gegužinės, švenčiama Rasos šventė.

Nuo kalno galima pasidairyti po vaizdingas Girnikų apylinkes, išvysti Šatriją, Šiaulius, Kuršėnus, Kurtuvėnus. Šiaurinėje kalno papėdėje tyvuliuoja Bulėnų ežeras, pietinėje driekiasi Ventos–Dubysos perkasas.

1905 m. balandžio 24 d., minint metines, kai buvo panaikintas spaudos draudimas, kunigo J. Vizbaro iniciatyva ant kalno pastatytas paminklas. Paminklo statybą rėmė grafas Pliateris, grafienė organizavo aikštelės sutvarkymą, buvo pastatyti suoliukai, kad galima būtų gėrėtis apylinkių panorama, nes kalnas tada dar nebuvo apaugęs mišku. Paminklą pašventino kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, iškilmėse dalyvavo rašytojas Jonas Biliūnas, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti visuomenės veikėjai. Paminklas neišliko, tačiau 1990 m. Romuvos bendrija pastatė naują kryžių. Šalia jo stovi paminklinis stulpas „Varpinė“ (skulptorius Vitalijus Lukošaitis).

Kasmet, rugsėjo 21 d., kai 1236 m. įvyko Saulės mūšis, ant kalno uždegamos Baltų vienybės ugnys – laužų sąšauka su kitais Lietuvos piliakalniais.

Prie kalno 1915 m. vyko nuožmūs mūšiai. Kritę apie 240 vokiečių karių palaidoti šiaurinėje prieškalnėje.

Senoliai sako, kad tai milžinkapis. Pasak legendos, kalnas atsirado dar tais laikais, kai Lietuvoje milžinai gyveno. Jie gynė mūsų šalį nuo užpuolikų. Tuos kraštus valdė milžinas Ansulis. Jis į vieną savo pirštinės pirštą galėjo sutalpinti 10 žmonių. O kartą Ansulis išmušė didžiulę priešų kariauną ir iš jų kūnų kalną sukrovė. Paskui nužingsniavo į pajūrį. Ten nusiavė batus, pasisėmė jais jūros smėlio, o grįžęs juo užpylė žuvusius priešus. Taip ir atsirado šis kalnas.

Kita legenda pasakoja, kad aplink kalną riogsojo daug didelių akmenų. Žmonės juos ėmė girnoms daryti. Vietą, iš kurios tuos akmenis ėmė, pradėjo vadinti Girnikais.

Yra ir trečia legenda apie šio kalno atsiradimą. Kuršėnuose gyveno milžinas Kuršis, o Kurtuvėnuose – jo motinėlė Kurtuvė. Šimtą metų jiedu nesimatė – tiek kelias buvo neįveikiamas, smėlėtas. Gavo Kuršis žinią, kad jo motinėlė mirties patale gulinti. Panoro Kuršis ją aplankyti, su ja atsisveikinti, jos palaiminimą gauti. Išsiruošė į tolimą kelią. Išeit išėjo, bet tuoj ėmė klimpti, vos žingsnį žengia, tuojau pilnas klumpes prisemia. Pakelėn iškrato – kalną kalnelį palieka. Kai paskutinį kartą iškratė, Girnikų kalną supylė…

Girnikių ir Šatrijos kalnai.  Girnikų kalną Šiaulių apskrityje, arti Kurtuvėnų miestelio, dviem bato sėmimais supylęs milžinas Anžulis, o Šatriją, toje pat apskrityje, trimis sėmimais supylęs Alcis, atminimui savo pačios Jauterytės, kuri buvusi dailiausioji ir stipriausioji iš visų Lietuvos bei Žemaičių merginų. Ji tame kalne buvusi palaidota.

Girnikų kalnas ir Raizgių ežeras. Seniai, labai seniai, kada Lietuvoje buvo didžiausi miškai, gyveno vienas milžinas. Jis turėjo sūnų, kurį be galo mylėjo. Vieną kartą sūnus užsimanė eiti pasivaikščioti. Išėjo ir paklydo neišlendamose giriose. Milžinas laukia laukia, bet sūnaus niekaip nebesulaukia. Nutaria eiti savo dingusio sūnaus ieškoti. Eina, net girios trata. Ėjo ėjo ir atėjo į Žemaičius. Žemaičių kraštas labai smėlėtas. Pribiro milžinui klumpės smėlio. Milžinas pavargo, atsisėdo ir nusimovęs klumpes iškratė smėlį. Toje vietoje atsirado didelis kalnas, vadinamas Girnikų kalnu. Milžinas buvęs labai nuvargęs ir susirūpinęs, nes neradęs savo sūnaus. Jis nuliūdęs ir pradėjęs verkti. Verkęs verkęs, o ašaros upeliais tekėjusios. Jos sutekėjusios į duburį ir pasidaręs ežeras, kurį žmonės pavadino Raizgių ežeru.