Indijos piliakalnis

Indijos piliakalnis – piliakalnis su priešpiliu Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Indijos kaimo, Akmenos dešiniojo kranto slėnyje, Pagramančio regioniniame parke. (Indija –– liet. žemės giluma.

Piliakalnis dar vadinamas Pilė, Pilis. Apardytas, jo šiaurinę dalį nuplovė Akmena. Piliakalnį juosia slėnis. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Aikštelės išliko apie 20 m ilgio ir 2–3 m pločio pietvakarinis kraštas bei pietrytiniame jos gale buvusio apie 4 m aukščio pylimo dalis. Už jo yra 2 m pločio (viršuje) ir 1 m gylio griovys. Rytiniame šlaite, 7 m žemiau aikštelės, yra antras, žemas, pylimėlis. Šiauriau piliakalnio, už 10 m gylio griovio, yra dar viena kalva, kurioje greičiausiai buvo papilys, tačiau ir jos didžiąją dalį nuplovė Akmena. Anksčiau piliakalnį Akmena galėjo juosti iš trijų pusių, likusi senvagė.

Atliekant archeologinius tyrinėjimus, nustatyta, kad piliakalnio šlaite, pradedant nuo jo apačios iki pat antrojo pylimo išorinės papėdės, kultūrinis sluoksnis nesusidaręs. Piliakalnio gynybinių įrenginių vietose (abiejuose pylimuose bei griovyje tarp jų) yra nestori supiltiniai ar suslinkę neintensyvūs sluoksniai be radinių, tačiau su paskirais akmenimis. Šurfo, kasto užslinkusio griovio tarp pirmojo ir antrojo pylimų vietoje, Š dalyje, 20–30 cm gylyje, ant įžemio 45×45 cm dydžio plotelyje aptikti 8 akmenys, kurių dydis svyruoja nuo 7×7 cm iki 20×15 cm (vidutinis dydis – apie 10 cm). Ties šurfo ŠR sienele prie akmenų yra 30×15 cm dydžio (šurfe), iki 20 cm gylio nuo akmenų viršaus įgilinimas. Panašu, kad į šurfą pateko dalis stulpavietės, apkrautos akmenimis. Šurfas plečiamas nebuvo, tad akmenys palikti jų nejudinus iš vietos. Būsimų laiptų vietos žvalgymai metalo detektoriumi leido aptikti tik paskirų XX a. II pusės dirbinių, susijusių su piliakalnio lankymu. Nedidelių apimčių tyrimai neleido patikslinti Indijos piliakalnio chronologijos, tačiau kiek patikslino jo liekanų paskirtį.

Istorikai Rimantas Jasas ir Romas Batūra, archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais čia stovėjo šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių, Pūtvės pilis, kurią 1307 ir 1315 du kartus sudegino kryžiuočiai. Dabartinio Pūtvės kaimo žemės prasideda vos už pustrečio kilometro į pietus nuo piliakalnio. Anksčiau jos galėjo apimti ir piliavietę. Tokią tikimybę padidina faktas, kad bajorams Pūtviams priklausiusio dvaro žemės, 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriaus duomenimis, siekė Vaičius, kitapus Akmenos esantį kaimą. Tačiau ir pačiame Pūtvės kaime būta piliakalnio.

1307 m., per pirmąjį žinomą užpuolimą, pasinaudoję tuo, kad pilėnai dar miegojo, Ragainės komtūro vedami priešai „slapta įsibrovė į papilį ir pavertė jį pelenais, paimdami į nelaisvę ar nukaudami visus, išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į pilį“. Tų pačių metų rudenį, tas pats „komtūras su savo broliais bei raiteliais ir antrą kartą sudegino tą papilį“. Tačiau pačią pilį kryžiuočiai užėmė ir iš pamatų sunaikino tik po kelerių metų, kai jos vartus priešams atkėlė vietos didžiūnas išdavikas Spudas, už tai su šeima jis gavo krikšto malonę. Tvirtovė, matyt, buvo greitai atstatyta, nes 1328 m. vėl „Ragainės broliai su 80 vyrų puolė papilį ir stojo į kovą su Pūtvės pilėnais“. Vėlesniuose šaltiniuose Pūtvės pilis nebeminima.

Legendos pasakoja, kad Indijos piliakalnyje, požeminėje pilyje, gy­vena užburta karalaitė. Kas ją išvaduos, į žmonas gaus ir didelius turtus valdys. Apie vidurnaktį ji išeinanti prie Akmenos ir vis prašanti išvaduoti. Tik niekas jos vargšelės neišklauso.

Dar sakoma, kad senovėje šiose apylinkėse gyvenę milžinai, kurie ir supylė šį piliakalnį. Jo viduje milžinai užpylė aukso gabalą, didumo lyg veršiukas. Vakarais ten dega žiburėliai. Kartais piliakalnyje ir pasi­vaidena. Rodosi baisūs šunys, raguotos kiaulės, vežančios raganas.

Seniai, labai seniai Indijos pilies vietoje gyvenęs labai turtingas po­nas Indijonas. Jis turėjo tris sūnus ir buvo prisiviliojęs kauką. Indijonas labai turtingai gyveno, nes kaukas jam nešė iš kaimynų turtus. Kaimynai tai sužinojo ir pradėjo labai pykti. O viską išpasakojo jaunėlis lndijono sūnus. Tėvas ir vyresnieji broliai įsiutę jį išvarė iš namų. Tuomet kilo didžiulė audra, viesulas pakėlė pono trobesius ir kažkur nunešė. Audrai nurimus, sodybos vietoje buvo likęs tik kalnas, kurį pono lndijono at­minimui žmonės pavadino Indijos vardu.