Kartenos piliakalnis: Minijos mūšio legenda

Kartenos piliakalnis

Kartenos piliakalnis su gyvenviete, vadinamas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu, Lūžties kalnu – piliakalnis su papėdės gyvenviete rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 0,8 km į pietus nuo Kartenos ir kelio A11 Šiauliai–Palanga ( E272 Vilnius-Panevėžys-Šiauliai-Palanga-Klaipėda ), Minijos kairiajame krante, Salantų regioniniame parke. Pasiekiamas keliu 2222 Vėžaičiai–Mikoliškiai–Kartena  nuo sankryžos su keliu 2307 Kartena–Kalniškiai–Anužiai pavažiavus 450 m Budrių link, pasukus į dešinę šiaurės kryptimi ir pavažiavus lauko keliuku 300 m, yra priešais.

Kartenos piliakalnis įrengtas Minijos kairiajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Iš šiaurės ir vakarų juosia Minijos, iš rytų – bevardžio upelio slėnis, pietuose yra aukštuma. Šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Viršutinė 6–7 m aukščio dalis statesnė, išlyginta. Aikštelė stačiakampė, 48×40 m dydžio, pailga šiaurės – pietų kryptimi. Jos pietiniame pakraštyje išliko 2 m aukščio, 30 m pločio pylimas, už kurio, piliakalnio pietinėje papėdėje, yra buvęs antrasis – 1,6 m aukščio, 11 m pločio pylimas. Juos skiria 2 m gylio, 11 m pločio ir 18 m ilgio griovys. Už antrojo pylimo yra buvęs kitas 1,5 m gylio ir 16 m pločio griovys.

Į pietus ir rytus nuo piliakalnio yra papėdės gyvenvietė. Teritorijos plotas – 0 7 ha. 1,5 km į šiaurės rytus yra Gintarų piliakalnis, senovės gyvenvietė ir kapinynas, o už jų – Martynaičių piliakalnis. Į vakarus nuo piliakalnio stūkso Kartenos akmuo su Karvės, kitaip – Velnio pėda, vadinamas Laumės akmeniu, o už jo yra Kartenos Lurdas (manoma, įrengtas pagonių alko vietoje).

Piliakalnio tyrimai

1899 m. piliakalnį Kauno gubernijos archeologijos žemėlapyje pažymėjo Fiodoras Pokrovskis. XX a. pr. žvalgė Liudvikas Kšivickis, 1948 ir 1966 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto, 1956 m. – kraštotyrininkas Vladas Šaulys, 1982 m. – Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos, 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro archeologai.

1995, 2012 ir 2013 m. piliakalnį ir papėdės gyvenvietę tyrinėjo Julius Kanarskas. Tyrimų metu rasta piliakalnyje stovėjusių stulpinės konstrukcijos antžeminių pastatų pėdsakų, papėdės gyvenvietėje ištirta keletas priešistorinių ugniaviečių, surinkta žalvarinių dirbinių, lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi, molio tinko, titnago, degintinių kaulų fragmentų. Nustatyta, kad pagrindinis piliakalnio pylimas plūktas iš molio mažiausiai per du kartus, ankstesnio pylimo viršuje fiksuoti degėsiai.

Istorija

Legenda byloja, kad prie Kartenos ant kalno stovėjusi didelė pilis, kurią valdė žemaičių karalius. Ją ne kartą puolė rusai ir švedai. Esą, kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo abi – švedų ir rusų kariuomenės. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko ši vietovė vadinama Kartena.

Manoma, kad IX – XIII a. Kartena buvo svarbus kuršių Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras, įėjęs į Vakarų Žemaitijos pilių ir įtvirtintų gyvenviečių grandinę. Šiai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį, tačiau 1263 m. ji buvo sudeginta kryžiuočių. Kuršo vyskupui ir Livonijos ordino magistrui besidalinant užkariautas žemes, 1253 m. pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta Kartena (lot. Cartine).

Kartenos piliakalnis smarkiai apgadintas jį ariant bei 1915 m. kareiviams išsikasus jame apkasus. Vėliau didįjį piliakalnio pylimą apardė urvus kasdami žvėrys ir jų gaudytojai. Dėl to pylimo rytinis galas erodavo ir nuslinko. 1995 m. Kultūros vertybių apsaugos departamento lėšomis pylimo erozija likviduota. 2012 m. Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva piliakalnis sutvarkytas: iškirsti želdiniai, įrengti takai, laiptai, apžvalgos ir poilsio aikštelės, informaciniai stendai ir ženklai.

1972 m. Kartenos piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu. 1997 m. piliakalnio su gyvenviete kompleksas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 1998 m. – paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paminklu.

Legendos ir padavimai

Kartenos piliakalnis apipintas įvairiais pasakojimais, padavimais ir legendomis. Viena legenda pasakoja, kad piliakalnį supylę su švedais ir rusais kariavę žemaičiai. Tų kovų metu atsiradęs ir Kartenos vardas. Esą, kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo net dvi kariuomenės – švedų ir rusų. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko ši vietovė vadinama Kartena.

Liūdną praeitį mena legenda apie Žemaičių karalių, kuris „galą gavęs su raitelių tuntu“ pakelėje tarp Kartenos ir Kretingos. Vidurnaktį „negyvi karžygiai išeina iš savo grabo ir mankštinasi kovoje. Kariai yra liepsnoti pavidalai, karalius būna baltai apsirengęs, jis raitas joja ant balto žirgo“. Kai laikrodis išmuša pirmą valandą nakties, kariai ir karalius vėl grįžta į savo kapus šaukdami: „Veikiai laikas išsipildys, kada mes vėl pareisime!“.

Viena legendų byloja, kad „ant kalno pas Karteną kitą kartą didelė pilis stovėjusi, kurioje žemaičių karalius turėjo savo buveinę. Pilį aplinkui juosė vandenys. Vandenyje laikėsi trys labai didelės žuvys. Šitos žuvys tarnavo žemaičių karaliui: jos taip sergėjo pilį, kad niekas prie jos negalėjo prisiartinti. Kada Žemaičių karalius dingo ir pilis nuskendo, vanduo nuseko ir netoli kalno susidarė prūdas, kuris dar šiandien ten matomas. Prūde dar šiandien viena iš žuvų užsilaiko“. Dar ir dabar galima išvysti žuvį, nakties metu išplaukiančią į vandens paviršių.