Kvietiniai – Minijos aukštumos istorijos slėpiniai

Kvietiniai

Kvietiniai – kaimas šiaurinėje Klaipėdos rajono savivaldybės dalyje, 3 km į šiaurę nuo Gargždų, prie kelio 216 Gargždai–Kretinga  ir Minijos upės. Kvietinių seniūnaitijos centras. Iš rytų prieina Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinis. Per kaimą teka Galupalis – Minijos intakas, o netoliese į ją įteka ir Kuršupalis (žemėlapiuose vadinamas Kurtupaliu).

Kaimas ribojasi su Gribžiniais, Antkalniu, Rudaičiais, Gerduvėnais, Saulažoliais ir Smilgynais. Šiaurėje, rytuose ir pietuose plyti Minijos kilpos, pievos ir senslėnio šlaitai.

Šiandien Kvietiniuose veikia biblioteka (įsteigta 1971 m.), mokykla-darželis (pradinė mokykla įkurta 1913 m., 2003–2005 m. veikė darželis-mokykla), kultūros namai, pirminės sveikatos priežiūros centras. 1950–1992 m. kaimas buvo Gargždų tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 2013 m. patvirtintas Kvietinių herbas.

2021 m. čia gyveno 511 gyventojų. Gyventojų skaičius XX a. pamažu augo: 1923 m. Kvietinių palivarke buvo 353 gyventojai, 1959 m. – 318, 1979 m. – 399, 1989 m. – 492, 2011 m. – 541.

Kultūros paveldas

Kvietinių apylinkėse aptikti pilkapiai, datuojami I tūkstantmečio pr. m. e. II puse. Jie liudija, kad šiose žemėse žmonės gyveno jau prieš daugiau nei du tūkstančius metų. 2015 m., tiesiant dujotiekį, rasta ir akmens amžiaus gyvenvietė, virvelinės keramikos pavyzdžių, o tarp pilkapių – dvi urnos su kaulais, spėjamai bronzos amžiaus.

Kaime yra ir senosios kapinės, vadinamos Maro kapeliais, Marų kapinaitėmis ar Pilkapiais (XVI–XIX a.), taip pat koplytstulpis su Šv. Florijono paminklu.

Minijos krante vykdyti kasinėjimai, o netoliese – Antkalnio, Lapių ir Gerduvėnų piliakalniai.

Vietovardžiai – krašto atmintis

Kvietinių kraštovaizdis saugo senus mikrotoponiminius vardus:

• Daubalė – kelias rytinėje kaimo dalyje link Minijos; kita atšaka vadinta Raguva.
• Gurgždaubis – šaltiniuota, medžiais apaugusi dauba Minijos šlaite.
• Kardinskiškė – žemė į pietus ir rytus nuo buvusio ūkio sodo.
• Kilčiauskio (Kilišauskio) lanka – paupio pieva šiaurės rytinėje dalyje.
• Luko Jonio lanka – kita paupio pieva, ribojusis su Kilčiausio lanka.
• Lankos galas – Minijos kilpa, ribojanti pievas.
• Paýžis – vieta ties Gerdaujos įtekėjimu, kur seniau buvo brasta ir vežimų kelias per upę.

Kvietiniai minimi 1535–1540 m. Gargždų katalikų bažnyčios fundacijos dokumentuose kaip karalienės Bonos, o vėliau – karalienės Onos Jogailaitės-Batorienės bažnyčiai skirtų žemių dalis. XIX a. kaimas priklausė Telšių apskrities Gargždų valsčiui.

Kvietiniai

Už keturių kilometrų nuo Gargždų, kairiajame Minijos krante, ant kalno, yra Gerduvėnų kaimas, o dešiniajame – Kvietinių. Pakalnėje tarp tų kaimų, abiejose Minijos pusėse, guli dveji kapai: vieni Gerduvėnų, antri Kvietinių. Pirmieji nedideli, parkanėliais aptverti, o antrieji kur kas didesni – kūlių volu (akmenų tvora) apvesti, su gražiais vartais ir daugybe puikių medinių kryžių pristatyti. Už Kvietinių kapų kiek į rytus stūkso smilčio kalvos. Žmonės pasakoja, kad kadaise tose kalvose buvusi bažnyčia, bet vėliau nugrimzdusi žemėn ir dabar tik retkarčiais beiškylanti į viršų. Kai kam ją esą tekę net matyti iškilusią.

Vienas Kvietinių kaimo ūkininkas gyvenęs ant pat kalno krašto. Velykų šeštadienio vakarą, besišeriant jo žmonai gyvulius, išbėgę jaučiai. Išėjusi ji jaučių parsivaryti ir pradėjus leistis pakalnėn, netoli tų kapų pamačiusi puikiausią bažnyčią. Aplink tą bažnyčią su vėliavomis, baldakimu ir kunigų ėjusi procesija. Tas niekad šioj vietoj nematytas reginys labai ją nustebinęs. Persigandus moterėlė greit parbėgo namo. Bet kuomet ji vėl išėjusi žiūrėti savo jaučių, tai jau bažnyčios nemačiusi, o jaučius sutikusi į kalną belipant.

Kalbant apie Kvietinius, tenka papasakoti dar vieną girdėtą pasakojimą – atsitikimą ar pasaką. Seniau šitam kaime, ant nedidelės kalvelės, gyvenęs „trobelninkėlis“ arba, kaip dabar vadinama, sklypininkas Vasiliauskas. Jo troboje, atėjus nakties dvyliktai valandai, neapsakomai baidydavęsi. Kiekvienam, kas tik būdavęs iki to laiko neužmigęs – vienas gulėdavęs ar dviese gulėdavęs – visada kažkas šalta geležine ranka per veidą braukdavęs. Kas būdavęs užmigęs, tam nieko nedarydavę. Kiek tas žmogelis nevargęs, ką nedaręs – ir šventu vandeniu šlakstęs, ir kunigą kelis kartus vežęs šventinti – bet niekas negelbėję. Kaip baidę, taip ir baidę. Galų gale buvęs priverstas trobelę nugriauti ir žemelę kitam parduoti. Naujasis gyventojas vėl toje pačioje kalvoje pasistatęs trobelę, bet jo jau šaltoji geležinė ranka nebaidžiusi. Greta trobelės, toje kalvoje, naujasis gyventojas kasęs šulinį ir radęs kelis anglies ir pelenų sluoksnius.

A. Pleškys „Nuo Gargždų iki Lapių” // Trimitas 1927 m. nr. 13, p. 404-405