Luponių piliakalnis

Luponių piliakalnis, Perkūnkalnis, Perkūno kalnas, Raganų kalnas  – piliakalnis Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, Luponių kaime, Kužių seniūnija, 2 km į rytus nuo kelio Kužiai-Gruzdžiai, kelio Verbūnai–Noreikiai dešinėje pusėje, 1,9 km į pietryčius nuo Verbūnų gyvenvietės. Pasiekiamas iš autostrados A11 Šiauliai–Palanga  ties Kuzavinėmis pasukus į dešinę šiaurės kryptimi, pavažiavus iki Luponių, jų centre pasukus į kairę pietvakarių kryptimi link Norutaičių, yra už 300 m dešinėje.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Piliakalnio šiaurės rytų, pietryčių ir pietvakarių šlaitai statūs, 8–9 m aukščio. Šiaurės vakarų šlaitas kiek žemesnis, jis remiasi į 30×35 m dydžio ir apie 4 m aukščio terasą. Aikštelė ovalo formos, orientuota pietryčių–šiaurės vakarų kryptimi, 45 m ilgio ir 33 m pločio, buvusi ariama. Jos šiaurės vakarų pakraštyje supiltas 22 m ilgio ir 3 m aukščio smarkiai apardytas pylimas. Į pietryčius nuo piliakalnio, už kaimo gatvės likusioje kalvos dalyje, išlikęs senkapis ir kaimo kapinaitės. Kiek toliau į pietvakarius nuo piliakalnio teka melioruotas Luponės upelis.

Šiaurės vakarų šlaite, 4 m žemiau aikštelės yra priešpilis. Jo aikštelė trikampė, orientuota pietryčių–šiaurės vakarų kryptimi, 30×35 m dydžio. Pietvakarių šlaite, 2 m žemiau aikštelės yra 5 m pločio terasa 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Šlaitai vidutinio statumo, 4-5 m aukščio.

Piliakalnio pylimai apardyti apkasų, šiaurės vakarų pylime įkastas reperis, jo papėdėje aikštelės pusėje išlyginta keturkampė aikštelė gegužinėms. Priešpilis apardytas tiesiant kelią, jo vakarinis kampas nukastas čia statant sodybą. Piliakalnis ir priešpilis dirvonuoja, piliakalnio šlaituose auga keli klevai, priešpilio šlaituose – krūmai. Piliakalnio šiaurinėje pusėje stovi dvi sodybos, pietvakarinėje pusėje, greta senkapio, prie keliuko – viena.

Pietryčių – rytų papėdėje, 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1997 m., kurioje rastas iki 50 cm storio X a. – XIII a. kultūrinis sluoksnis su geležiniu ietigaliu, yla, akmeniniu galąstuvu, žalvarine movele, grublėta ir žiesta keramika.

Duomenų istorinėje literatūroje apie piliakalnį nėra. Spėjama, kad iki XIV a. čia stovėjo viena iš Šiaulių žemės pilių. Medinė pilis, buvusi vietos gyventojams slėptuve tarpusavio kovose ir kovose su kryžiuočiais. Istorikų nuomone, Luponių pilis buvo viena iš pagrindinių pilių Šiaurės Lietuvos gynybos sistemoje kare su kryžiuočiais.

Luponių piliakalnis archeologinėje literatūroje minimas nuo XIX a. pabaigos. 1900 ir 1901 m. jį žvalgė Liudvikas Kšivickis. 1968 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos institutas (LII). 1997 m. LII ekspedicija (vadovas Romas Jarockis) tyrinėjo Luponių piliakalnio papėdės gyvenvietės dalį, esančią namų valdoje.

LII archeologinės ekspedicijos nustatė, kad piliakalnio pylimą sužalojo karo metais iškasti apkasai ir pastatytas topografinis bokštas, o pietvakarinį šlaitą deformavo į piliakalnio aikštelę vedantis keliukas, nors šis keliukas galėjo likti ir nuo tų laikų, kai piliakalnyje stovėjo pilis.

Tiriant papėdės gyvenvietės kultūrinį sluoksnį namų valdos teritorijoje, į pietryčius, pietus ir pietvakarius nuo piliakalnio buvo iškasta 12 1×1 m dydžio šurfų ir ištirtas 9 m² dydžio plotas. Iš viso papėdės gyvenvietėje ištirtas bendras 21 m² plotas. Nustatyta, kad intensyvus, su gausiais degėsiais ir molio tinko gabaliukais, iki 50 cm storio vientisas kultūrinis sluoksnis yra išlikęs 40–50 m atstumu į visas puses nuo piliakalnio ir šalia kaimo kapinaičių. Beveik visur jį užklojęs 30–40 cm storio XIX–XX a. buvusios Luponių kaimavietės sluoksnis. Aptikta sudegusio pastato liekanų, daug gyvulių kaulų, rasta archeologinių radinių: įtveriamasis geležinis ietigalis, akmeninis galąstuvas, kaulinės rankenos ruošinys, geležinė yla, žalvarinė movelė nuo medinės rankenos, bangelėmis ornamentuotos žiestosios keramikos šukių.

Šurfuose rastos kelios lipdytinės keramikos šukės grublėtu paviršiumi leidžia teigti, kad gyvenvietės čia būta ir anksčiau. Pietryčiuose ir pietuose nuo piliakalnio laukuose rasta lipdytinės grublėtu paviršiumi ir žiestosios keramikos. Vietos gyventojų teigimu, netoli piliakalnio buvęs akmuo su velnio pėda, bet prieškaryje suskaldytas, o sodyboje netoli piliakalnio gulėjęs dubenuotas akmuo dingęs.

Padavimas byloja, kad kalne yra nugrimzdusi bažnyčia, piliakalnio pylimo gale buvusi skylė, į kurią vaikai mėtydavo akmenukus, norėdami išgirsti juos krentant. Kartą per skylę į kalną buvo nuleistas vaikas, jis ten pamatė bažnyčią, kunigą, suklupusius besimeldžiančius žmones. Kartą ant kalno buvo išarta bažnyčios karnos galvelė.

Apie šį kalną pasakojama tokia legenda. Gyvenęs kadaise turtingas ūkininkas. Pas jį dirbusi tokia piemenė, kuri ir kuldavusi. Kartą ponulis supyko ir išvarė piemenę. Ji grįžo tik po trijų dienų. Visiems pasakojo, kad buvusi Luponių pilyje. Mat, kai šeimininkas ją išvarė, ji graudžiai verkusi. Tuomet šalia atsiradęs ponas, kuris pasiūlęs eiti su juo. Mergina patekusi į pilelę. Ten ją pristatė riešutų malti, bet ji nepamalė. Pristatė žvirgždų grūsti – ji nepagrūdo. Tada ją atleido. Luponių pilyje piemenė matė daug žmonių – vieni mala, kiti grūda.

Dar žmonės sako, kad Luponių kalne nuolat girdi gaidį giedant. Bet niekas to gaidžio nėra matęs.