Naglio kalnas

Naglio kalnas – spėjamas 1425 m. minimas piliakalnis Palangos šiaurėje, kurį norėjo gauti kryžiuočiai ir jame statytis pilį. Tačiau kalnas ilgą laiką, iki apželdinant kopas, buvo pustomas vėjo, todėl piliakalnio požymių jame nepastebėta. Kartu su Birutės kalnu laikomas Palangos piliakalnio dalimi.

Ši pajūrio kalva yra apie 200 m nuo jūros kranto, į rytus nuo pėsčiųjų tako ir apie 600 m į šiaurę nuo Žvejų ir Naglio gatvių sankryžos, Palangos girininkijos 107 kvartale. Naglio kalnas – kaip ir Birutės parkas, Tiltas į jūrą, Basanavičiaus gatvė, Birutės kalnas, – vienas iš Palangos kurorto simbolių. XIX – XX a. pradžioje kiekvieno poilsiautojo garbės reikalas būdavo jį aplankyti. Vienas mėgstamiausių vasarotojų pasivaikščiojimo maršrutų tada būdavo Tiltas į jūrą – Naglio kalnas, kuris daugelio Olandų kepure, Švedų skryblium (skrybėle) vadintas. Šiandien jo populiarumas yra gerokai sumenkęs. Dabar poilsiautojai dažniausiai į jį akį užmeta tik dviračiais ar kitomis kurorte populiariomis susisiekimo priemonėmis pro šalį Dviračio taku važiuodami. Tuo tarpu šis kalnelis iškalbingas. Čia paskutiniais metais vis dažniau ir pagonių tikėjimo išpažinėjai apsilanko. Visų šventųjų naktį žiburiuoja uždegtos žvakutės.

Istorija

Objektas vertingas tiek archeologine, tiek ir mitologine prasme. Kalno kultūrinį sluoksnį (iki 2 m storio nuo žemės paviršiaus) sudaro du horizontai, atskirti supustyto smėlio sluoksniu. Kaip paaiškėjo minėtų archeologinių tyrimų metu, čia yra laužaviečių liekanų ir griautinių kapų su įkapėmis ir be jų.

Senuose lenkų raštuose šis kalnas „Naglej smierci“ (Staigi mirtis) vadinamas, o daugelis vietos gyventojų jį iki šiol, kaip ir seniau, Olandų kepure, Kopų, Kapų, Prakeiktu kalnu, Žuvėdų (švedų) kapais, Švedkapiais vadina.

Kapų kalnu jis pavadintas XVIII a. pab. Palangos inventoriaus žemėlapyje (1779–1781). Be abejo ši kalva, kaip ir Birutės kalnas, menkai į kalną panašus. Tai viena iš Palangos senkopių. Literatūros šaltiniuose net galima rasti žinių, kad ši kalva kartu su Birutės kalnu yra laikoma  Palangos piliakalnio dalimi, tačiau čia tyrimus vykdę archeologai tokį teiginį yra paneigę.

Naglio kalnas, ilgą laiką veikiamas pajūrio pustomo smėlio, buvo judanti kopa (ji keisdavo savo formą ir iš dalies užimamą vietą). Stabili tapo ją apželdinus. Beje, Palangos pajūrio zona, vadovaujant miškininkui Marijonui Daujotui (1891–1975), buvo apželdinta 1926 metais. Pušeles kartu su miškininkais čia sodino Palangos ir jos apylinkių gyventojai, savanoriai, atvykę iš įvairių Lietuvos vietų. Dabar apie šiuos darbus liudija netoli Naglio kalno pastatytas stogastulpis. M. Daujoto laikais sodintos pušaitės jau seniai pasiekė savo brandą. Kad medžiai vienas kito nestelbtų, dabar jie yra net praretinami. Tokie darbai, esant reikalui, vykdomi ir prie Naglio kalno. Kartais tuo pasirūpina ir jūroje siaučiantys stiprūs vėjai. Jie yra nemažai medžių aplaužę ir ant Naglio kalno.

1978-aisiais ir vėlesniais metais Naglio kalną tyrinėjęs Klaipėdos universiteto archeologas prof. Vladas Žulkus su kolegomis čia aptiko XVI – XVII a. kapų ir galimą pagonių šventvietę. Savo knygoje  „Palangos viduramžių gyvenvietės“ jis rašo:

„Naglio kalnelis, kaip ir Birutės kalnas, yra kopa litorininėje terasoje šiaurinėje Palangos dalyje. […] Į rytus nuo kalno, už kelių šimtų metrų, yra buvę dideli pelkynai ir net ežeriukai. Vieną iš jų žmonės dar prisimena, XIX–XX a. sandūroje ten dar ir žuvis gaudyta. Ši vieta ir šiandien vadinama Ežeraliu. Tą patį vardą gavo iš jo dar neseniai tekėjęs ir pro Naglio kalną vinguriavęs, o dabar jau išdžiūvęs upeliukas. Naglio kalnas yra gerokai žemesnis už Birutės kalną. Virš jūros lygio iškilęs iki 12 m., o nuo papėdės turi apie 7 metrus aukščio. Kalno šlaitai nuolaidūs, tik šiaurinė atšlaitė statesnė, tačiau tokia ji suformuota dirbtinai – nukasta per Pirmąjį pasaulinį karą. To karo padariniai dar ir dabar ryškūs – smarkiai nuniokota apkasais ir duobėmis aikštelė ir šlaitai, iškirstos pušys. Po karo kalne liko tik septynios senos pušys. Raudami pušų kelmus, palangiškiai šlaite ir papėdėje paliko daugybę duobių. Kai kurios duobės buvo iškastos jau mūsų laikais nesėkmingai ieškant lobio. Kalno aikštelė šiuo metu yra ovalo formos, maždaug 25 x 15 m dydžio, ištęsta vakarų–rytų kryptimi, jos viršus yra bemaž horizontalus. Šiaurinėje, šiaurės vakarų ir pietinėje papėdėse matomi lyg ir pylimai su griovių pėdsakais.

Seniausias kalnelio, esančio Palangos šiauriniame pakraštyje, vardas, regis, buvęs „Olandų kepurė“. Taip jis vadintas todėl, jog buvo kelrodžiu jūreiviams. Šalia kalno jūron tekėjęs upelis, prie kurio dar XIX a. buvę senos gyvenvietės pėdsakai. Ši gyvenvietė palangiškių buvo vadinama „Senuoju uostu“. M. Balinskis mano čia buvus Senąją Palangą. Senieji Palangos gyventojai šią kopą vadina Kapų kalnu arba Žuvėdų kapais. Naglio kalnu jos nevadina. Jų seneliai pasakodavę, kad šiauriniame kalno aikštelės pakraštyje būdavo laidojami nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai ir skenduoliai. Todėl aplink kalną vaidendavosi. Kapų kalnu kopa vadinama I. Končiaus ir V. Ruokio.

Paminklų konservavimo instituto archeologinė ekspedicija 1978 m. ištyrė Naglio kalne 159 kv. m plotą. Dviejuose plotuose (1 ir 4 perkasos) buvo kasinėta kalno aikštelė, likusiomis perkasomis kirsti menami pylimai ir grioviai kalno papėdėje. Perkasos išdėstytos vadovaujantis prielaida, kad Naglio kalnas buvęs piliakalniu. Be to, 1988 m. buvo žvalgyta didelė teritorija į rytus nuo Naglio kalno ieškant senkapių. Kapų nerasta, bet nustatyta, kad anksčiau vietovė yra buvusi žemesnė, o dabar esančios kopos šalia buvusio Ežeralio, kur tebėra žydų senkapiai, supustytos jau naujais laikais.

Kalno papėdės šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėje buvo iškastos žvalgomosios perkasos ir į griovius bei pylimus panašūs padariniai šiaurinėje pašlaitėje. Nė vienoje perkasoje jokių žmonių veiklos pėdsakų nerasta, nors visur buvo prikasta iki gruntinio vandens. Jokių sutvirtinimų žymių neaptikta ir aikštelėje, todėl piliakalniu Naglio kalnas nelaikytinas.

Kalnelio aikštelės pietrytinėje dalyje, 4 perkasoje, kurios plotas buvo 56 kv. m, rasti du kultūriniai sluoksniai ir kapai. Sluoksniai buvo labai nuniokoti kapų ir apkasų.

Labai suardytas 1 sluoksnis susidėjo iš supuvusių spyglių ir anglių. Jo paviršius rastas 0,4–1,4 m gylyje, o sluoksnio storis buvo tik keli centimetrai. Sluoksnio susidarymo metu kalno paviršius buvo kitoks negu dabartinis. Jis buvo aukščiausias šiaurės krašte, nuolaidėjo į pietus ir dar labiau į rytus. Perkasos vakaruose jis susiliejo su 2 sluoksniu, o rytuose buvo gerokai aukščiau už apatinį. Jokių radinių sluoksniuose neaptikta.

Naglio kalno aikštelėje susidarę kultūriniai sluoksniai savo pobūdžiu labai panašūs į Birutės kalno alkvietės sluoksnį – taip pat kaip ir Birutės kalne sluoksnį sudarė žemė ir angliukai, buvo laužaviečių, apstatymo pėdsakų nerasta, bet yra anglių. Naglio kalno aikštelėje atkastų sluoksnių pobūdis neaiškus. Gali būti, kad čia kaip ir Birutės kalne, tik vėliau, yra buvusi alkvietė.

Po to, kai XVI a. pr. buvo apleistas Birutės kalnas, savo pagoniškas apeigas palangiškiai galėjo atlikinėti Naglio kalnelyje. Kaip žinoma, pajūryje dar 1613–1614 m. jėzuitai užėjo pagonis „dar savo dievus beprasimanančius.“

1978 m. šioje teritorijoje ištirti 33 kapai, dalis jų rasta apardytų. Archeologai atkasė  tiek  pavienių radinių, tiek ir jų sankaupų (keramikos, metalinių dirbinių iš suardytų kapų).

Tyrimų metu paaiškėjo, kad mirusieji ant Naglio kalno buvo pradėti laidoti XVI amžiuje. Iš viso moks­li­nin­kai čia yra ap­ti­kę 32 XVI–XIX am­žiaus ka­pus. Kai ku­rie jų tyrinėtojus sa­vo įka­pė­mis net nu­ste­bi­no. Pa­gal bal­tiš­kas tra­di­ci­jas įreng­tuo­se ka­puo­se bu­vo ras­ta kur­šiams bū­din­gų se­gių (vie­na uni­ka­li – su su­si­ka­bi­nu­sio­mis pa­sis­vei­kin­ti ran­ko­mis), pei­liu­kų, žie­dų, kap­še­lis su gin­ta­ro ga­ba­liu­kais, mo­ne­tų. Se­no­sios įka­pės bu­vo la­bai pa­na­šios į tas, ko­kios ras­tos Bi­ru­tės kal­no ka­puo­se. Archeologiniai radiniai rodo, kad XVI–XVII a. žmonės ant Naglio kalno buvo laidojami pagal senąsias kuršiškas tradicijas, su įkapėmis. Archeologas, Lietuvos šventviečių tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius rašo, kad Naglio kalno teritorijoje aptikti XV–XVI a. I pusės žemės sluoksniai su laužavietėmis „gretintini su aptiktaisiais ant Birutės kalno. V. Žulkaus nuomone, tai šventvietė, kurios vietoje nedidelė gyvenvietė vėliau ėmė laidoti savo mirusiuosius (gilesniame sluoksnyje taip pat aptikta anglių, nors nuo XV–XVI a. tokių sluoksnių jį galėjo skirti nemažas tarpas; galimas daiktas, jog tada kalną kaip šventvietę lankė žmonės, gyvenę kažkur prie buvusio ežeriuko ir laidoję mirusiuosius degintiniuose XI–XIII a. kapuose). XVIII a., po pertraukos, vėl laidoti mirusieji, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių neleido į šventintas kapines […] Į šiaurę nuo Naglio kalno yra XI–XIII a. kapinynas.“.

Įvairiuose literatūriniuose šaltiniuose randame teiginį, kad Naglio kalnas yra 1425 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas Palangos piliakalnis (kaip jau rašyta, archeologai šį teiginį yra paneigę). Ant jo kryžiuočiai norėję pasistatyti pilį.

Manoma, kad Simonas Daukantas veikale „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“, rašydamas, kad „Palangos giriose Ginčio žinyčia, nuo jos paskuojo kūrėjų kūrėjo vadinama, ant Kuršo rubežiaus, kurią slapta vėl didžiai vėlai, jau krikščionimis būdami, dar lankę žemaičiai, parusėnai ir žiemgaliai arba kuršžemininkai, minėdami savo laimingas dienas ir tardami save angis broliais buvusius; bet metuose 1700 išvertė ją žuvėdai […].“ mini Naglio kalną.

Tai, kad XVIII a. pab. Palangą sudarė dvi gyvenvietės (Senoji ir Naujoji Palanga), randame paminėta daugelyje literatūros šaltinių. Pažymima, kad prie Naglio kalno buvo Senoji  Palanga, o į pietus nuo jos – Naujoji Palanga. Senosios Palangos vakarinėje pusėje buvo sodybos, o gyventojų daržai – rytinėje pusėje.

„Žemaičių vyskupijos aprašymo autorius Vincentas Juzumas Naglio kalną susieja ir su spėjamos pirmosios Palangos bažnyčios stovėjimo vieta. Jis rašo: „Į pietus nuo Palangos miestelio yra kitas kalnas, gal ne toks garsus kaip Birutės, jūreivių vadinamas Holleindersche müitze – Olando kepurė. Ir iš tikrųjų, kaip rašo, žiūrint į ją iš tolo, matome būtent tokios kepurės formą. Jūrininkai tai gerai žino, nes šį kalną gali atpažinti iš kelių ar net keliolikos mylių. […] Pirmoji bažnytėlė buvo pastatyta senojoje Palangoje, prie kalno, kuris jūreivių vadinamas Olando kepure.“

Danutė Mukienė

Padavimai ir legendos

Daug aktualios informacijos, padavimų ir legendų  apie Naglio kalną yra pateikta 1998 m. išleistoje archeologo Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“. Mūsų dienas pasiekusiuose pasakojimuose teigiama, jog Naglis buvęs ne tik kunigaikštis, karžygys, bet ir žvejys, netgi piktadarys žmogus, paukštis. Pasak V. Vaitkevičiaus, Palangoje gimusio ir augusio Martyno Užpelkio archyve yra užrašytas padavimas apie tai, kad Naglis atplaukdavęs iš jūros, apiplėšdavęs žmones ir vėl sugrįždavęs į jūrą. Tikėtina, kad šis paukštis perkeltine prasme reiškė Lietuvos pajūrį puldinėjusius švedus.

M. Užpelkis yra išsaugojęs ir užrašytų pasakojimų apie tai, kad daugeliui žmonių yra sapnavęsis raginimas ant kalno pastatyti koplyčią. Kai jie tai padarysią, atseit, ant kalno paslėptų turtų daugeliui žmonių užteksią. Kitas jo turimas padavimas sako, jog vykstant karams ant kalno buvo užkasta pinigų, tad sutemus čia šokinėdavo ugnelės. Daug kas mėginęs tuos pinigus iškasti, bet jiems vis sutrukdydavo iš jūros pasirodanti juoda „šmėkla“. Kartą vis dėlto tuos užkastus pinigus pavykę iškasti, bet, kai nuo skrynios dangčio buvo nuimtas kryžius, ji vėl nugrimzdusi į žemę. M. Užpelkio archyve yra užrašytų pasakojimų ir apie tai, kad prie Naglio kalno esanti velnių buveinė, kad čia vaidenasi.

V. Vaitkevičius minėtoje knygoje yra paskelbęs ir pasakojimą, „kad kalne yra užkasta bažnytinių daiktų. Kai piemenys sumos laiku kasinėjo ir atkasė kažkokį geležinį daiktą, tą akimirką atsirado kažkokia šmėkla, antra išniro iš jūros iki krūtinės, trečia dar iš kažkur pasirodė.“ Pasakojama, kad prie šio kalno praeivius baido, jiems čia pasirodo ponaitis-velniukas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne yra užrašytas padavimas, kuriame sakoma, jog „prie Prakeikto arba Švedų kalno (tarp Palangos ir Liepojos) senovėje gyveno „lesvinčius stabmeldys“, pas kurį kartą apsinakvojo kunigas ir susapnavo, kad turi kuo greičiau išvažiuoti – tuos namus palikti. Vidurnaktį išvažiavo, bet apsižiūrėjo, kad nepasiėmė savo knygelės. Grįžo – rado tik stulpą, su užmiršta knyga plaukiojantį jūroje, o tų namų nebebuvo.“

Plačiausiai žinomas pasakojimas apie šiose vietose žuvusį bebaimį karžygį kunigaikštį Naglį.  Jo kūnas buvęs sudegintas ir palaidotas kalno viršuje. Gražuolė Naglio žmona Brakšva labai gailėjusi vyro, ilgai savo ašaromis laisčiusi vyro kapą, pasodinusi jo viršūnėje 7 pušaites, o tada nusileidusi nuo kalno ir nusiskandinusi šalia buvusiame ežerėlyje, iš kurio anksčiau ištekėdavo Palšės upelis. Tada kalną žmonės pavadinę karžygio Naglio vardu. Šiandien ežerėlio vietą primena tik drėgna pieva. Ją palangiškiai Brakšva vadina. Iš ežerėlio anksčiau ištekėdavusį upelį Palšę primena išlikęs negilus griovys.

Kita plačiai paplitusi legenda pasakoja, jog Naglio kalną gedėdama žuvusio savo vyro karžygio kunigaikščio Naglio supylė jo žmona. Na upelis čia pradėjęs tekėti iš jos ašarų.

Dar kitas padavimas susieja Palangą su Neringa. Atseit, seniai labai seniai Palangoje gyvenęs milžinas Naglis išgelbėjęs visų pajūrio žmonių mylimą milžinę Neringą nuo slibino ir vedęs šią gražuolę. Apsakyme Neringos ir Naglio meilę yra įamžinęs rašytojas Viktoras Miliūnas, o pasakoje „Neringa“ – poetas Eduardas Mieželaitis.

Tiksli Naglio kalno pavadinimo kilmė iki šiol nėra žinoma. Kalbininkai teigia, kad žodis „naglis“ yra vokiškos kilmės ir reiškia vinį. Latvių kalba žodis „naglene“ / „naglinia“ – augalas (lietuviškai – gvazdikas, nėgelka). Latviai žodę „naglis“ aiškina ir mirties reikšme. Kadangi, pasak senųjų palangiškių, Naglio kalno teritorijoje ilgą laiką buvo laidojami neatpažinti skenduoliai, kurių  tikėjimas nebuvo žinomas, ne­krikš­ty­ti kū­di­kiai, sa­vi­žu­džiai ir smur­ti­ne mir­ti­mi mi­rę žmo­nės, kalnui pavadinimas galėjo būti parinktas ir pagal tai. Anksčiau, atseit, kalnas vadintas Nag­los mir­ties kal­nu, vė­liau – Nag­lio kal­nu.

Danutė Mukienė

Apie Naglio kalno lobius Antanas Vienuolis yra parašęs legendą, kurią perskaityti galite čia.