Panų kalnas – maldų, šviesos ir tylos kalnas

Panų kalnas

Panų kalnas, Mergakalnis – istorinės ir mitologinės reikšmės objektas, alkakalnis, esantis Pasruojės kaime Telšių rajone, UAB „Žemaitijos žuvis“ tvenkinių rytų pusėje esančiame iškyšulyje, apie 1 km į vakarus nuo kelio 161 Telšiai–Seda . Šiame kelyje stovi nuoroda į kalną, kuris pasiekiamas miško keliuku. 1996 m. gruodžio 23 d. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas 3472). Panų kalno koplyčia priklauso Alsėdžių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijai.

Tai pailga, smėlėta ir pušimis apaugusi kalva, apie 210 m ilgio ir 100–150 m pločio. Šlaitai nuolaidūs, 5-6 m aukščio. Iš šiaurės, vakarų ir pietų yra tvenkiniai, iš rytų – miškas. Kalvos viršūnė plokščia, ji iškilusi 124,1 m virš jūros lygio. Teritorijos plotas apie 2,5 ha.

Prie pat kalno yra Šaltinis. Toliau į visas puses tęsiasi miškai, tik pats kalnas dabar yra nukirstas ir ant jo stovi medine koplytėlė.

Istorija

Panų kalną Lietuvos archeologas Fiodoras Pokrovskis įtraukė į Kauno gubernijos archeologijos žemėlapį, kurį jis išleido Vilniuje 1899 m. Kalną minėjo ir Petras Tarasenka 1928 m. knygoje „Lietuvių archeologijos medžiaga“. Panų kalno rytinėje dalyje nuo seno stovėjo dvi koplytėlės. Apie vandalizmą šioje vietoje sovietmečiu rašė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. 1982 m. balandžio 4 d. jos buvo nuverstos ir nustumtos į tvenkinį. Koplytėlės atstatytos 1990 m. liepos mėn.

Legendos ir padavimai

Panų kalnas minimas keliuose padavimuose:

• Tai esą buvusi slėpimosi vieta nuo užpuolusių priešų. Kai kraštą XVII a. užplūdo švedai, ten pasislėpė iš apylinkių subėgusios merginos ir jaunos moterys. Sužinoję po kalnu esant pasislėpusias merginas, švedai užvertę urvo angą ir taip palaidoję apie 2000 merginų ir jaunų moterų. Iš čia kilęs ir kalno vardas. Žuvusiosioms atminti ant kalno buvo pastatyta koplyčia. Kalno papėdės šaltinis laikytas stebuklingu – jo vandeniu gydyta skaudančias akis.
• Kalne stovėjo vienuolynas, kuriame gyveno jaunos panos – vienuolės.
• Stovėjo bažnyčia, kurioje švedų užpuolimo metu slėpėsi mergaitės. Bet jos buvo švedų nužudytos, pati bažnyčia sugriauta.

Kalnas gausiai lankomas maldininkų religinių švenčių metu. Šioje vietoje pradedami Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai (liepos 1–12 d.). Čia duodami įžadai meldžiant sveikatos, laimės.

Panų kalnas

Apie „Panų“ kalną yra toks pasakojimas.

XVII a., švedams užpuolus Lietuvą, buvę jų ir ant dabartinio „Panų“ kalno. Švedai labai žiauriai persekiodavę katalikų dvasininkus. „Panų“ kalne buvęs išmūrytas didelis urvas, kur buvusios nuo švedų vie­nuoles pasislėpusios. Švedai nieko apie jas nežinoję. Bet sykį, mėnesieną naktį, vienai vienuolei einant į šaltinį vandens parnešti, ją pamatęs švedų šuo ir sulojęs. Tada ir buvusi švedų kareivių pastebėta. Šie ėmę vienuolę sekti, bet ji suspėjusi urve pasislėpti. Švedai dabar pamatę kur yra urvas, bet bijodami ten lįsti, užvertę urvą žemėmis ir akmenimis. Visos vie­nuolės žuvusios, o nuo jų ištekėjusio kraujo net į pietus nuo kalno esąs vanduo paraudęs. Tą kalną žmonės ėmę vadinti „Mergų“ kalnu, bet sapne kažkam apsi­reiškusi vienuolė ir liepusi kalną „Panų“ kalnų vadinti, kas ir padaryta.

Prie kalno esančiame šaltinyje, iš kurių nelaimingos vienuolės vandeni semdavo, sykį pasirodžiusi Šv. Marija. Vėliau ant kalno buvus pa­statyta koplyčia, o šaltinis įgavęs gydomosios reikšmės: jo vandeny apsiprausus — akys, ausys pagyjančios, todėl ir dabar dar „Panų” kalnas yra religingų mote­rėlių lankomas, kurios čia meldžiasi, apžadus daro. Ant „Panų“ kalno buvęs sumanymas net bažnyčią pastatyti.

Šiauriniame „Panų“ kalno gale ir dabar dar esą daug įvairiausiu urvų urvelių, į kuriuos įmetus akme­nį, gilumoj kažkas nuskamba, nužvanga. Gal tikrai tebėra ten urvas, kur vienuolės slėpėsi…

Panų kalnas / Vimbaras // Tautininkų balsas. – 1928, Nr. 51-52, p. 8

Panų kalnas

Šeši kilometr. nuo Žem. Kalvarijos Telšių link ir 2 kilom. nuo vieškelio Seda-Telšiai prie Pasruojės kaimo, Augusto Paulauskio žemėje yra kalnėlis pušimis apaugęs, vadinamas „Panų Kalnas”. Kalnėlis yra neaukštas, pušimis apaugęs, bet dabar iš priešakio pušys iškirstos, tik kelmynas smiltynuose vasaros kaitroje kepa. Prie kalnelio – mažas šaltinėlis šalia jo pelkė durpėmis iškasta, kuri maurais užslinkusi ir bando užželti. Kalnelio viršuj prieš karą naujai perstatyta ir padidinta koplytėlė, gražiai, geltona spalva, nudažyta, kurioje yra šv. panos paveikslas ir daug daug apžadais atneštų paveikslų šventųjų (kitas net rusų) kaspinu, veidrodėlių, karėlių ir kitko.

Apie tą vietą yra įvairių padavimų, kurius vietos senoliai nupasakoja. Švedų metais, tame kalnely žmonės buvę išsidirbę urvus, įvairius rūsius ir ten slėpdavęsi nuo piktadarių švedų. Tuose urvuose slėpėsi keletas vienuolių, kitų „zokoninkų” ir net buve dvejetas vyskupų, bet nelabieji švedai užvertę urvus ir ten pasislėpusieji turėję žūt.

Kitas nupasakoja, kad vietos gyventojui Riškui, vidudienį bebėgant pro kalną ties šaltiniu, paskui giliuojančių karvių, pasirodžiusi panos švenčiausios stovyla kaip gyva. Iš to ir kilęs sumanymas pastatyt kalnely koplytėlę su šv. Panos paveikslu. Pragarsėjus po apylinkę Panų kalnui žmonės, gausias aukas nusižadėdami nešdavę Ž. Kalvarijos vienuolynui. Iš to svetimų parapijų kunigai pradėję įsižeist ir niekint tą vietą net „mergų kalnu” bei prakeikta vieta vadinę. Aukos plaukt sustojusios ir vieta mažiau garbinama buvusi. Po kiek metų, tos koplytėlės globėjo Dargio tėvas sapnavęs, kad toji vieta esanti šventa ir niekint jos nevalia. Kas nusižada – tas pasveiksta ir žmonės nusižada, bet mažai. Vietos gyventojai kryž. dienomis čia meldžiasi – gieda.

A. Mika (Adomas iš Rojaus) „Panų kalnas” // Klaipedos žinios. – 1924 m., birž. 8, p. 5.