Puokės alkakalnis – senovės tikėjimų pėdsakai Puokėje

Puokės alkakalnis

Puokės alkakalnis, dar vadinamas Alkos kalnu – alkakalnis, stūksantis Skuodo rajono savivaldybėje, Puokės kaime (Barstyčių sen.), apie 2,5 km į pietryčius nuo gyvenvietės, 5 km į šiaurės rytus nuo Barstyčių. Ant kalno yra medinė koplyčia, dar kelios medinės koplytėlės, mediniai kryžiai, akmenų tvoros fragmentai.

Puokės alkakalnis – viena iš tų vietų, kurias sunku apibūdinti vien archeologijos ar kraštovaizdžio terminais. Tai kalnas, kurį nuo seno gaubia pagarba, padavimai ir gyva žmonių atmintis. Iš visų pusių toli matomas, pailgos formos, vakarų–rytų kryptimi nusitęsęs alkakalnis stūkso virš aplinkinių laukų tarsi senas šio krašto sargas. Jo ilgis siekia apie 250 metrų, plotis – 80 metrų, o viršukalnė sudaro maždaug 50 x 40 metrų aikštelę. Nuo šalia esančių dirbamų laukų šlaitai pakyla 6–8 metrus, o nuo viso kalvyno apačios pietinėje pusėje – net iki 24 metrų.

Ši kalva ne tik išraiškinga, bet ir persmelkta sakralumo. Pats jos vardas – Alkos kalnas – primena senąsias baltų šventvietes, kuriose galėjo būti aukojama dievams ir deginama šventoji ugnis. Pasakojama, kad ant šio kalno senovėje buvo deginamos aukos, o po senąja liepa liepsnojusi amžinoji ugnis. Sakoma ir tai, kad vėliau Lietuvos valdovų įsakymu ši ugnis buvusi užgesinta. Tokie pasakojimai Puokės alkakalnį priartina prie senosios žemaičių ir baltų pasaulėjautos, kur kalva buvo ne tik žemės forma, bet ir ryšio su šventumu vieta.

Ne mažiau įspūdingi ir vietos padavimai. Vienas jų byloja, kad ant kalno kadaise stovėjusi bažnyčia ir net miestas, tačiau už žmonių nuodėmes Dievas juos nubaudęs – žemė prasivėrė ir viską prarijo. Šį pasakojimą tarsi palaiko alkakalnio viršuje esanti piltuvėlio formos duobė, kurios skersmuo viršuje siekia 4–4,5 metro, o dugne – apie 0,8 metro. Būtent apie ją sukosi pasakojimai, kad čia esą nuskendusi bažnyčia. Tokios vietos visada žadino vaizduotę ir stiprino kalno paslaptingumą.

Ilgus šimtmečius Puokės alkakalnis buvo gerbiamas ir kaip atminties vieta. Ant jo viršaus buvo įrengtos kaimo kapinės, o jų teritorija iki šiol apaugusi liepomis. Aikštelę juosia markapių laikų akmenų tvoros fragmentai – manoma, kad jie gali būti susiję su maro metais čia vykusiais laidojimais. Kalne taip pat buvo įrengtos Puokės bajorų kapinės. Pasakojama, kad čia palaidotas ir vienas 1831 metų sukilime žuvęs paručikas. Per Kryžiaus dienas žmonės rinkdavosi ant kalno giedoti ir melstis, čia būdavo laikomos pamaldos. Taigi alkakalnis ilgainiui tapo vieta, kurioje persipynė senasis šventvietės vaidmuo ir krikščioniškoji tradicija.

Šį perėjimą liudija ir iki šiol čia stovintys sakraliniai ženklai. Ant kalno stovi medinė koplyčia, į rytus nuo jos – dar kelios medinės koplytėlės, keli mediniai kryžiai. Žinoma, kad 1834 ir 1844 metais čia buvo pastatytos dvi medinės koplytėlės, nors viena jų jau yra nugriuvusi. Viena iš koplytėlių dabar tuščia – likusios tik skulptūrėlės tvirtinimo detalės, tačiau ir tai savaip kalba apie laiko tėkmę bei vietos ilgaamžiškumą.

Puokės alkakalnį puošia ir išskirtiniai medžiai. Ant kalno auga daugiakamieniai medžiai, o aikštelės pakraštyje stovi garsioji devynkamienė Puokės liepa, paskelbta gamtos paveldo objektu. Ši liepa – ne tik botaninis retumas, bet ir gyvas alkakalnio simbolis, dar labiau sustiprinantis įspūdį, kad ši vieta nuo seno buvo ypatinga.

Deja, kaip ir daugelis senųjų šventviečių, Puokės alkakalnis neišvengė niokojimo. Visa jo teritorija smarkiai iškasinėta bulviarūsiais, šlaitai ilgą laiką arti, o vakarinėje pusėje kastas žvyras. Vis dėlto net ir pažeistas, šis kalnas išlaikė savo dvasią. Šiandien jis tebėra svarbus archeologijos paminklas, o nuo 1999 metų yra valstybės saugomas. Tais pačiais metais jis įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jam suteiktas valstybės saugomo objekto statusas. Ant alkakalnio pastatyta ir informacinė lenta, padedanti lankytojui geriau suprasti šios vietos vertę.

Legendos ir padavimai

Kalno teritorijoje esanti piltuvėlio formos duobė seniai minima padavimuose. Pasakojama, kad čia buvusi bažnyčia ir miestas. Dievas už nuodėmes nubaudęs žmones ir žemė prarijo miestą ir bažnyčią. Taip pat sakoma, kad ant kalno senovėje buvo deginamos aukos, Lietuvos valdovų įsakymu buvo užgesinta amžinoji ugnis. Aukos buvo deginamos po senąja liepa. Alkos kalne įrengtos Puokės bajorų kapinės.

Kalnas nuo senovės yra žmonių labai gerbiamas, kalne esąs palaidotas vienas paručikas, žuvęs 1831 m. sukilimo metu.

***

Nuėjau į Kalvariją, sutinku moteriškėlę nueinant nuo Alkos kalno. Sako:

Miegojau pokaičio, – sako, – atsibundu – kad pradėjo būgnus mušti, skambinti! Maniau, Kalvarijoje. Atsibundu – ogi ant Alkos kalno! Na, maniau, apsisapnavau. Išsiblandžiau. Pavalgiau atsisėdusi, vėl galvą pridėjau prie tos žemės, kur gulėjau, – tikrai skamba, žvanga, būgnus muša, taip pat kaip apie bažnyčią einant, taip skamba. Na, nieko, – sako, – sukalbėjau poterius ir išėjau. Ir nuėjom į Kalvariją, abidvi besirokuodamos. Tiek tik težinau. (Už Sedos tas kalnas.)

Alkos kalnas

Kalnas – aukščiausias apylinkėje, apie 40-50 m skr. kalvagūbrio viršūnė, vos keliais metrais iškyla aukščiau nei aplinkiniai laukai. Kalną aplinkui juosia markapių laikų akmenų tvora (sakoma, kad čia buvo laidojama maro metais), stovi keli kryžiai, kelios koplytėlės ir didesnė koplyčia. Už 2,5 m į P nuo koplyčios yra apie 4-4,5 m skr. (viršuje) ir 80 cm (dugne) piltuvėlio formos duobė, su kuria siejama daugelis padavimų (1994 m., LR KPI; tiesa, vienas jų sako, kad duobė – ant kalno tai stovėjusios bažnyčios rūsys – Mickevičius J., 1985).

Ant kalno auga daug keliakamienių medžių. Pasakojama, kad po devyniakamiene liepa (kiekvienas kamienas maždaug po 50 cm skr.) buvo paslėpti pinigai. Senovėje Puokėje (tada ji buvo vadinama Baršių kaimu) buvo dvaras, o Laumių k. – palivarkas. Puokės dvarininkas ant Alkos kalno pastatė pirmąją apylinkių bažnyčią, laikė kunigą. Bažnyčios šventoriuje laidodavo kilminguosius, o jos rūsiuose – “apylinkių galiūnus”. Kai buvo pastatyta Barstyčių bažnyčia, čia bažnyčios nebeliko (Mickevičius J., 1985).

Padav. A. Sakoma, kad ant kalno senovėje buvo deginamos aukos, Lietuvos valdovų įsakymu buvo užgesinta amžinoji ugnis (Mickevičius J., 1985; 1994 m., LR KPI; rašoma, jog aukos buvo deginamos po labai sena liepa – Lietuvos aidas, 1928). B. Kada senovėje buvo garbinamas Perkūnas, ant kalno aukodavo ir žmones (ant jo žmonės buvo laidojami, čia juos veždavo deginti – kremuoti; 1994 m., LR KPI). C. Duobės vietoje stovėjo bažnyčia; kartą, kai joje buvo susirinkę daug žmonių, visus juos prarijo žemė (1994 m., LR KPI; žmonės buvo labai ištvirkę, jiems suėjus į bažnyčią, pakilo didelis vėjas, ir bažnyčia nugrimzdo). D. Ant kalno buvo miestas (Vėlius N., 1995). E. Švedų karų metu ant Alkos kalno stovėjo kariuomenė (lietuvių? – V. V.). Sakoma, iš to laiko likusi akmenų tvora – “užtvara”), o švedų kariuomenė stovėjo Trūpsalėje (naujai išaiškintame Puokės piliakalnyje). Tarp šių dviejų kariuomenių įvyko mūšis (Šliavas J., 1978). F. Čia vaikščiodavo nekrikštytos dūšelės (1994 m., LR KPI). G. Kada nuvirto padavime minima liepa, atvažiavo iš Liepojos jūreiviai klausti, kur dingo medis, pagal kurį jie, plaukdami jūra, orientuojasi (Lietuvos aidas, 1928). H. Prie Alkos kalno buvo pakasti pinigai. Vienas žmogus davęs apžadus ir ant tų pinigų užmetęs 12 gaidžių galvų, nors, kad išsikastum pinigus, reikėjo padėti 12 žmonių galvų (1994 m., LR KPI). I. Eidama į Kalvarijos atlaidus, moteris ant kalno prigulė pailsėti ir staiga išgirdo skambant, žvangant, mušant būgnus (“taip kaip aplink bažnyčią einant”). Moteris prabudo, sukalbėjo poterius ir nuėjo į Kalvariją (LTR 4056/134). Manoma, kad velnių paslėpti pinigai buvo po devyniakamiene liepa (Balys J., 1958).

XX a. pradžioje ant kalno nieko nebuvo, stovėjo vienas vienintelis kryžius, pastatytas prie nedidelio plokščio akmens kalno viršuje (V. V.). Vietinis žmogus neretai sakydavo: “nieko nebijau, bet kad tų Alkos kalnų reik eit, tai bijau i viskas” (1994 m., LR KPI). Per Kryžiaunas dienas žmonės rinkdavosi ant kalno giedoti, buvo laikomos pamaldos. Ta proga žmones kviesdavo mušdami į medyje pakabintą noragą. “Vieta visų labai gerbiama” (1935 m.; VAK). 1983 m. R kalno šlaite įrengtame karjere buvo pastebėtas neintensyvus kultūrinis sluoksnis. Nuo Alkos kalno 800 m į PV, už upelio ir numelioruotų pelkių – naujai išaiškintas Puokės piliakalnis, vad. Trūpsale, 150 m į P – naujai išaiškintas Puokės kapinynas.

V. Vaitkevičius „Alkos kalnas” // Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija 1998 m., p. 139-141