Rimolių piliakalnis

Rimolių piliakalnis

Rimolių piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete, Užpilis, Kulšėnai – piliakalnis Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Rimolių kaimo, Sedos seniūnija. Pasiekiamas keliu Renavas – Seda Rimoliuose pasukus į dešinę pietvakarių kryptimi, pavažiavus 600 m, ant kalvos, prieš kelio posūkį į dešinę pasukus į kairę pietų kryptimi, pavažiavus 220 m iki senojo kelio griovio – yra priekyje, už 150 m.

Rimolių piliakalnis – vienas įspūdingiausių Varduvos slėnio archeologinių paminklų, menantis senąją Aisčių pasaulėjautą ir šio krašto gynybinę istoriją. Piliakalnis stovi Mažeikių rajone, dešiniajame Varduvos krante, vietoje, kur upė daro didelę kilpą. Būtent siauriausioje šios kilpos vietoje senovės žmonės įrengė įtvirtintą gyvenvietę – natūraliai saugomą upės ir papildomai sutvirtintą pylimais bei grioviais.

Piliakalnio aikštelė netaisyklingo ovalo formos, orientuota šiaurės–pietų kryptimi. Ji siekia apie 55 metrų ilgį ir 65 metrų plotį. Senovėje aikštelę iš visų pusių juosė pylimai, nors iki mūsų dienų jie išliko tik fragmentiškai. Geriausiai išsilaikęs pylimas yra pietinėje dalyje – jis apie 2 metrų aukščio ir net 16 metrų pločio. Šiauriniame krašte išlikęs mažesnis pylimo fragmentas, siekiantis apie 1 metro aukštį ir 11 metrų plotį.

Išorinis pylimo šlaitas leidžiasi į gynybinį griovį, kuris siekė apie 5 metrų plotį ir pusės metro gylį. Už jo buvo supiltas antras pylimas – mažesnis, tačiau taip pat svarbus gynybos sistemos elementas. Už šio pylimo, siaurame aukštumos „ožnugaryje“, buvo įrengtas priešpilis – papildoma įtvirtinta teritorija, kurioje galėjo būti gyvenamieji ar ūkiniai statiniai.

Visas piliakalnis pasižymi stačiais šlaitais, kurių aukštis vietomis siekia net 13–14 metrų. Tokia vieta buvo puikiai pritaikyta gynybai, nes priešui į ją patekti buvo itin sudėtinga.

Rimolių piliakalnis naudotas ilgą laiką – manoma, kad jis gyvavo nuo I tūkstantmečio iki pat XIII amžiaus. Tai laikotarpis, kai Aisčių gentys kūrė stiprius vietinius centrus, kontroliavusius aplinkines teritorijas ir prekybos kelius.

Į pietvakarius nuo piliakalnio ir į šiaurę nuo priešpilio archeologai aptiko papėdės gyvenvietę, kuri užėmė apie 1 hektaro plotą. Tokios gyvenvietės buvo neatsiejama piliakalnių sistemos dalis – jose gyveno bendruomenės nariai, dirbo amatininkai, buvo laikomi gyvuliai.

Piliakalnis taip pat žinomas Kulšėnų vardu, o kai kuriuose šaltiniuose minimas ir kaip Užpilis – tai rodo, kad vietovė ilgą laiką buvo svarbi vietos žmonių atmintyje.

Pirmuosius archeologinius žvalgymus šiame piliakalnyje dar 1903 metais atliko garsus archeologas Liudvikas Kšivickis. Vėliau, 1966 metais, piliakalnį tyrė Lietuvos istorijos institutas archeologai.

Per ilgus šimtmečius piliakalnis buvo smarkiai paveiktas žmogaus veiklos – jį apardė arimai, šlaitus veikė erozija, o pietinėje pusėje į kalvą vedė keliukai iš netoliese buvusių sodybų. 1996 metais buvo sutvirtintas eroduojantis vakarinis šlaitas, siekiant išsaugoti šį svarbų kultūros paminklą.

Rimolių piliakalnis svarbus ne tik kaip gynybinė vieta. Tokie piliakalniai Aisčių pasaulyje buvo ir bendruomenės centrai – vietos, kur susitelkdavo gyvenimas, vyko prekyba, apeigos ir bendruomenės susirinkimai. Upės, miškai ir aukštumos Aisčiams turėjo sakralinę prasmę, todėl piliakalniai dažnai buvo statomi būtent tokiose kraštovaizdžio vietose, kur susikerta gamtinės jėgos.

Netoli piliakalnio esantis Mildos slėnis ir šaltinis vietos žmonių laikyti ypatingais. Pasakojama, kad šioje vietoje galėjo augti šventi ąžuolai, o pats slėnis siejamas su senosiomis baltų tradicijomis ir legendomis apie meilės deivę Mildą.

Legendos ir padavimai

Nuo senovės laikų iki švedų antplūdžio čia buvusi stipri pilis, prie jos net 3 mėn. ėję dideli mūšiai. Tačiau švedai pilies gynėjus išžudė, o pačių pilį sudegino.

U. S. Ličkūnas, 1939 m. Saug. VAK b. 52, p. 176.

Senovėje Sedos piliakalnio nebuvo. Bet švedai, pamatę gerą vietą piliai statyti, pradėjo žemes nešti su kepurėmis. Sunešus žemes, pasidarė mažas kalnelis, ten buvo gerai statyti pilis, nes aplinkui bėga Varduvos upė. Priešai tegalėjo prieiti tik iš vienos puses. Švedai išeidami, patys tą pilį sudegino, ir tepaliko tik kalnelis.

U. J. Dovydaitis, 1932 m. Saug. LTR 462/414. Skelbiama iš: Lietuvių tautosaka. Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos. Red. L. Sauka. Vilnius, 1967, t. 4, p. 656–657.