Šarnelės piliakalnis – ąžuolų šešėlyje alsuojanti praeitis

Šarnelės piliakalnis

Šarnelės piliakalnis su gyvenviete, Švedų piliakalnis  – piliakalnis Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Šarnelės kaimo, Žemaičių Kalvarijos seniūnija. Pasiekiamas keliu Žemaičių Kalvarija – Barstyčiai pravažiavus Šarnelę, paėjus 150 m į kairę vakarų kryptimi, liepteliu perėjus kanalą.

Šarnelės piliakalnis įrengtas aukštumos pietrytiniame pakraštyje esančioje kalvoje, prie buvusios plačios pelkės. Iš pietų, rytų ir vakarų piliakalnį supa šlapios pievos. Šlaitai statūs, 13-15 m aukščio. Aikštelė trapecinė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 50 m ilgio, 30 m pločio šiauriniame gale, 37 m – pietiniame. Joje rasta lygios keramikos. Jos šiauriniame krašte supiltas 30 m ilgio, 4,5 m aukščio, 35 m pločio pylimas, kurio išorinis 11 m aukščio šlaitas leidžiasi į 35 m pločio, 5 m gylio griovį 12 m pločio dugnu.

Šarnelės piliakalnis apardytas arimų, aikštelės viduryje iškasta duobė. Šlaitai apaugę lapuočiais, aikštelė dirvonuoja. Šiauriniame šlaite į pylimą įrengti laiptai.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1964 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Šarnelės piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Istorija

Ant piliakalnio kadaise stovėjusi Šarnelės pilis, ir Gardų pilis (Žemaičių Kalvarijos piliakalnis) tikriausiai priklausė kuršių Ceklio žemės pilių apygardai. Daugiausia archeologinių radinių randama apie Šarnelės piliakalnį. Žvalgomųjų ekspedicijų eksponatų kolekcijas 2006 m. papildė nauji radiniai. Prie piliakalnio vykdant Žemaičių Kalvarijos–Barstyčių kelio rekonstrukcijos darbus, aptiktas vertingas senovinės Šarnelės gyvenvietės II kultūrinis sluoksnis su židiniais, įvairia keramika, geležies gargažėmis bei kitomis gamybos ir buities liekanomis. Pagal aptiktą grublėtąją bei žiestąją keramiką gyvenvietė priskiriama I tūkst. antrosios pusės ir II tūkst. pradžios laikotarpiui.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius, knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija” rašo, kad šalia Šarnelės piliakalnio esanti kalva galėjo būti Alkos kalnas. Tai apie 80 m pločio, 120 m ilgio kalva, kurios aukščiausia dalis iškilusi 139,6 m virš jūros lygio. Nors padavimai žinomi tik apie Šarnelės piliakalnį, kurį nuo kalno skiria dauba, bet, galimas daiktas, laikui bėgant jie nuo Alkos kalno “perkelti” piliakalniui, kuris plačiai žinomas, ten buvo rengiamos gegužinės. K. Sideravičiaus duomenimis, Alkos vardą turi Ilgkalnio dalis Šiaurinėje kelio Žemaičių Kalvarija – Barstyčiai pusėje (tas kalnas dabar dažniausiai vadinamas Ąžuolų kalnu).

Legendos ir padavimai

Daug įvairių padavimų apie šį kalną, miškuose ir raistuose klaidžiojančias dvasias bei velnius ir laumes yra išlikę iki šių dienų.

Kraštotyrininkas Juozas Mickevičius surinko ne vieną legendą. Pasakojama, kad iš rytų pusės kalne buvusi ola, į kurią kelioms dienoms įlįsdavo ganomos kiaulės. Kartais ant knyslių jos išsinešdavo sudūlėjusių drabužių liekanų. Šunys ir katės, taip pat ir žmonės olos vengdavę. Kita istorija – apie piliakalnio viršuje buvusią duobę – įėjimą į požemius. Į tą skylę įleisdavę ant pavadžio pririštą akmenį. Jis ilgai skambėdavęs lyg į akmenį, lyg į cementą atsimušdamas.

Apie jį žinomas padavimas, kad kalną apgulė švedai ir apgulti kareiviai ten badavo-alko. Nuo to kilęs Alkos vardas. B. Kviklys rašė, jog senovės žemaičiai, čia augusią girią, raistą ir pačią kalvą laikę šventa vieta. Girioje buvęs aukuras ir degusi šventoji ugnis.

Peles kalnas

Šarnelės piliakalnis (Peles, Pilies kalnas). Žemaičių Kalvarijos apylinkėje, Šar­nelių kaime, gražioje vietoje, apsuptas žaliuojančių pievų, krūmų bei liūnų stūkso garsus piliakalnis, kur aplinki­niai žmonės Žemaitiškai „Peles kalnu“ vadina. Išrodo lyg jis būtų supiltas; nes yra labai aukštas ir staigus. Užsilipus matyt daug bažnyčių bei vėjinių malū­nų. Paviršius apaugęs šimtmečiais ąžuolais, didėliais išsikerojusiais lazdy­nais, o viduryje didžiulė skylė. Seneliai pasakoja, kad ne labai seniai kai kas mesdavęs akmenį tai su didžiuliu balsu nugarmėdavo gilumon dėl to, kad ten esą užkeikti rūmai su dideliais turtais. Šita skylė vedanti tiesiog į rūmus. Da­bartiniu laiku skylė užkimšta akmeni­mis.

Kiti pasakoja, kad Šarnelės piliakalnis esąs supiltas iš netoli ten esančio ežeruko, kur mūsų seneliai laidodavę numirėlius.

Kasinėjant paviršių galima užtikti žmogaus, griaučių bei šiaip visokių kau­lų. Vėliau apsigyvenę švedai, buvę smarkus mūšiai. Prieš kelerius metus netoli piliakalnio piemenys ganydami gyvulius bekasinėdami atrado, didėlę senovišką švininę kulką, bet neįvertin­dami jos brangumo išdykėliai pametę, galima spėti, kad tai būta iš švedų lai­kų kovų.

Atsirado smalsuolių, kurie panorėjo atkasti užkeiktus lobius. ‘Tai buvo vokie­čiai okupacijos metu. Jie įsakę kaimo seniūnui suvaryti Šarnelių kaimo gyventojus jiems prižiūrint atkasti kalną bet to įvykdyti nepasisekė, nes turėjo greitu laiku palikti Lietuvą.

Gailia, kad ši savo padavimais brangi vieta kas kart vis daugiau apleidžiama. Seniau jaunimas šventadieniais susirinkęs žaisdavo. Degindavo Jonines, ge­gužines rengdavo, bet dabar užarė keliukus nebėra pro kur įeiti. Aplinkiniai ūkininkai leidžia gyvulius. Medžiotojai iškasinėja didžiulius urvus, ieškodami lapių. Vis dėlto reikėtų susirūpinti, kad istorinės vietos būtų neapleidžiamos, saugomos nuo gyvulių. Privalu leisti jaunimui vasaros metu rengti pramogas bei pasilinksminimus.

“Peles kalnas” (Pilies kalnas) / R. N-kas. // Lietuvos aidas. – 1929, birž. 14, p. 5.

Šarnelė

Šarnelės, kaimas (Telš. apskr.) Geografinė medžiaga.

Šis begalo ilgas, beveik 7 klm kaimas, Ž. Kalvarijos parapijos vakarų šaly, dalinosi į keletą dalių: Šarnelės Bajorų, Mužikų Kunigiškių, Amerika, Blezdingėnų ir Bazelėnų. Amerika paeina iš to, kad toje dalyje pirmieji akininkai, iš visos parapijos, įsitaisė ivairių ūkio mašinų seperatorių, piaunamųjų, kertamųjų ir kitų, kurių visoje apylinkėje nebuvo girdėt. Kunigiškiai, kieno tai baudžiauninkai buvę. Bajoruose gyveną bajorai, Mužikuose prasčiokai.

Beveik vidury kaimo tarp pelkių-durpynių yra didelis ir gražus „Šarnelės piliakalnis”, kur kas didesnis ir gražesnis už Telšiškį Džiugo kalną, bet šis vargšas negarbinamas, užmirštas riokso pelkėse savo plačią kuprą aukštai išstatęs; iš šonų apžėlęs įvairiais krūmais. Čia dažniau naktimis tik pelėdos klykdamos aplanko tą kalną. Čia lapės gilius urvus išsikasusios vaikučius peri slapstosi tame užmirštame Šarnelės piliakalny.

Tame pat kaime prie kelio ant kalnelio yra 1902 m. caro valdžios pastatyta trilinka mokykla, kuriai šiandien būtinai reikalingas remontas, nes sienos iškrypo. Niekas nieko nesako, nors daug kartų buvo klabinta, barškinta į visokias duris. Gaila, jei supykęs vėjas paguldys ant Sopulingojo šono! Tais caro gadynės laikais, netikėtai čia mokykla liko pastatyta, nes tada caro valdžios buvo noras statyt mokyklą Ž. Kalvarijos miestelyje, ir tuo tikslu buvo išrinkta komisija iš kelių akininkų, kuri nupirktų už 100 rublių 1 dešimtinę mokyklai žemės. Žemės prie miestelio mokyklai būtų gavę, ir žmonės mokyklos norėjo, tik visa nelaimė bijojo mokytojų rusų, kurie dažnai šnipais būdami ir lietuviškų raštų platintojus sušnipinėdavo.

Pasklydo kita šnekta, kad imokykla galinti likti cerkvinė, nes mokytojas rusas gal parsikraustysiąs iš kur su visa šeima ir konfiskuosiąs seną Kryžiaus Kelio koplyčią, pasidarysiąs cerkve, užginsias prie bažnyčios bugnus mušt, sakydamas, kad baidosi mokytojo vaikai, žodžiu tas ilgakartis (taip tada vadino) popas, pradėsias su arklio uodega musų vaikus rusiškai šventyt. Ir tokiu būdu komisija susibūrė kaip vienas, kad prie miestelio žemės mokyklai negaunama, kad reikia iškelt kur nors toliau mokyklą į kaimą, kad tie maskoliai, kurie mus engia nė miestelio nematytų.

Taip ir padaryta 3 klm. už miestelio Šarnelės k-me iš akin. Vilimavičiaus komisija už 100 rublių nuperka ganyklų blogiausios žemės kalną iš kur Ž. Kalvarijos miestelio, kalnams užstojant, nė cipt nematyti. O gal ir šiandien tas namas neapkenčiamas, kad neremontuojamas, kaip neapkenčiamis buvo tie rusai, kurie tik rusinimu rūpinosi, bet ne žmonių švietimu. Okupacijos metu vokiečiai iš tos mokyklos daug baldų esą išvežę. Šį pavasarį ta mokykla apsodinta įvairiais medžiais; pasodinta apie 80 kelmų.

Tame kaime yra du nedideliu ežeruku, kur perisi daug ančių. Tame kaime prasideda Vardavos upe, kuri įteka Venton. Adomas iš Rojaus.

A. Mika (Adomas is Rojaus) „Šarnelė” // Klaipedos žinios. – 1924 m., biriž. 22