Šatrijos ugnis: gyvoji tautos širdis

Šatrijos ugnis 

Šatrijos ugnis – savanoriu sergstima Amžinoji ugnis Žemaitijoje, Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, ant Raudonkalnio prie Pašatrijos kaimo, Luokės seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Luokė – Gaulėnai 2,7 km į pietryčius nuo Luokės miestelio Žylakiuose pasukus į dešinę pietų kryptimi, už 1,5 km yra kelio gale. Apylinkėse įsteigtas Šatrijos kraštovaizdžio draustinis (813 ha).

Amžinoji Šatrijos Ugnis – tai mūsų tautos dievų ir protėvių palikimas bei gyva perdava ateities kartoms. Tiltas, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį. Tai brangenybė – kaip gimtoji kalba, Šventa Žemė, meilė ir pagarba Tėvynei. Kūrendami ją, sujungiame regimą ir neregimą pasaulius, palaikome tvirtą ryšį su mūsų gimine ir Tautos Dvasia. Tai lyg gyvybės medis. Pasaulio ašis, apie kurią kuriasi bendruomenės, užgimsta pats gyvenimas!

Istorija

Amžinoji Šatrijos Ugnis buvo kūrenama nuo senų laikų. 1417 metais svetimos kultūros nešėjų ji buvo paniekinta ir išplėšta iš mūsų bočių rankų ir regimojo pasaulio… Bet Amžinoji Ugnis liko čia! Ji užsigobusi tyliai ruseno žmonių širdyse… Per gyvą kraują keliavo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas pasakomis ir padavimais. Todėl ji ir amžina! Kol gyvas nors vienas mūsų tautos žmogus, tol bus gyva ir Amžinoji Ugnis!

Atkurta Šatrijos Ugnis

1994 metų liepos 17-ąją ant Šatrijos kalno Žemaičių Garbės Krivio Adolfo Gedvilo (1935-2017) pastangomis buvo vėl įžiebta Šatrijos Ugnis ir vėliau visą laiką saugoma jo sodyboje. Nuo tada kasmet vidurvasarį – liepos trečiąjį šeštadienį – Šatrijos Ugnis yra atvežama ant Šatrijos kalno. Visi atvykę gali dalyvauti Ugnies apeigoje, nusiskaistinti, gauti palaiminimą, parsivežti į namus Šventos Ugnies. Nuo 2017 metų rugsėjo 12 dienos Amžinoji Šatrijos Ugnis sugrįžo į Šatrijos šventovę. Ugnis nuolatos, dieną ir naktį, kūrenama savanorių sergėtojų pastangomis ugnume ant Raudonkalnio. Rytais, patekant saulei, ji užnešama ant Šatrijos kalno aukuro.

Amžinosios Šatrijos Ugnies sergėtojas – žmogus savanoris, įsipareigojęs garbės žodžiu bent parą laiko kūrenti ir prižiūrėti ugnį Amžinosios Ugnies ugniakure. Tai žmogus, kurio širdyje atliepia prigimtinė žemaičių, lietuvių pasaulėžiūra ir vertybės. Sutartą laiką sergėtojas perima Ugnies kūrenimą iš prieš tai budėjusio sergėtojo ir mažiausiai po paros laiko perduoda kitam. Sergėtojas įsipareigoja visą budėjimo laiką nuolatos kūrenti Ugnelę visapusiškoje švaroje ir darnoje su aplinka.

Norintys sergėti Amžinąją Šatrijos Ugnį arba paaukoti malkelių skambinkite Vaidotui telefono nr.+37068631079. Taip pat galite aplankyti svetainę, paspausdami šią nuorodą, joje rasite daugiau informacijos apie artėjančius renginius ir t.t.

Jei išsiruošite aplankyti Amžinosios Šatrijos Ugnies buveinę, nepamirškite su savimi pasiimti malkelių aukai.

Visi, kuriems teko ant Šatrijos, lankyties ir girdėti žmonių pasakojimus apie ją, noromis-nenoromis turi spėlioti, jog tenai senovėje būtą ko tai nepaprasto. Bet ko: Žemaičių pilies – tvirtovės? Ar stabmeldžių aukuro? Ar ko kito? Mūsų historikai duoda šioki-tokį atsakymą aniems žingeidiems paklausimams ir patvirtina mūsų spėliojimus apie garbingą Šatrijos praeitį. Tenai turėjusi būti senobinio žemaičių stabmeldiškojo kulto vieta, ir tai viena iš visų svarbiausiųjų.

Tokią žinią mums jau Stryjkauskis ketvirtoje „Kronikų” knygoje paduoda. Šventoji ugnis ant to kalno teužgęsus 1447 m. Brangus tai kalnas turėjo būti žemaičiams stabmeldybės laikuose ir svarbus punktas, jeigu Stryjkauskis rašo, kad stojus Žemaičiuose krikščionijai iš pirmo patys vyskupai turėję prie Šatrijos gyventi, dabodami, idant persikrikštijęs svietas neblaikinėtų ant šio kalno stabmeldiškojo kulto. Toksai Žemaitijos praeities žinovas kaip vyskupas Valančiauskis, taipogi rašo, kad ant Šatrijos buvusi viena is keturių visų garsiausia Žinyčia.

Rodos, jog „į tą pusę atrokuoja“ ir pačių tenykščių gyventojų pasakojimai. Juose dar galima regėt kad ir miglotus padavimus, jog ant Šatrijos dar ir krikščionijos laikuose ilgai gyvavusios senovės kulto liekanos. Čia užminsiu apie viena iš tokių senų kalbų: esu girdėjęs dar mažas būdamas ir ji taip stipru įspūdi padarė į mane, jog po šiai dienai jos neužmirštu. Taigi man dar mažam esant atkrupnodavo į mano tėvelių grinčią viena 90-metė senelė: ji kartais užsimindavo, kaip jai mažai tebesant pasakodave seni žmonės, jog dar svieto primenama buvę, kaip susieidavę ant Šatrijos „senovės kunigai” ir „baisiai verkdave, raudodave”…

Rokuojant pagal paminėtosios šio padavimo palaikytojų eiles, „senovės kunigai” būtų lankę Šatriją, maždaug, iki pirmosios XVIII amžiaus pusės. Ar tai galima prileisti? Beveik galima. Yra žinoma, jog kilus mūsų krašte tikėjiminei suirutei dėlei užėjusios VXI amž. kalvinų bei liuterionų reformacijos, žemaičių daugybė buvo visai pametus krikščionių tikėjimą ir grįžus į stabmeldiškąjį kultą ir, kaip sako vyskupas Valančauskis, buvę vėl paskirti vaideliotai ir sukurta šventa ugnis. Dar XVI-o amžiaus pabaigoje Jezuitai užtiko Pajūrėj ir Pakuršej praktikuojama stabmeldžių kultą; Ginčio gi Žinyčia Palangos giriose Žemaičiai su Parusinais ir Kuržemininkais lankė minėdami senas dienas, net iki 1700 m., kuriuose ją išvertę Žuvedai.

Negana to, jei tikėsime Daukantu, dar pusėj XVIII-o šimtmečio latviai sur Žemaičiais susirinkdavę pas tūla ąžuolą Ožpučio paviete (Kurše) garbinti Peruna senu būdu. Ta visa atsiminus, neįstabu, jog tame pačiame XVIII-me amžiuje kai-kurie karštesnieji iš užsilikusiųjų senobės stabmeldybės šalininkų susieidave garsios Šatrijiškės Žinyčios vietoje į kai-kurias tradicionališkasias stabmeldžių šventes kad neatgrąžinamą praeitį apraudotų…

Atsižiūrėjus tatai į mūsų historikų balsą ir į pasakojimus aplinkinių gyventojų, galima tvirtinti, jog, Šatrija nemenkas, historiškas ir vienkart paslaptingas žemaičių senovės paminklas. Turbūt toji garbinga Šatrijos praeitis ir paslaptis joje užkerėta daro tai, jog užėjus ant šio kalno sunku atsiginti nuo kažkokių keistų jausmų. Ne tai liūdna, ne tai, malonu, ne tai ilgu.

Stebiesi ne Šatrijos augščio į iškilmingai liūdnus Žemaitijos kalnus, apsuptus plačių girių, buvusių mūsų prosenuoliams neapgaulinga nuo priešų atvanga ir apgintuve… skaitai, akimis žemaičių kiemus ir sodas, margu vainiku apgulusias Šatrija ir rodos, vis jauti stovis ant amžiais lenktos krūtines garbaus senovės žemaičių draugo, regėjusio visus jų vargus-rupesnius, daug dalyvavusio jūjų viešajame gyvenime… ir noromis nenoromis turi jausti dėlei to senučio kažkokią pagarba. Ir džiaugies, apžiūrėjęs, kad nuožmus arklo ir žambio dantis negalėjo ir negali žeisti ir draskyti per augštos Milžino viršūnės.

Tik kartais pikta darosi, išvydus besiritant į garbų kalną būrius, negudrių raguočių, kurie judindami savo barškalus, nuo Šatrijos augšto, tartum nustebę ne per daug protingai, varto savo akis neapmatomas, po jų kojų pasirodančias platybes.

Ištrauka iš B. Čėsnys „Šatrija” // Draugija 1909 m., nr. 26, p. 125-130