Senosios Įpilties piliakalnis

Senosios Įpilties piliakalnis

Senosios Įpilties piliakalnis ir gyvenvietė, kitaip Įpilties, Impilties piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu – piliakalnis ir gyvenvietė šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Senosios Įpilties kaime, Šventosios intako Įpilties upelio dešiniajame krante, į vakarus nuo kelio 218 Kretinga–Skuodas , 11 km į šiaurę nuo Darbėnų, prie buvusio vandens malūno tvenkinio. Vienas gražiausių ir įspūdingiausių Žemaitijos piliakalnių.

Pasiekiamas nuo Laukžemės pusės atvažiavus į Senąją Įpiltį, centre pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi, už 500 m, yra priekyje, dešinėje, už tvenkinio.

Priešais papėdės gyvenvietę, į šiaurės vakarus nuo piliakalnio Šventosios šlaite išliko kapinynas ir kaimo kapinės, vadinami Karių kapeliais, Maro kapeliais. Ties Įpilties ir Graistupio santaka stūkso Aukuro akmuo ir piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu. 2 km į šiaurės vakarus prie Šventosios upės yra Senosios Įpilties II piliakalnis, vadinamas Karių, Karo kalnu.

Įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Įpilties upelio vingį, kuris puslankiu supa piliakalnį iš šiaurės rytų, rytų ir pietų pusių. Pylimo vakarinėje dalyje yra įvažiavimo į pilį vieta, o rytinėje dalyje link upės vedančio išėjimo vieta.

Aikštelė ir pylimai dirvonuoja, šlaitai apauga medžiais, rytinėje dalyje apardyti bebrų urvų.

Į šiaurę – šiaurės vakarus nuo piliakalnio 5 ha plote plyti papėdės gyvenvietė. Ji nenaudojama, dirvonuoja. Pietinėje dalyje šalia piliakalnio stovi dekoratyvinė skulptūra „Kuršis“ (autorius Raimundas Puškorius), pastatyta 2003 m. minint Įpilties vardo pirmo paminėjimo 750 metines. Vakarinėje gyvenvietės dalyje 2007 m. įrengta skulptūrinė kompozicija „Alka“ (dailininkė Ieva Vasauskienė, architektas Alfredas Gytis Tiškus). Gyvenvietės vakarinėje papėdėje stovi informacinis stendas.

Įpilties piliakalnio istorija

Piliakalnis siejamas su viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minima Impilties (Empilten, Ampillen, Ampilten) vietove. Impilties vardas pirmą kartą paminėtas Kuršo vyskupo Heinricho 1253 m. balandžio 5 d. rašte Livonijos ordino magistrui dėl pietinių Kuršo žemių pasidalijimo. Pagal tą dokumentą ji atiteko Livonijos ordinui.

Įpiltis priklausė kuršių Duvzarės žemei ir, manoma, buvo šio regiono pagrindinė tvirtovė. Kuršiams 1260 m. sukilus, ji tapo viena pagrindinių sukilėlių pilių. 1263 m. pilies įgulai pasitraukus į Lietuvą, kryžiuočiai pilį užėmė ir sudegino.

Susiformavus Senosios Įpilties kaimui, piliakalnis su papėdės gyvenviete pateko į žemės naudmenas, buvo ariami. Piliakalnis žymimas Palangos seniūnijos XVIII a. II pusės inventoriuje. 1933–1934 m. generolo V. Nagevičiaus vykdomi piliakalnio archeologiniai kasinėjimai Įpiltį plačiai išgarsino. Apie tyrimus rašė Lietuvos spauda, jų stebėti vyko ekskursijos, buvo atvykę valstybės veikėjai, Latvijos mokslininkai. 1935 m. žemės savininkai pasižadėjo Valstybės archeologijos komisijai piliakalnio nebearti, o gyvenvietės teritorija buvo ariama iki pat XX a. pabaigos.

Padavimai ir legendos apie Senosios Įpilties piliakalnį

Kartą trys vyrai, ar tai turtų ieškotojai, ar tai paslapčių tyri­nėtojai, susitarė tą kalną nuka­sti ir ištirti visus pasakojimus apie paslėptus ten turtus ir ki­tas brangenybes. Jiems teka­sant, nuo Šventosios upės pusės atėjęs prie jų kažkoks „vokytoks” (vokietukas). Šis klausias: „Ką čia vyrai dirbate?”. Šie atsakę: „Ieškome ar nėra tame kalne paslėptų kokių turtų”. Tada „vokytoks” jau smarkiau pasakęs: „Kurį dabar pirmą rei­kės mesti!?… Turbūt tą dryžkelnį!”. Ir visi viena akimirka nuo to kalno pražuvę. Vienas atsidūręs netoli Lenkimų miestelio, kitas ties Darbėnais, o trečias — kažkokiam pušyne. Nuo to laiko iki šiai dienai niekas to kalno ir nedrįstąs dau­giau kasinėti.

Informacija apie Senosios Įpilties piliakalnį literatūroje:

Laukžemė

Laukžemė, Telš. ap. Prie vieškelio iš Lenkimų į Darbėnus, 7 varste, šalia kelio yra aukštas apvalus kalnas, panašus į „cukraus galvą”, kokių 30 sieksnių aukštumo, nuo seno vadinamas „Alkos kalnas“. Ant jo viršūnės stovi nesenai pastatyte mažutė koplytėlė. Čionai tikrai gražus gamtos reginys, neveltui apylinkės žemaičiai gerbia tą vietą. Bet… ir bijos… ypač pavakariais ne kiekvienas sodietis drįs pro ją praeiti; užvis bijosi moterys. Ir nėra ko stebėties: žmonės iš pat mažens yra prisiklausę aibes visokių pasakų apie šį kalną, apie visokias baidykles ir t. t. Tarp kito ko žmonės pasakoja — čia buvusi kuriais ten amžiais bažnyčia, kur susirinkdavusi nesuskaitoma žmonių minia su aukomis. Jei dabar kas tokią bažnyčią įtaisysiąs, tas gausias 9 skrynias pinigų, kuriuos tame kalne sergstąs didelis žaltys¹. Netoli to kalno, už 200 sieksnių, paupyje yra milžiniška senovės pilis (vad. Įpiltis”). Istorija mini, jog čia 14 amžiuje kryžiuočiai apgalėję žemaičius ir čia pat pilyje išpjovę. Iš upės pusės, tos pilies pakraščiais yra keletas urvų, it lapių iškastą. Nepersenai Įpilties sodžiaus vaikai, ganydami žąsis, įleidę į vieną urvą žąsiuką, užrišę ant kaklo raudoną siūlą; žąsiukas prapuolęs. Nebesulaukdami išeinant, vaikai, išbėgę į antrą pilies pusę, atradę tą patį žąsytį vieną begoglinėjantį. Netoli pilies, pakalnėje, žmonės ardami arba ir griovius kasdami, randa daug senų mažne visai surūdėjusių geležinių ir kitokių daiktų ir apsčiai medžio anglių.

¹ Iš to viso matyti, kad čia buvęs stabmeldžių lietuvių žinynas – šventa vieta kur buvo laikomas šventas žaltys. Simanas Daukantas ir kiti istorikai mini, jog Palangos apylinkėje, be Birutės, buvęs dar vienas žinynas, greičiausiai bus ji buvęs ant minėtojo kalno.

A. Šilgalis „Laukžemė” // Viltis. – 1909, rugpj. 9 (22), p. 2

Senosios Įpilties (Impilties) piliakalnis. Kretingos raj., Lietuva. 1936 m. © Maironio lietuvių literatūros muziejus