Vedrių piliakalnis

Vedrių piliakalnis

Vedrių piliakalnis – piliakalnis Šilalės rajone, Vedrių kaime. Jis įrengtas Akmenos kairiajame ir Akmenyno dešiniajame krantuose, jų santakoje. Aikštelė buvo 35 m ilgio, pailga rytų-vakarų kryptimi, kiek aukštesniu rytiniu galu. Jos plotis neaiškus, nes Akmena nuplovė didžiąją piliakalnio dalį, liko tik 1-5 m pločio (rytų pusėje) jo pietinis kraštas ir šlaitas. Rytiniame aikštelės gale supiltas 5 m aukščio, 30 m pločio pylimas, kurio išorinis 6 m aukščio šlaitas leidžiasi į 20 m pločio, 4 m gylio griovį. vakariniame gale įtvirtinimai mažiau aiškūs, nes čia jie beveik visiškai nuplauti (išliko tik pats pietinis jų kraštas). 8 m žemiau aikštelės būta griovio ir už jo supilto 15 m pločio pylimo, kurio išorinis pylimo 3 m aukščio šlaitas leidosi į 9 m pločio, 1 m gylio griovį. Už griovio, toliau į vakarus buvo piliakalniui greičiausiai nepanaudota žemėjanti kalvos dalis.

Į rytus nuo piliakalnio, už griovio įrengtas priešpilis. Jo aikštelė trikampė, 33 su 15 m dydžio. Aikštelės rytiniame krašte supiltas 33 m ilgio, 5 m aukščio, 16 m pločio pylimas, už kurio yra 20 m pločio, 1,5 m gylio griovys.

Į rytus nuo priešpilio ir į pietus nuo piliakalnio 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos, molio tinko.

Anot padavimo, piliakalnyje kadaise buvo įsitvirtinę švedai, kurie skriausdavo vietinius gyventojus, nuganydavo jų pievas. Neturėdami pa­kankamai jėgų išvyti švedų, žemaičiai ėmėsi gudrybės – prieš švedų raitelius jie paleido tamsoje užaugintą eržilą. Pirmą kartą šviesą išvydęs eržilas blaškėsi, spardėsi ir pabaidė švedų žirgus. Pėsčius švedus žemai­čiai įnirtingai puolė. Mūšis vyko plyname lauke, kitoje Akmenos pusėje. Matyt, nemažai kraujo buvo išlieta, kad tą lauką vietiniai žmonės dar ir dabar vadina Kruvinąja Dirvele. Vis dėlto tada pavyko švedus nugalėti ir jie visam laikui apleido kalną. Žmonės, kad švedų ten buvo gyventa, kalną ir pradėjo vadinti Vedrių vardu.

Kita legenda byloja, kad švedų gyventa piliakalnio dalis įgriuvo į upę ir iš kalno išlindo skrynia. Ant tos skrynios sėdėjo pana. Ji trejus metus ten verkė ir prašė padėti. Bet piemenys ėmė į ją akmenis mėtyti. Tada pana pasakė: „Užaugs prie Akmenos medis, upė jam išplaus šaknis ir išvers medį, iš jo padarys lopšį, kuriame užaugs vaikas. Jis mane ir išgelbės bei skrynią pasiims.“ Po to skrynia nugrimzdo į sietuvą. Toje vietoje vanduo niekada neužšąla.

Dar keli žodžiai apie Vedrių piliakalnį. Jo priekinė dalis sudaryta iš didžiulio amfiteatro, kurio viršutinis kraštas siekia apie 80 metrų. Jis prasideda Okmėnės upės slėnį juosiančios kalvos šlaite ir pamažu leidžiasi į daubą, už kurios kitoje pusėje kyla tikrojo piliakalnio viršūnė. Šį piliakalnį išilginai ardo upė ir, regis, jau nusinešė du trečdalius jo tūrio, todėl šiandien sunku atpažinti buvusią jo formą. Už jo, matyt, prasidėjo antras piliakalnis – sakome „matyt“, nes dėl vandens padarytos žalos sunku tvirtai spręsti. Pagrindinio piliakalnio viršus sudarytas iš anglių, pelenų ir degintos molio masės sluoksnių; kasiau net iki keturių metrų gylio ir visur radau tą pačią šiukšlių sankaupą. Iš vienos pusės amfiteatrą ir abu piliakalnius juosia Okmėnė, iš kitos į viršų kyla Okmianka, kuri kiek atitolusi vėl priartėja, kad prie antrojo piliakalnio galo įtekėtų į Okmėnę. Vieta gynybiniu požiūriu labai stipri, o aukštis nuo viršaus siekia apie 50 metrų.

Kai tyrinėjau šį piliakalnį, ten buvo triukšminga ir pilna žmonių – atrodė, tarsi visi Vėdarų gyventojai būtų susirinkę man talkinti, patarti, kasti ir pasakoti padavimus. Kartais kildavo ginčų, kai viena istorijos detalė nesutapdavo su kita, ir net vos nekilo muštynės, kai jaunesnieji ėmė šaipytis iš senuko, tikėjusio, kad po žeme užverstas švedų namas, pareikšdami, jog tokiais dalykais gali tik seniai tikėti, o pats piliakalnis „esąs iš tvano laikų“…

Šio piliakalnio istorija prasideda beveik taip pat, kaip Dusburgo kronika. Pasakodamas apie prūsų galindų genties išnykimą, jis rašo, kad ši gentis moterims nukirsdinėjo krūtis, bausdama jas už tai, kad šios nežudė naujagimių mergaičių. O štai „kai švedus naikino“, šie statė tvirtoves ir užpylė jas žeme. Moterys turėjo nešioti žemę prijuostėmis, o jei kuri būdavo neklusni, jai nukirsdavo krūtis. Amfiteatre jie buvę pasistatę savo stovyklą, o jų dvaras stovėjęs ant piliakalnio. Į tvirtovę vedė geležiniai vartai pro amfiteatro pylimą, ir jei būtų pradėta kasti, juos dar būtų galima rasti…

Durys į piliakalnį buvusios nuo Sietuvos, gilios vietos Okmėnėje; iš ten per upę būdavęs permetamas tiltas. Švedai smarkiai alino žemaičius, tad šie nusprendė juos išnaikinti. Žygio priešakyje stovėjo Norvilai. Jie paėmė eržilą iš stambios kumelės, trejus metus laikė jį tamsoje, garduose, kad niekada nematytų dienos šviesos. Kai jis jau užaugo, kunigai liepė vyrams eiti išpažinties, o moterys liko namuose. Ši kunigų sutelkta kariuomenė pakišo eržilui plienines pasagas, aprengė jį drabužiais ir paleido tarp švedų arklių. Eržilas pirmą kartą pamatė šviesą ir kitus arklius, puolė juos kandžioti ir spardyti. Švedai išlėkė gelbėti savo arklių, o tada žemaičiai užėjo jiems iš užnugario, sustojo prie durų ir požemių ir „išdaužė, išnaikino švedus“, arba užvarė juos į kalną ir užkasė.

Tačiau švedų palikuonių dar esą likę. Vienas Bartkus, kai švedų merginos sykį išėjo iš kalno, prisiviliojo vieną jų ir vedė. Iš jos gimė Bartkų giminė, visai kitokia nei žemaičiai, tokia tamsaus gymio… Švedai buvo išnaikinti, bet kai dalis piliakalnio nuslinko į upę, „iššliaužė“ iš kalno skrynia, o ant jos – mergina, kuri trejus metus ant tos skrynios verkė ir šaukėsi pagalbos. Tačiau piemenukai ėmė į ją mėtyti akmenis, ir tada mergina ištarė: „Užaugs medis prie Okmėnės, upė paplaus krantą ir nuvers tą medį, iš jo padarys lopšį, vaikas užaugs, išgelbės mane ir pasiims skrynią.“ Po to ji su skrynia nugrimzdo į Sietuvą. Toje vietoje vanduo neužšąla – „toks jau prakeikimas!“

Kai kas nors mėgindavo suabejoti šiomis istorijomis, viena Vėdarų moteris paremdavo jas savo patirtimi: pas ją tarnavo graži mergina, kuri nuolat bėgdavo prie Okmėnės kranto. Ji švilpdavo, ir tada pas ją išeidavo švedų bernai. Kaimas ėmė manyti, kad ji turi reikalų su nešvaria jėga, ir pradėjo ją persekioti. Tuomet ji paliko tarnybą ir išėjo į dvarą, bet ir ten negalėjo ilgai išbūti… O senasis Sugintas pridėjo, kad pats laukuose išarė mūrinį skliautą, o žemė aplink piliakalnį tokia juoda, „tarsi ten kas būtų buvę, kokia nors dirbtuvė“ – „žemė tarsi nudažyta“. Jis pasodino ten bulvių, ir jos nuo tos žemės pasidarė visiškai juodos.

L. Kšyvickis „Žemaičių senovė” 1909 m.