Barstyčiai – didžiausio Lietuvos akmens namai

Barstyčiai – miestelis Skuodo rajono savivaldybės pietryčiuose, 12 km į vakarus nuo Sedos. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Pietryčių ir Pietvakarių).

Barstyčiai – nedidelis, bet išskirtinio charakterio Žemaitijos miestelis, įsikūręs tarp kalvų, ežerėlių ir kelių, vedančių į Telšius, Skuodą bei Ylakius. Tai vieta, kur susipina žemaitiškas tvirtumas, senosios istorijos pėdsakai ir paslaptinga mitologijos dvasia. Nors Barstyčiai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ramūs ir kuklūs, jų apylinkės slepia vieną įspūdingiausių gamtos objektų visoje Lietuvoje ir daugybę pasakojimų, perduodamų iš kartos į kartą.

Miestelio vardas, kaip manoma, kilęs iš asmenvardžio Barstytis, o kadaise ši vietovė buvo žinoma ir Jagminpolio vardu – taip ji vadinta XVIII–XIX amžiuje, kai priklausė bajorams Jagminams. Būtent jų iniciatyva XVIII a. pabaigoje čia iškilo pirmoji bažnyčia, tapusi miestelio augimo pradžia. Vėliau Barstyčiai pamažu plėtėsi, formavosi kaip dvaras ir miestelis, o XIX amžiaus pabaigoje jau buvo svarbus vietos centras Telšių apskrityje.

Istorija Barstyčiuose paliko ne tik dokumentus, bet ir gyvą atmintį. Kaimo laukuose rastas akmeninis kirvis liudija, kad šiose vietose žmonės gyveno dar priešistoriniais laikais. Vėlesniais šimtmečiais miestelis priklausė jėzuitams, vėliau bajorams, čia veikė parapinė mokykla, o XX amžiaus pradžioje įkurta valstybinė pradžios mokykla. Tarpukariu Barstyčiai garsėjo aktyvia kultūrine veikla – čia veikė šaulių būrys, bendruomenė puoselėjo lietuviškas tradicijas. Tačiau istorija turėjo ir skaudžių puslapių: Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinta dalis miestelio gyventojų, o pokariu apylinkėse veikė partizanai, kovoję už Lietuvos laisvę.

Šiandien Barstyčių centre stovi 1906 metais pastatyta medinė Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia – svarbiausias miestelio architektūrinis akcentas. Kukli, bet jauki, ji atspindi žemaitišką santūrumą ir tikėjimo tradiciją. Greta jos telkiasi pagrindinės miestelio įstaigos – mokykla, biblioteka, bendruomenės centras, paštas, vaikų globos namai. Tai rodo, kad Barstyčiai nėra tik istorijos vieta – tai gyvas, bendruomeniškas miestelis.

Vis dėlto didžiausias Barstyčių pasididžiavimas slypi visai netoli – Puokės kaime stūkso didžiausias Lietuvos riedulys, vadinamas Barstyčių akmeniu. Šis milžiniškas gamtos kūrinys, sveriantis šimtus tonų, traukia lankytojus iš visos šalies. Jis ne tik geologinis objektas, bet ir savotiškas simbolis – žemaitiško tvirtumo, ilgaamžiškumo ir ryšio su žeme ženklas. Stovint šalia jo, lengva pajusti laiko mastą ir gamtos jėgą.

Barstyčių kraštovaizdis taip pat kupinas mitologinių ženklų. Netoli miestelio stūkso Raganos kalnas – vieta, apipinta pasakojimais ir iki šiol naudojama bendruomenės šventėms, ypač Joninėms. Aplink plyti kalvos, ežerėliai ir pelkės, tarp jų – Barstyčių ežerėlis bei Laumių vardu vadinamos vietos, primenančios, kad ši žemė nuo seno siejama su paslaptingomis būtybėmis ir senosiomis tikėjimo formomis.

Barstyčiai garsėja ir savo gamtine įvairove – apylinkėse galima rasti vaizdingų slėnių, pelkių, miškų ir net pažintinių maršrutų, kviečiančių keliautojus tyrinėti kraštą aktyviai. Vietos bendruomenė siūlo interaktyvias pažintines keliones, kurios leidžia ne tik pamatyti, bet ir patirti šį kraštą – išgirsti istorijas, atrasti paslėptus objektus ir pažinti Barstyčių dvasią per asmeninį ryšį su vieta.

Keliautojui Barstyčiai atsiveria kaip netikėtas atradimas. Čia galima pradėti nuo miestelio centro ir bažnyčios, tada leistis į žygį link Raganos kalno, aplankyti didingąjį Barstyčių akmenį, pasivaikščioti po apylinkių gamtą ar išbandyti pažintinius maršrutus. Tai vieta, kur nereikia skubėti – kiekvienas kampas turi savo istoriją, kiekviena kalva – savo paslaptį.

Barstyčiai – tai Žemaitijos miestelis, kuriame mažumas tampa privalumu. Čia nėra triukšmo ar skubėjimo, tačiau yra tai, kas svarbiausia – autentiška aplinka, gyva istorija ir stiprus ryšys su žeme. Tai vieta, kur galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti – tikrąją vietos dvasią.

Kas girdėti Barstyčiuose

Barstyčiai, Mažeikių apskr. Barstyčių parapija nedidelė, apie 12 kaimų; žemė ne per geriausia, kadangi visa apylinkė stovi aukštoje vietoje – žemė prie smėlio. Barstyčių jaunuomenės tarpe dar nėra madoje visokie džiazo fokstrotai; ir reikia pažymėti, kad moderniškos naujienybės neprigyja šios apylinkės jaunuomenės pasilinksminimuose. Tai labai gera ir gražu. Graži ir Barstyčių apylinkė; yra net istorinių vietų: gražiame Mikytų kaimo miškelyje yra įdomus kalnas, „Alka“ vadinamas. Tas kalnas turi savo praeitį, surištą su senovės žemaičių gyvenimu; jis ir dabar patrauktų archeologą savo padėtimi: visas apkastas grioviu, o iš dviejų pusių apsiaučia ir dabar dar neįeinamos pelkės. Antra istorinė vieta – Mikytų piliakalnis. Toji vieta ir dabar dar panaši į istorijoje aprašomą senovės šventyklą. Trečioji vieta – Barstyčių miestelio ganyklose esąs apvalus aukštokas kalneliukas, vadinamas „Raganos kalnu“. Visos tos vietos surištos su senove ir mąstančiam žmogui daug pasako.

Miestelio gyventojai turėjo gražų miškelį, kuris gražiai puošė Barstyčių vaizdą, bet praėjusiais metais jį labai apdraskė, iškirto augančias eglaites, dabar beliko tik kadagiai; tas negirtinas dalykas. Dar viena gamtos dovana Barstyčiams – ežeras; jis labai mažas, tik 2–3 hektarų ploto, bet gilus, nuo miestelio pietų pusėje. Senovėje jo būta didelio, nes visos Barstyčių miestelio ganyklos yra užslinkusio ežero neįbrendami liūnai; jį pati gamta sumažinusi. Kitas ežeras yra Laumių kaime, už dviejų kilometrų nuo Barstyčių, bet toks pat mažas – tik ežero vardą nešąs.

Pačiame miestelyje yra kelios krautuvės ir keliolika ūkininkų. Bažnyčia nedidelė, medinė, bet graži, parapijiečių ir klebono gražiai sutvarkyta; šventadieniais bažnyčioje gieda choras. Bet svarbiausias ir pagirtinas dalykas – barstytiškių laikraščių skaitymas. Nedidelė parapijėlė, bet laikraščių skaito daugiau kaip kitur. 1927 metais dvidešimt penkiems žmonėms tekdavo vienas laikraštis, 1928 metais teko trylikai žmonių vienas laikraštis, o 1929 metais jau penkiems žmonėms tenka vienas laikraštis. Laikraščiai skaitomi išimtinai katalikiški! Katalikiškų laikraščių skaitymas yra nuopelnas mūsų gerb. dvasios vado klebono J. Andraičio, jis dirba katalikiškoje dirvoje tikrai rugiapjūtiškai. Barstyčių katalikiškoji visuomenė jam už tai dėkinga. Tegu Dievas jam atlygina!

Draugas iš Varnakių „Kas girdėti Barstyčiuose” // Žemaičių prietelius 1929 m. nr. 10, p. 6