Biržulis

Biržulis

Biržulis – ežeras vakarų Lietuvoje, Telšių rajone, apie 4 km į šiaurės rytus nuo Varnių, Varnių regioniniame parke, Biržulio botaninio–zoologinio draustinio teritorijoje.

Ilgis šiaurės – pietų kryptimi 3,6 km, plotis iki 1,3 km. Ežeras yra reliktas didžiausio, kada nors Žemaitijoje telkšojusio ežero. Prieš 13 000 metų jo plotas buvęs ~5000 ha, prieš 4000 metų – 2000 ha. Baseino plotas – 19020 ha, paviršiaus altitudė 150,3 metro. 1967 metais buvo patvenktas; pratakumas 6467 % per metus.

Ežero kranto linija (ilgis 10,5 km) vingiuota, gausu užutėkių. Krantai, ypač vakaruose, pelkėti, ten driekiasi plynaraisčiai (Degėsių pelkė, Vaivorynės pelkė, užimančios ~ 900 ha plotą), tik rytuose yra sausesnio kranto prieigų, kur veši pievos. Krantą sudaro 4 terasos, kurių plotis atitinkamai 0,5–1 m, 2–3 m, 5–7 m ir 8–10 m. Biržulio dugnas padengtas sapropelingu moliu, vakarinėse ir šiaurinėse įlankose susikaupęs dumblas ir molingas sapropelis, o palei rytinį krantą yra smėlio. Ežeras yra lyninio tipo.

Vakaruose iš Lūksto ežero atiteka Varnelė (jos debitas >1 m³/s), pietuose įteka Nakačia (vidutinis debitas žiotyse 0,96 m³/s). Ežero šiaurėje išteka Ventos intakas Virvytė (vidutinis debitas ties Tryškiais 9,48 m3/s). Rytiniame ežero dubens šlaite trykšta požeminio vandens šaltiniai (>1 m³/s). Vasarą ežero vanduo drumzlinas dėl molio ir fitoplanktono dalelių. Biržulis yra eutrofinio tipo ežeras, jo dugne ir pakrantėse gausu augalijos.

Istorija

Biržulio pakrantės gyvenamos nuo mezolito laikotarpio. Aplinkinėse pelkėse rasta virš 40 akmens amžiaus stovyklų (Biržulio stovyklavietės). Dabar palei rytinį krantą įsikūrusios Pavandenės, Pabiržulio, Paežerio, Šakalinės gyvenvietės. Po 1954 m. įvykdytos melioracijos ežero vandens lygis nuslūgo 1,5 m, plotas sumažėjo ~600 ha.

XX a. pradžioje Biržulio ežeras, telkšantis tarp Pavandenės ir Janapolės, siekė arti 800 hektarų. Senieji Varnių apylinkių gyventojai ir dabar dar pamena praeityje Biržulio ežerui grėsusias bėdas ir nelaimes. Vienas iš pirmųjų sumanymų dar caro laikais Biržulio vandenį kažkokiais būdais permesti į netoliese prasidedančią Ventą – tokiu būdu papildant vandeniu Ventos-Dubysos kanalą. Kitas žmogaus sumanymas 1892-1900 metais iškastas kanalas iš Stervo ežero  į Biržulio pietinę dalį, lyg ir didesniam pasižuvavimui. Tiesa, anksčiau Biržulis vadintas Viržuviu – dėl itin didelio žuvų kiekio. Net šimtas žvejų artelių darbo turėjo!

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui imtasi pelkių nusausinimo, o kartu ir Biržulis vos ne metru nusekintas. 1952 m. vėl sugrįžta prie pelkių. Po kelerių metų (regis, 1956-ais) Biržulis kone visas ištuštintas. Kad kuo daugiau ir greičiau vandens nutekėtų, buvo gilinama ir keičiama Virvytės vaga, kasami melioracijos kanalai. Taip buvo siekiama nuleisti seklų pelkėjantį ežerą, vardan derlingų žemių plotų plėtimo… Tačiau greitai tuo nusivilta.

Ežero sausinimo darbai buvo vykdomi neatlikus išsamių tyrimų, o po nesėkmių, pamatavus užpelkėjančios šiaurinės ežero dalies gylį, dugnas – 18 metrų gylyje.

1968 m. ežeras bent iš dalies vėl atkurtas – buvusioje kelto vietoje, kur nenuleisto ežero plotis siekė apie 70 metrų, pastatyta užtvanka su reguliatoriumi. Taip sukaupta vandens pietinėje ežero dalyje ties Pavandene, o šiaurinė dalis palikta likimo valiai. Ir šiandien vietiniai tą vietą ties užtvanka vadina „Ties keltu“ arba „Sąsmauka“. Melioruojant Biržulio ežerą buvo melioruojamas ir Stervo ežeras, jo apypelkėje buvo kasamos durpės.

Šis gamtos keitimo beprasmiškumas buvo akivaizdus dar jo nepradėjus. Tam prieštaravo Lietuvos MA, žvejybos verslovė. Rašyti įvairūs raštai vyriausybei, nemažai diskutuota spaudoje. Tačiau tai nepadėjo – Biržulis vis tiek buvo nualintas (Kilkus, 1998). Šiandien tai vadinama – Didžiąja Biržulio klaida.

Debesnų pelkė – ežerinės kilmės kalkinga žemapelkė telkšanti visai šalia Varnių. Ja prateka iš Lūksto ežero ištekėjusi Varnelės upė, savo vandenis plukdanti į Biržulį. Bėgant metams Lūksto ežeras seklėjo ir jo šiaurinė dalis virto pelke. Ši žemapelkė buvo labai vandeninga ir liūninė. Motiejaus Valančiaus laikais žiemą ji užšaldavo ir ledu būdavo galima rogėmis tiesiai iš Varnių per Debesnų pelkę į kitą Lūksto ežero pusę nukeliauti. Pavasariais taip ištvindavusi, kad apsemdavo Tverų kelią. Pasak senųjų vietinių gyventojų, žmonės eidavo į pelkę spanguoliauti, parsinešti samanų namų sandarinimui, rinkti vaistažolių. Reikėdavę saugotis, kad neįkristum į „akį“ – tai yra akivarą.

Varnių pakraštyje iki 1940 metų ant Varnelės stovėjo vandens malūnas, kurio užtvanka palaikė aukštesnį vandens lygį Varnelės upėje ir Debesnų pelkėje. Siekiant, kad geriau priplūstų vanduo į užtvanką, Varnelė Debesnų pelkėje buvo gilinta. Iki II Pasaulinio karo ji priklausė 12-15 savininkų, kurie pelkėje turėjo rėžius. Pakraščiuose šienaudavo. Gyvulius (karves) pradėjo ganyti karo pabaigoje. Po karo, vasarai baigiantis, kai pelkė nusausėdavo, būdavo vietinių gyventojų iššienaujamas kiekvienas sausesnis pelkės lopelis. Varniškiai tvirtina, kad Debesnos XX a. II pusėje smarkiai nusausėjo. Dar apie 1980-90 metus pavasariais pelkės vanduo ištvindavo iki mokyklos stadiono, be ilgų žvejo batų iki Varnelės neprieidavai. Sausinant Biržulio ežerą, sunykus vandens malūno užtvankai buvo pažeistas ir Varnelės upės, kaip didžiausio ežero intako, hidrologinis režimas. Dėl to Debesnų pelkė sparčiai sausėja, paspartėjo durpių mineralizacija, į pelkę sparčiai persikelia krūmai ir pievų augalija. Anksčiau krūmų plitimą pelkėje stabdydavo ganiava ir šienavimas.

Biržulio ežero pertvarkymai smarkiai sumažino biologinę įvairovę ir toliau lemia jos mažėjimą. Nežiūrint to Biržulio – Stervo pelkių kompleksas vis dar išlieka paukščių apsaugai svarbia teritorija. Čia vis dar peri didieji baubliai, juodosios žuvėdros, galima išgirsti plovinę vištelę ar švygždą. Šiandien Biržulio ežeras su apylinkėm yra botaninis-zoologinis draustinis, Stervo ežeras su pelkynais – gamtinis rezervatas, o Debesnų pelkė – telmologinis draustinis.

I. Zimbalienė „Gaivinant Žemaitijos Žuvintą..” // Žaliasis pasaulis https://zpasaulis.lt/gaivinant-zemaitijos-zuvinta/

Biržulio gadynė

Iš Varnių pusės ežerą siekė Drenių ir Karkliškių kaimai bei Govijos ir Sauserio viensiedžiai, Vartavų pelkės. Dabar iš to tėra išlikęs tik Karkliškių kaimas. Drenių kaime gyveno ūkininko Venckaus šeima, antru ūkį turėjo Ščerba, gyvenantis Varniuose. Tą ūkį jis išnuomodavo, pats nedirbdavo. Venckaus du sūnūs Vladas ir Alfonsas, grįžus sovietams, išėjo į partizanus ir abudu žuvo. Dabar nei Venckaus, nei Ščerbos buvusiuose ūkiuose nebėra trobesių, tik Ščerbos ūkio vietoje dar stovėjo senas kryžius, ir tas pats be skersinio ir Kančios.

Kraštotyrininkas Pranas Vasiliauskas išsiaiškino, kad baudžiavos laikais Janapolės ponas išmainė savo šunį su Pašilės ponu. Pašilės ponas janapoliškiui už šunį davė baudžiauninką Radžių, kurį ir apgyvendino Govijos kaime. Dar iki pat šiolei Govijos vienkiemis priklauso baudžiauninko ainiams — Dionizo Radžiaus vaikaičiams, kurie žemę atsiėmė, bet gyvena miestuose. Trobesių taip pat nebėra.

Sauserio vienkiemyje gyveno turtingas ūkininkas Platakis. Jo aš neprisimenu, tik žinau iš žmonių pasakojimų. Jis kanalu sujungė Stervo ir Biržulio ežerus, ir tada sugavo labai daug žuvies. Stervo ežero vandens lygis labai nukrito. Ir dabar Stervas tebėra labai žuvingas, tik sunkesnėmis žiemomis trokšta žuvis. Sauserio viensėdžio žemės jau niekas neatsiėmė, nes vaikaičiai kažin kur. Sodybos vietoje kolūkis padarė žvyrduobę, kuri, išvežus žvyrą, užlyginta ir užsodinta mišku. Sauserį primena tik prie kelio Stanislovo Ivinskio, a.a. mano brolio, atstatytas koplytstulpis.
Biržulio ežeras priklausė Žemaičių vyskupams. Vyskupas Valančius rašo, kad didis kunigaikštis Vytautas metuose 1421 užrašė vyskupui pusę ežero Biržulio nuo šalies katro teka upė Virvyčia. Vyskupas Vaclovas Virbickis (vyskupavęs 1534–1555 m.) sumainė su starosta Jaronimu Volavičia, pats paėmė visą Biržulį, o Volavičiai kliuvo Lūkstas, o tuos mainus karalius Zigmantas Augustas 2 d. lapkričio 1549 m. patvirtino. Tuo būdu visas Biržulio ežeras atiteko vyskupui.

Vyskupas Antanas Tiškevičius (vyskupiją valdęs 1740–1762 m.) dar 1739 m. Seminarijai pavedė sodą, Kūjainius. Taigi, kūjainiškiai ponų baudžiauninkais nebuvo.

Pavasariais, kada Biržulio ežere paukščiai skleisdavo įvairius balsus, tai Karkliškių kaimo žmonės sakydavo, kad vyskupo eržilai žvengia. Nuomą už ežerą tarpukario laikais mokėdavo taip pat vyskupijai.

Prieš pirmą nusausinimą ežeras plačiai išsiliedavęs. Vanduo apsemdavęs Kvietkalnį bei Spigino kalvą. Į Spiginą pavasariais išveždavo valtimis avis, kur jos išbūdavo visą vasarą, o rudenį valtimis vėl parsigabendavo. Kyla klausimas, ar vilkai neišpjaudavo avių. Vilkų tada nebuvo girdėti, jų daug atsirado maždaug nuo 1945 metų. Mano manymu, vilkai čia atbėgo iš Rusijos ir Baltarusijos miškų, bėgdami nuo karo veiksmų.

1946 m. vėlų rudenį Karkliškių kaimo gyventojo Petro Miečiaus žmona su dukrele pavakare išėjo prie Sąsmaukos, norėdamos persikelti į kitą krantą. Čia jas užpuolė stambus vilkas ir ėmė draskyti. Motina, gelbėdama dukrelę, savo kūnu ją uždengė. Dukrelei baisiai sužalojo veidą, motiną mirtinai sudraskė. Nuėdė visas mėsas, kur tik galėjo, kur nebuvo uždengta rūbais ar avalyne. Subėgusius gelbėti vyrus apkandžiojo, o pačiam P. Miečiui stipriai sužalojo veidą, nukando nosį. Pabėgęs vilkas netoliese išvėmė suėstas mėsas. Užmušti vilką pavyko tiktai Vlado Vasiliausko sodyboje, bet ir ten ne vienam spėjo įkąsti. Tą patį vakarą vilkas Drenių kaime įkando Kulikauskui. Ar tai buvo tas pats vilkas, ar kitas — nežinia. Paaiškėjo, kad užmuštasis vilkas buvo pasiutęs. Visus įkąstuosius išvežė gydyti ir visi išgijo, o Kulikauskas nesikreipė į gydytojus ir netrukus mirė. Dukrai ir tėvui Miečiams darė ilgas ir sudėtingas operacijas, šiek tiek aptvarkė veidus, tačiau mergaitė liko labai randuota, o tėvo nosis taip ir liko nukąsta.

Spigine žmonės gyveno prieš net 10 tūkstančių metų. Tą nustatė Adomo Butrimo atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Dabar Spiginas yra apsodintas pušimis. Aš ten buvau gal prieš 25 metus, jau tada buvo didokos pušaitės.

Biržulio ežeras buvo labai žuvingas, senovėje net Viržuviu vadinamas (o šalia esanti Janapolė — Viržuvėnais). Dėl daugybės žuvų vanduo net viręs. Iki pat ežero sunaikinimo buvo labai daug žuvies. Šia žuvimi maitinosi beveik visa Žemaitija. Karkliškių kaimo gyventojas Vladas Vasiliauskas, Prano Vasiliausko brolis, nuomojo Biržulio, Stervo ir keletą kitų mažesnių ežerų. Žuvį veždavo į Šiaulius, Mažeikius, Raseinius ir kitur. Aplinkiniai mažažemiai maitinosi iš ežerų. Nors Vladas Vasiliauskas ir nuomojosi ežerus, bet jis nepavydėjo ir kitiems pažvejoti. Smulkesnieji žvejai žuvį pardavinėjo Varniuose žydams ir šiaip turtingesniems gyventojams. Pasitaikydavo ir sukčiavimo faktų. Vienas žvejys, kad daugiau svertų, į lydekas prikišo molio ir pardavė žydui. Sekantį kartą sutikęs tą žveją, žydas klausia:

— Ui, pasakyk, ar unt ežera yr peči?

— Yr, kap nebūs, juk žuvis sušaltų.

— Niu, ar lydeks moli jėd?

— Kun jės, ar velni, je moli najės — paaiškino žuvies pardavėjas.

Ne tik sukčiavimo, bet ir juokingos konkurencijos būta. Vienas žvejas, pravarde „Čiort”, nuvežė į Varnių turgų raudų, o pavandeniškių dvarininkas Dimša iš savo tvenkinių — karpių. Žydai perka karpius, o raudų niekas neperka. Tada šis žvejys taip, kad žydai girdėtų, pasakoja savo draugams:

— Čiort, bepigu bagotam ir velns į košę šik, o biednam ir krūpus primyž. Dimšos padvėsė kiaulė, tas virš prūdo padarė žėglius, ant jų užvilko kiaulę. Kiaulė kirmija, kirminai byra į vandenį, karpiai juos ėda, todėl tokie gražūs užaugo.

Žinome, ką žydams reiškia kiaulė. Tuoj visi pradėjo pirkti raudas ir Dimša su savo karpiais išvažiavo namo.

Kai aš mokiausi Plungės ekonominėje mokykloje, irgi veždavau Vlado Vasiliausko žuvį pardavinėti į Plungę. Turėjau daug pažįstamų plungiškių, tai jie ir pirkdavo mano atneštą žuvį, o likusią kitą dieną pardavinėdavau turguje. Nunešdavau žuvies ir Plungės vienuoliams kapucinams — jie neblogai pirkdavo. Taigi, dar jaunas tėvas Stanislovas valgė mano atneštą žuvį.

Vieną kartą, mane, turguje bepardavinėjantį žuvį, sugavo Plungės milicija. Parsivežė, atėmė žuvį ir surašė protokolą. Aiškinau, kad žuvį sugavau savo tėvo prūde. Tada jau buvo tarybiniai laikai, nieko savo negalėjai turėti, ką uždirbai, viską turėjai atiduoti tėvui, mokytojui ir draugui Stalinui. Nuo tada jau pasidarė su žuvimi pavojinga pasirodyti ir aš daugiau nebevežiau.

Biržulyje buvo ne tik kad žuvies daug, bet ir brangiakailių žvėrelių — ūdrų. Žvejodavo tada ne vien lietuviai, bet ir vienas kitas žydas. Šiek tiek prisimenu Varnių žveją Leibą. Taigi, kartą skundžiasi žydelis kitiems žvejams:

— Ui, pymens iškrati mon ventarius ir įkišo kalūką (kalės vaiką, šuniuką).

Suprato žvejai, kad tai ūdra, nieko vargšui žydeliui nesakė, o nuėję patys tą išmestą ant ledo ūdrą pasiėmė ir, žinoma, pardavė.

Biržulis buvo labai turtingas ne tiktai žuvimi, bet ir paukščiais. Kūjainių kaime, esančiame 3-4 km nuo ežero, pavasariais girdėdavome baublį, perkūno oželį. Vakarais didžiuliai špokų būriai, kone debesys, skrisdavo į Vartavų karklynus ir Biržulio nendrynus nakvynei, o rytais grįždavo atgal. Tačiau jau daug metų, kai tų varnėnų pulkų nebeliko. Paukščių medžioklės sezonas prasidėdavo per Žolinę, rugpjūčio 15-ąją dieną. Jau anksti ryte ežero pusėje imdavo poškėti šūviai. Jie taip tankiai girdėdavosi, kad rodės karas prasidėjo. Medžiotojai suvažiuodavo iš Šiaulių, Mažeikių, Raseinių, net Kauno. Medžiodavo ir žymūs žmonės, kaip tai profesorius Tadas Ivanauskas, dainininkas Kipras Petrauskas. Tadą Ivanauską, Kiprą Petrauską ir kitus žymius žmones ežere valtimi vežiodavo P. Vasiliauskas, o Varnių karininkus ir šiaip ponybę — smulkūs žvejai savo valtimis. Be juokų ir medžioklės ne visada baigdavosi. Medžioja kartą Varnių karininkai, vežioja juos tas pats žvejas, pravarde „Čiort“. Išplaukia iš nendryno karininko šuo. Žvejas pokšt ir nušovė tą gončą. Karininkas ne juokais supyko, ėmė smarkiai bartis.

— Čiort, o aš mislijau, kad gaigals — atsakė tas.

Baigus medžioklę, reikėjo „aplaistyti“ ne tik medžioklės rezultatus, bet ir „apverkti“ karininko skaliko žūtį. Aplaistymas buvęs gana nemenkas, kai kas ir užmigo. Užmigo ir tas karininkas, kurio šunį nušovė. Tada tas „strėlčius“, nušovęs vietoj gaigalo šunį, sako savo draugams:

— Čiort, prišikiam anam kelnes.

Kaip tarė, taip ir padarė. Numovė karininkui kelnes, nusileido savąsias, ir… užmovė atgal. Rytojaus dieną tas karininkas pasakoja savo draugams, kad labai buvęs girtas, net kelnes prikrovęs. Tik niekaip nesuprantąs, kad viršutinės prikrautos, o apatinės švarios. Dabar, nors ir ornitologinis draustinis ežerų apylinkėse paskelbtas, o dabar dar ir regioninis parkas, tačiau sunaikinus Biržulio ežerą, sunyko ir paukščiai. Išnyko kurapkos, nebeskrenda nakvoti špokų debesys, pavasariais mažai begirdėti lakštingalų, perkūno oželių ir tetervinų, mažai po langais beperi blezdingos, žymiai mažiau begirdėti vyturių. Taip pat mažai bematyti net varnų ir balandžių. Jeigu kurapkas, lakštingalas, vyturius bei tetervinus apnaikino lapės, usūriniai šunys ir šernai, bet kodėl sumažėjo špokų, varnų ir balandžių bei langinių kregždžių — juk jie ne ant žemės vaikus peri?

Vartavų pelkės, kurios siekė Šerpaičių kaimą, netoli Varnių, buvo šienaujamos janapoliškių. Čia vasarą šieną sudėdavo į žagus, o žiemą, užšalus Biržuliui, ledu parsiveždavo namo. Janapoliškiai, Vartavų savininkai, daugumoje buvo rusų tautybės žmonės. Kai jie važiuodavo per Kūjainius šienauti, tai kūjainiškiai sakydavo, kad jau „burliokai“ važiuoja. Važiuodavo per bendras Kūjainių ganyklas, kur išvažiavimui į pievas buvo vartai, vadinami „burliokų“ vartais. Prasidėjus karui, okupacijai ir kolektyvizacijai, pievas ėmė šienauti Kūjainių kolūkiečiai. Dabar tų pelkių jau niekas nebešienauja, tad jos užžėlė karklynais ir berželiais.

Antrą kartą nuleidus ežerą, paežerės gyventojai šienaudavo ežero žolę, išnešdavo ant kranto arba sudėdavo į žagus ir žiemą išsiveždavo. Sausinant ežerą trečią kartą, žeme buvo užpilta Sąsmauka, pastatytas tiltas su vandens reguliatoriumi, kurio įrengimai netrukus buvo sugadinti, o pati betoninė užtvanka padaryta 30 cm žemesnė, negu planuota. Tuo būdu šiaurinė ežero dalis buvo visai sunaikinta, o pietinės dalies vandens lygis 30 cm žemesnis planuoto lygio (pasakojo P. Vasiliauskas). Šiaurinėje užpelkėjusioje dalyje dabar auga krūmai, o pietinėje yra šiek tiek vandens ir tyvuliuoja neperžengiami liūnai. Kai buvo išleistas ežeras, jame pradėjo augti žolė, ir ją neturtingesnieji Varnių gyventojai šienaudavo. Vasarą šiaip taip susidėdavo žagus, o žiemą išsiveždavo. Sudėti ežere žagus buvo sunkus ir varginantis darbas. Reikėjo nešte sunešti žolę. Žmonės smukdavo į dumblą, vaikščiojo tik žolių kerais ir šaknimis. Kai kolūkis Karkliškių kaime, netoli buvusios Sąsmaukos pastatė fermą jaučiams auginti, tai gudrūs brigadininkai, vos tik pašalus, skubėdavo žmonių žagus suvežti į fermą. Ir taip, dirbę ir vargę, žmonės palikdavo be pašaro. Kai aš pradėjau dirbti brigadininku, pirmąją žiemą, vos pašalus, pradėjo ir mane raginti, kad jau pašalo ir reikėtų iš ežero suvežti į fermą žagus. Tuomet jiems aiškinau, kad tarybų valdžia yra darbininkų ir biednųjų žmonių valdžia, o ežere nė vienas bagotas neturi šieno. Visi žagai yra biednųjų žmonių sušienauti. Tam, kuris siūlė suvežti, pasakiau, kad parodytų, kuris žagas jo ir kuris jo sūnaus, tada parvešiu. Žinoma, kad neparodė.

Buvusių krūmų ir pelkių vietoje, tarp Karkliškių ir Drenių kaimų, melioracija įrengė apie 40 ha kultūrinių pievų. Pievos buvo du kartus per metus tręšiamos mineralinėmis trąšomis, todėl labai derlingos. Šienaudavome taip pat du kartus per vasarą, pirmą žolę ir atolą. Prikraudavome pilnas Karkliškių fermos daržines šieno. Pagrobti žmonių šieną jau niekam pagunda nekilo. Vėliau pradėjo smarkai trūkti trąšų, pievų net kartą per du metus nebepatręšdavome ir pievos sunyko. Šieną ir šiaudus sukraudavome į daržines, ir tai daržinės būdavo apytuštės. Laikraštis „Tiesa“ rašė, kad karo metu, 1941 metais prie Biržulio buvo sumušti vokiečiai, suvaryti į pelkes. Išskendo arkliai, vežimai ir technika. Rašė autoritetingi žmonės, savo akimis matę priešingą vaizdą. Matyt, motina partija privertė juos tai daryti. Vieno iš jų aš paklausiau, ką tai reiškia, tai jis man nieko neatsakė, tik pareiškė, kad apie tai pakalbėsime kitą kartą. Dabar jau jis miręs, ir paklausti nėra ko, nes antrojo nepažįstu.

Iš tikrųjų buvo taip. Vokiečiai per Kegus nuo Žarėnų vieškeliu užvažiavo į Kuršus prie Žąsūgalos kalno, ir tuo būdu apsupo rusus, besitraukiančius nuo Varnių. Eidžiotų kaime prie Pušinės miško įvyko smarkus mūšis, kuris tęsėsi nuo pietų iki pavakarių. Galiausiai rusai ėmė bėgti per Daktariškę ir Drenus į Karkliškius. Čia pelkėse ir krūmuose išmėtė savo ginklus, išsislapstė patys krūmuose. Viena mašina, pilna kareivių, Kūjainių keliu važiavo Varnių link. Tarp Kūjainių koplyčios ir tiltuko buvo vokiečių kareivių sušaudyti. Kai kurie kareiviai bandė išplaukti į kitą Sąsmaukos krantą, bet pavandeniškiai partizanai atidarė į juos ugnį. Taigi, yra tikimybė, kad Sąsmaukoje yra nuskendusių rusų kareivių. Kitą rytą dvi rusų mašinos, pilnos kareivių, su iškeltomis baltomis vėliavomis, Kūjainių keliu važiavo į Varnius. Viena prie pat miesto, prie tiltuko, kita kiek tolėliau buvo sušaudytos. Žuvusieji ten pat, pakelėje ir buvo užkasti. Po keleto metų rusams grįžus atgal, jų kaulai buvo sulaidoti tarp Valančiaus namo ir Valančiaus darželio Varniuose. Kūjainiuose gyveno iš Klaipėdos krašto grįžęs žmogus, pavarde Doleris, jis mokėjo vokiškai ir rusiškai. Jam teko vedžioti iš krūmų rusų kareivius, vertėjauti vokiečių ir rusų kareiviams. Tada vokiečiai Varniuose belaisvių jau nebešaudė.

Arklius gaudė gyventojai. Gurguoles, iš valsčiaus pavaryti, vežėmės į Varnius. Vėliau buvo surinktos ir patrankos, kurių daugiausia buvo Daktariškės kaime ir apie Drankalnį. Taigi, tokie buvo įvykiai karo metu prie Biržulio.

2000–ųjų metų vasaros pabaigoje pas mane buvo atvažiavę vokiečiai, kažkokios jų organizacijos nariai. Prašė, kad parodyčiau, kur prie Sąsmaukos yra nuskendęs vokiečių tankas. Žadėjo ir didelę premiją. Paaiškinau viską, kaip buvo, ir kad jūs esate suklaidinti eilinio bolševikinio melo.

Dabar beveik nebėra ežero, nebėra žuvies, paukščių, nebėra kultūrinių pievų nei šieno. Su poetu Antanu Baranausku galime pasakyti — viskas prapuolė, tik ant purvyno pliko keli karklynai apykreivi liko.

P. Ivinskis „Biržulio gadynė” // Kalvotoji Žemaitija https://www.kalvotoji.lt/2018/10/20/birzulio-gadyne/

Karė pas ežerą Biržulį

Pradžioj keturioliktojo amžiaus kryžokai, daugel vietose užėmę Žemaičių kraštą, spaudė gyventojus, jų rankomis statė trobesius, taisė kelius, pilės pylė, – taip nedaleido žmonėms savo dirvų arti. Lupo brangias rinkliavas, uždėjo įvairius mokesnius, nė vienas uždirbtu turtu, nes tuos vokiečiai kuomet tinkami atimdavo. Viengungiai tie zokaninkai per gvaltą piktino jų moteris ir dukteris. Ką regėdami, žemaičiai danginos į Lietuvą ir šaukės prie didžio kunigaikščio Gedimino.

Tas, surinkęs nemaž totorių, baltųjų gudų, lietuvių ir žemaičių, traukė nuo Dineburgo Kuršu pagal ir susitiko su vokiečiais pas Žeimelį. Čia Gediminas baisiai pamuše vokiečius, kurie, nuo Kuršo atkirsti, traukė per Žemaičių žemę į Prūsus. Ne visai težinodami padėjimą krašto, traukė per šios dienos Joniškį, Kuršėnus, Užventį ir atvyko pas pelkėtą ežerą Biržulį. Žemaičiai, lig laiku pajutę vokiečiams trumpai besant, sugreibė juos it žuvis tinkle, išgriovė tiltą ant upės Nakačios ir kitus tiltalius. Nuo šios dienos Nevardėnų, Janapolės ir Girgždutės eidami, apsiautė vokiečius ant Zdaniškių kalnų ir pradėjo iš visų šalių baisiai mušti. Spyrės vokiečiai, bet, nebgalėdami ištūrėti, smuko į versmes ir tose skendo. Žemaičiai, juos vydami, krušo giliau į balas. Nugalabijo Endriką, marčelką, vadovą karės, ir kitų daugybę. Atėmė tris puškąs, kurias jau turėjo vokiečiai, daug arklių ir vežimų užgrobė. Dar gyvą sugavę Gerardą Rudę, valdymierą Sambijos, su geležies blėkomis apdarytą, įsvadino į arklį, nuvedė ant kalno Girgždutės ir sudegino ant garbės dievų savo. Vokiečius, iš karės išsprukusius, vijo žemaičiai lig pat Tilžės.

Išsigirdę žemaičiai apie tą paveikimą visose pusėse sukilo, išmušė perdėtinius savo vokiečius ir vėl liuosais paliko. Narbutas.

M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 625-627