Erkšvos alkakalnis

Erkšvos alkakalnis

Erkšvos alkakalnis – Erkšvos kaime prie kelio Erkšva–Apuolė stūkso Alkos kalnas su senkapiais – aukščiausia apie 3 ha ploto pakiluma apylinkėse. Kai kurie Latvijos tyrinėtojai Elku kalnus, apjuostus apskritais pylimais, laiko šventvietėmis. XVI – XVII a. katekizmuose tarp garbinamų dievybių ir gamtos objektų minimus „Alkus“, pirmiausia reikėtų sieti su šventvietėmis kalnuose, nes kaip tik Alkos kalnuose tuo metu imta statyti nedideles koplyčias, dažniausiai prižiūrimas kurio nors netolimo miestelio bažnyčios. 1568 m. koplyčia pastatyta Erkšvos Alkos kalne, pokaryje ji nugriauta. Ant Alkos kalno ilgą laiką laidoti žmonės, veikė kapinės. Daugiausia čia atguldavo maži vaikeliai, tragiškai žuvę asmenys. Šeimos kapavietes išlaikiusiems leidžiama laidotis ir šiais laikais.

Istorija

Daug girdime apie dabar naujai atkasamus, ugniakalnių užpiltus buvusius Italijos miestus — Pompėją ir Herkulanumą, išgirstame, nusistebime, bet mažai kas pagalvoja, kad ir Lie­tuvoje tokių nuo žemės paviršiaus nušluotų miestų gana daug. Tiesa, pas mus pilis ir miestus ne žemės drebėjimai sugriovė, ne ugniakalniai užpylė, taigi jų ir kasant taip su visomis smulkmenomis atkasti nepasisektų. Bet juk archeologai ir iš menkų likučių dažnai nustato, kad ir ne visai smulkmeniškai, buvusiąją formą.

Daug šiandien Lietuvoje vietų, kurių vardai seniau gerai žinomi, ne tik mums, bet ir kryžiuočiams bei kitiems mieliems ir nemieliems kaimynams, visai užmiršti arba silpnai žmonių atmintyje beišlikę. Daug Lietuvoje menkų kalnelių atrastume, kurie daug ko apie savo garsią ir triukšmingą praeiti galėtų papasakoti.

Vieną tokią visai užmirštą vietelę ir norėčiau priminti. Tai vadinamas Alkos kalnas, Arkšvos kaime, Ylakių valsčiuje (Mažeikių aps.). Dabar tai nedidelis, statokas kalnelis, iš viso ko labai primenąs piliakalnį. Kalną lanku riečia vietomis šokte peršokamas upelis. Viename šlaite išsidraikę seni kapeliai, greičiau­siai maro laikų palikimas. Pačioje kalno viršūnėje stovi sena, medinė koplytėlė. Netoli, per Arkšvos kaimą, teka Luobos upė, ta pati, kuri plauja ir garsiąją Apuolę. Aplinkui gana nyku, nes kalnelį supa žemi, pelkėti, dabar šiek tiek nusausinti laukai ir tuščios ganyklos. Niūri aplinku­ma dar labiau pabrėžia tos vietos aukštumą ir paslaptingumą. Rodos, nė iš šio, nė iš to nori kepure nusiimti, juobi kad čia ir kapai. Kaip ir apie daugį istoriškų vietų, taip pat ir apie šį kalneli žmonėse sklinda daug įvairiausių pasakojimų ir padavimų.

Pasakoja esant nugrimzdus miestą. Šventadienį per su­mą esą galima girdėti skambinant nugrimzdusios bažnyčios var­pus ir net žmonių giesmes, giedamas einant aplink bažnyčią… Vienas įdomus padavimas, galįs turėti jau ir šiokios tokios istorinės reikimės, tai pasakojimas apie Ylakių miestelio atsi­radimą. Kur dabar Alkos kainas, būvąs didelis miestas — Alks ar Alkai. Buvę daug gyventojų, turėję net keletą bažnyčių. Miestas būvąs įsteigtas labai seniai ir jo steigėjas būvąs kaž­koks Boreikis. Gyvenę tau žmonės, kol gyvenę, bet staiga iš kažkur įsi­veržę „samojėdai” ir dali gyventojų išgalabiję, o kita dalis išsislapsčiusi po aplinkinius miškus. Tarp tų besislapstančių buvęs vienas kunigas, vadinamas Ylakių, nes jei į ką pasižiūrė­davęs, tai kaip ylomis perdurdavęs, tokias jau turėjęs aštrias akis. Tas kunigas ir likusieji žmonės pasitraukę toliau į šiaurę ir įsteigę sau naujas sodybas. Savo naująją buveinę pavadinę Ylakiais, pagerbdami savo vadą. Taip esąs kilęs dabartinis Ylakių miestelis. Be to, šiek tiek toliau kitoje upelio pusėje pasakoja irgi buvus miestą. Bet niekas nebeatmena, nei kaip jis vadinęsis, nei kas ten gyvenęs. Tik vienas ūkininkas, dar prieš karą, kasdamas šulinį, buvęs užsikasęs ištisų plytų bei akmenų grindinį.

Senovės raštuose irgi yra minimi Žemaičių miestai Boreikiai ir Alkai. Kyla mintis, ar nėra čia tik kartais šių miestų liekanos. Apie žuvusius Lietuvos miestus rašė V. Bičiūnas 1932 m. „Bangose”. Apie Boreikius ir Alkus jis sumini štai kokius žinias. Bareikiai ar Bareikėnai esu jau minimi net XIV a. kry­žiuočių raštuose. Prof. V. Biržiška spėjęs juos buvus, kur dabar Bareikų kaimas, bet vėliau gavęs žinių, kad jų vietoje dabar esąs Arkšios kaimas (gal Arkšvos?).

Tas pats prof. V. Biržiška, sekdamas M. G. „Opisanie powiatu Telszewskiego„, sako, kad 1568 m. Jokūbo Jankovskio inventoriuje, aprašinėjant Grūsčių (dabar Skuodo) valsčiaus ri­bas. esa rašoma apie išnykusį Boreikowo miestą. Šios žinios, rodos, tinka ir kalbamajam Alkos kaimui, nes jis tikrai galėjo būti Grūsčių v. ribose. Esą taip pat rašoma apie du dideliu miestu — Bareikius ir Alkus, buvusiu prie Labos upės, ir kun.

Kašarausko „Lituanicoje„. Bičiūnas čia pastebėjo, kad, turbūt, šitie miestai su Žemaičių Bareikiais nieko bendro neturį. Bet sprendžiant iš vardų panašumo, juoba, kad Luobos upė žemėlapiuose kai kur vadinama Laba, nori žmogus manyti kitaip. Gal tai išspręs kada nors istorikai bei archeologai ir ne­žymus Alkos kaimas gal vėl atgaus savo garbę, kurių jam amžiai buvo atėmę. Tas jau įvyko su jo kaimynu Apuole, gal susilauks to ir jis pats.

Banys P. Kur mūsų sentėviai gyveno, vargelį vargo // Jaunoji karta. – 1934, Nr. 22, p. 352

Legendos ir padavimai

Pagal padavimą žynys Alksnys įsakė lygumoje supilti šį kalną. Ant kalno aukodavo. Pasakojama, kad ant kalno buvusi pagonių šventykla, vėliau – katalikų. Apačioje, iki XVII a. stovėjo Bareikių miestas su turgaviete ir 93 namais. Įdomu tai, jog XVII a. miestas nebeminimas rašytiniuose šaltiniuose ir nebežymimas žemėlapiuose. Apie šį paslaptingą Bareikių miesto staigų dingimą yra kuriami padavimai. Nėra aišku, ar Bareikių miestą iš tiesų per karus sugriovė švedų kareiviai, ar šis miestas tiesiog savaime išnyko.

Ant kalno 1568 m. buvo pastatyta koplyčia, kuri 1964 m. sudegė (1993 m. pradėta atstatyti). Nuo seno ant kalno yra ir kapinės. Lietuvių žynys Alksnys įsakė lygumoje supilti šį kalną. Ant kalno aukodavo aukas, sakydavo, kad ant kalno buvusi pagonių bažnyčia, vėliau – krikščionių (Mineikis J., 1937; Mincikis J., 1937a). Tada ir ŠV kalno pusėje buvo legendinis Bareikių miestas, Ylakiai buvę tik Bareikių priemiestis. Pragulbos upelis dar išplauna buvusių miesto pastatų rąstų (Šliavas J., 1978). B. Sakoma, kad po to, kai žmonės pradėjo tikėti “tikrąjį Dievą”, po kurio laiko vėl nuo jo atsimetę ir tada ant Apuolės piliakalnio ir šio Alkos kalno jie vėl pradėjo deginti aukas. Dėl to čia buvęs miestas buvo nubaustas – paskandintas. Jo vietoje liko kapinės ir pastatyti 2 kryžiai. Visa kita prarijusi žemė (Šliavas J., 1978). Kalne yra žemės praryti nedori žmonės. Kažkada vienas žmogus norėjo aukoti jautį, tai abu prarijusi žemė (LMD I 1002/81). Kiti sakydavo, kad kalne tikrai yra prasmegusi bažnyčia, bet miestą sudeginę švedai. Sakoma, bažnyčia praryta šv. Petro dieną, kada mišių metu kunigas pakėlė ostiją ir suskambo bažnyčios varpai (Kviklys B., 1991). C. Švento Petro dieną galima girdėti skambant nugrimzdusios bažnyčios varpus. Ant kalno trepsint – bilda: jaučiasi, kad kalnas tuščiaviduris (V.V.). D. Švedai užėmė čia buvusį miestą, pilį, tiktai Alkos bažnyčios klebonui pasisekė pabėgti. Pasislėpęs miškelyje tarp pelkių, jis pastatė bažnytėlę, kurioje slapta žmonės rinkosi į pamaldas (nes švedai persekiojo). Klebonas turėjo nepaprastas akis, žvilgsniu žmones varstydavo (todėl Yla-akis=Ylakiai). Bažnytėlę jis buvo pasistatydinęs dabartinių Ylakių vietoje (Mineikis J., 1937a; LT R 2368/79). F. Kalne buvo urvai, į kuriuos žmonės buvo net nusileidę (LTR 4059/92). Iki 1964 m. žmonės rinkdavęsi prie koplyčios šv. Morkaus dieną (04 25) giedoti pamaldose. Vykdavusios gegužinės. Pasakojama, kad Erkšvos kaimo ribose buvo Bareikovo arba Bareikių miestas, kuris iki XVII a. vidurio minimas rašytiniuose šaltiniuose.

V. Vaitkevičius „Alkos, Aukos kalnas” // Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija 1998 m., p. 118-119.

Ylakiai. (Žemaičiuose). Alkos kalnas

Beveik už mylios nuo Ylakių miestelio į pietvakarius netoli Lubos kranto stovi aukštas ir platus kalnas, vadinamas „Alkos kalnu”. Jo vardas paeina, turbūt, nuo iškreipto žodžio auka, nes žmonės negali išaiškinti, kas tai yra alka..

Tasai kalnas stovi patsai vienas ir yra aukščiausias visoje apielinkėje, todėl toli yra matomas. Ta aplinkybė, kaip ir patsai vardas primena mums, kad čia, turbūt buvęs pastatytas vienam iš Žemaičių dievaičių (gal Perkūnui) aukuras, ant kurio buvę deginamos aukos. Senieji žmonės pasakoja, buk čia buvęs kitąkart miestas, nes žemėse randami geležgaliai, plytos ir dargi senobiniai pinigai. — Nuo 1568 m. ant kalno viršūnės stovi medinė koplyčia, kuri šįmet vieno kunigo ir ūkin. Petrauskio rūpesčiu pertaisyta ir padidinta. Ir seniau joje kartais buvo laikomos pamaldos ir dabar aplinkiniai gyventojai ketina prašyties sau kunigo.

Ragažinskas A. Ylakiai. Alkos kalnas / K.A.R. // Šaltinis (Seinai). – 1907, Nr. 5, p. 76.

Iš Telšių pavieto

Iš Telšių pavieto mums rašo:

Ilakių parapijoje yra kalnas vadinamas „Alka”, ten esą senovės liekanų. Štai kaip man pasakojo apie tą kalną mano teta:

Prieš 25 metus, aš būdama piemene, ganiau Erkšvos sodžiuje, Ilakių parapijoje apie Alkos kalną. Ten, o ypatingai Suobos paupyje, vietoje vadinamoj „Kartališkė” atrasta daug įvairių senovės daiktų: įvairaus pavyzdžio vario, švino ir geležies daiktų, aukso žiedų, medalikų, kryžiukų ir t. t., daug šaudyklinių šruotų ir krūvas medinių anglių. Žinoma, tie daiktai, ypač geležiniai, buvo labai surūdiję, kad paėmus į rankas sulūždavo. Ten yra dveji senkapiai, tarp kurių eina kelelis nuo „Kneže” malūno, kurs stovi ant-pat viršaus minėto Alko kalno. Yra nuo senovės pasakojama, kad tenai buvęs didis miestas apie trejetą mylių didumo, kuri, sako, prieš tris šimtus metų išnaikinę žuvėdai (švedai), o bažnyčią žemė prarijusi. Tasai miestas vadinęsis „Barakovas”. Paminėtas aukščiaus Alko kalnas įžymi senovės vieta su kapais ir neperdidele medine koplyčia su altoriumi ir varpu.

1901 metuose man pasitaikė aplankyti Alko kalną, bet tas aplankymas paliko mano širdyje labai liūdną įspūdį: koplyčia apgriuvusi, langai išbirę, stogo beveik visai nėra, varpas kiboja be virvės, kryžiai ant kapų iškrypę žiūrint apsukui perima ir suspaudžia širdį koks tai jausmas sunkios našlaitystės ir visuotinio apleidimo. Neseniai ūkininkas, prie kurio žemės priguli ta atmintinga vieta, aptvėrė apie tą koplyčią ir kapus lentinę tvorą ir už tai priverstas tapo užmokėti 50 rub. baudos.

Tas kalnas yra gana aukštas, nuo jo viršūnės statosi prieš akis platus reginys į visas šalis: galima regėti Skuodo, Mosėdžio, Aleksandrijos, Ilakių ir Šačių, bažnyčias, 0 net ir kai-kurius Kalvarijos kalnus.

Labai nudžiugčiau, jeigu šitas pasakojimas pažadintų dora jausmą apie tos senovės likučių vietos pataisymą.

Stropus J. Iš Telšių pavieto / Salantiškis // Vilniaus žinios. – 1904, gruod. 31 (Nr. 19), p. 2.