Gargždų piliakalnis: iš Raganinės išnyrantis laikas

Gargždų piliakalnis

Gargždų piliakalnis arba Kalniškės piliakalnis, Gargždės pilalė, Anielinas – piliakalnis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės rytus nuo Gargždų, Minijos kairiajame krante, prie buvusio Kalniškės Anielino dvaro. Pasiekiamas nuo kelių 228 Dauparai–Gargždai–Vėžaičiai  ir 2205 Maciuičiai–Pėžaičiai  kryžkelės, ties Gargždų akmeniu, pavažiavus į vakarus Gargždų kryptimi, iš kelio pasukus į šiaurę (yra įrengta automobilių sustojimo aikštelė).

Piliakalnio pietvakarinėje ir šiaurės rytinėje papėdese, apie 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Būtent joje visais laikais gyveno dauguma piliakalnio gyventojų, kurie tik kilus pavojui glausdavosi jame. Mažiausiai dešimt kartų mažesnio ploto nei papėdės gyvenvietė piliakalnio aikštelėje galėjo gyventi tik kilmingieji, kariauna, o visas kasdieninis gyvenimas vyko šalia pilies. Pagrindiniai moksliniai atradimai, galintys atskleisti piliakalnio paslaptis, buvo padaryti visai neseniai ar net mūsų dienomis.

Gargždų piliakalnis intensyviai tvarkomas. Įrengti takeliai, apžvalgos aikštelės, laužavietė, automobilių stovėjimo aikštelė, informaciniai stendai ir rodyklės, sutvirtinti eroduojantys gynybiniai pylimai bei šlaitai. Atgyjantis traukos objektas yra itin mėgstamas vietos bendruomenės. Čia vyksta edukaciniai ir rekonstrukciniai renginiai, minimos tradicinės baltų šventės, taip pat – valstybinės, kurių metų keliama įspūdinga trispalvė, piliakalnis apšviečiamas.

Istorija

XIX a. II p.–XX a. pr. piliakalnis priklausė Anelės Milžinskienės, taigi Anielino palivarkui, tad kai kuriuose šaltiniuose jam priskirtas ir šis vardas. Visgi oficialiai tai Kalniškės piliakalnis, vadinamas ir Gargždų vardu arba tiesiog Pilale. Aplink piliakalnį esantį lauką žmonės vadina Raganine, pasakojama, kad čia buvusi alkvietė.

Piliakalnį XX a. pradžioje aplankė ir aprašė lenkų istorikas Liudvikas Kšivickis. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. 1999–2000 m. piliakalnis tirtas atliekant šlaitų tvirtinimo darbus. Radiniai leidžia spėti, kad piliakalnyje gyventa dar prieš mūsų erą, seniausi radiniai priskiriami žalvario amžiui, taip pat rasta Romos monetų. Piliakalnio pietvakarinėje pusėje yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1998 m. Iki 95 cm storio I tūkstm. antrosios pusės–II tūkstm. pr. kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos keramikos, smiltainio verpstukas, akmeninių trintuvų, vario lydinio grandinėlė.

Padavimai ir legendos

Legendos pasakoja, kad Gargždų piliakalnis yra iš švedų ar kryžiuočių laikų  ar pastarųjų buvęs supiltas, jame esą užslinkusios žemėmis geležinės durys, nugrimzdęs dvaras, slapti urvai, pakasti lobiai. Visgi populiariausi padavimai yra apie piliakalnyje pasirodančias baidykles ir vaiduoklius.

Gargždų piliakalnis

Minijai peržengiant buvusią vokiečių–rusų sieną, beveik prie pat tos sienos, dešiniajame jos krante, stovi su dviem tūkstančiais gyventojų Gargždų miestelis. Gargždus su kairiuoju Minijos krantu jungia 1925 m. pastatytas geležies betono tiltas. Jeigu tą tiltą peržengę nekeliausime plentu Vėžaičių linkui, bet tuoj po kaire pasuksime į lygiąsias Minijos lankas, tai pirmiausiai kris į akis apaugęs aukščiausiais skroblais ir ąžuolais kairysis krantas. Iš to kranto du mažu iš laukų tekančių upokšnių išrėžia nelabai didelį, taip pat ąžuolais ir skroblais apaugusį kalniuką. Tas kalniukas tai ir bus Gargždų piliakalnis. Piliakalnio šlaitai tų dviejų upokšnių labai statūs ir vasaros metu, dėl tų upokšnių smuklingumo, beveik neprieinami darosi. Kiek nuolaidesnis šlaitas yra Minijos pusėn. Nuo laukų pusės tą piliakalnį saugo du nelabai aukšti pylimai. Netoli tų pylimų, trinkinant kojomis į žemę, darosi kažkoks nepaprastas bildesys. Iš to bildesio galima spėti, kad piliakalnio vidus yra tuščias. Senieji žmonės pasakoja, kad jiems dar atmenant rytinėje piliakalnio pusėje buvęs plytomis mūrytas urvas, kuris vedęs piliakalnio vidun. Viduje gi esą paslėpti neišmatuojami turtai, kuriuos saugojąs tos pilies ponaitis su juoda skrybėlaite – vokietukas. Prieš karą tą piliakalnį buvęs pradėjęs kasinėti kažkoks Gargždų kunigas. Bet tą jo kasinėjimą rusų valdžia uždraudusi. To kasinėjimo žymės dar ir šiandien tebėra matomos. Žmonės tą piliakalnį laiko „baidyklių“ (vaiduoklių) vieta, kurioje labai dažnai baido. Vieną tokių baidymų teko ir man girdėti.

Kartą ankstų migloto pavasario rytmetį iš Gargždų miestelio kažkokiam žmogui prisėjo eiti per tą piliakalnį. Priėjęs prie jo, pamatęs nepaprastą reginį: tame kalne ėjusi tarp dviejų kariuomenių labai smarki kova – raiti, pėsti bėgioja, laksto, kapojasi kardais ir badosi durtuvais. Tik visi tie kareiviai buvę permatomi ir panašūs į šešėlius. Baisiausiai persigandęs, kiek tik jėgų turėdamas, žmogutis nudūmęs atgal į Gargždus.

Istorijoje Gargždai yra minimi kaip stipri pilis, kurią Algirdo laikais nedidelis žemaičių būrys kelis kartus narsiai apgynęs nuo kryžiuočių užpuolimo. Iš labai primityviškos piliakalnio statybos technikos galima spėti, kad jis yra daug senesnis neg Algirdo laikų. Galimas dalykas, kad pačioje pradžioje jis buvęs supiltas ne apsiginti, bet pasislėpti nuo priešų.

Kiek tolėliau nuo piliakalnio, tik jau dešiniajame Minijos krante, atkalnėse, yra aiškiausiai matomi buvę žmonių rėžiai. Nors nuo neatmenamų laikų tą žemę valdo Gargždų dvaras, kuris leido tuos rėžius pavirsti pieva ir užaugti storiausiais medžiais, kaip dvaras tuos žmonių rėžius įgijęs, niekas nebeatmena. Galbūt baudžiavos laikais yra buvę išmėčioti vargšai baudžiauninkai iš gimtųjų trobelių, ar galbūt maro laikais, išmirus žmonėms, jų žemes pasisavino koks ateivis dvarininkas.

A. Pleškys „Nuo Gargždų iki Lapių” // Trimitas 1927 m. nr. 12, p. 369-370