Gargždų piliakalnis

Gargždų piliakalnis arba Kalniškės piliakalnis, Gargždės pilalė, Anielinas – piliakalnis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės rytus nuo Gargždų, Minijos kairiajame krante, prie buvusio Kalniškės Anielino dvaro. Pasiekiamas nuo kelių 228 Dauparai–Gargždai–Vėžaičiai  ir 2205 Maciuičiai–Pėžaičiai  kryžkelės, ties Gargždų akmeniu, pavažiavus į vakarus Gargždų kryptimi, iš kelio pasukus į šiaurę (yra įrengta automobilių sustojimo aikštelė).

Piliakalnio pietvakarinėje ir šiaurės rytinėje papėdese, apie 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Būtent joje visais laikais gyveno dauguma piliakalnio gyventojų, kurie tik kilus pavojui glausdavosi jame. Mažiausiai dešimt kartų mažesnio ploto nei papėdės gyvenvietė piliakalnio aikštelėje galėjo gyventi tik kilmingieji, kariauna, o visas kasdieninis gyvenimas vyko šalia pilies. Pagrindiniai moksliniai atradimai, galintys atskleisti piliakalnio paslaptis, buvo padaryti visai neseniai ar net mūsų dienomis.

Piliakalnis intensyviai tvarkomas. Įrengti takeliai, apžvalgos aikštelės, laužavietė, automobilių stovėjimo aikštelė, informaciniai stendai ir rodyklės, sutvirtinti eroduojantys gynybiniai pylimai bei šlaitai. Atgyjantis traukos objektas yra itin mėgstamas vietos bendruomenės. Čia vyksta edukaciniai ir rekonstrukciniai renginiai, minimos tradicinės baltų šventės, taip pat – valstybinės, kurių metų keliama įspūdinga trispalvė, piliakalnis apšviečiamas.

Istorija

XIX a. II p.–XX a. pr. piliakalnis priklausė Anelės Milžinskienės, taigi Anielino palivarkui, tad kai kuriuose šaltiniuose jam priskirtas ir šis vardas. Visgi oficialiai tai Kalniškės piliakalnis, vadinamas ir Gargždų vardu arba tiesiog Pilale. Aplink piliakalnį esantį lauką žmonės vadina Raganine, pasakojama, kad čia buvusi alkvietė.

Piliakalnį XX a. pradžioje aplankė ir aprašė lenkų istorikas Liudvikas Kšivickis. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. 1999–2000 m. piliakalnis tirtas atliekant šlaitų tvirtinimo darbus. Radiniai leidžia spėti, kad piliakalnyje gyventa dar prieš mūsų erą, seniausi radiniai priskiriami žalvario amžiui, taip pat rasta Romos monetų. Piliakalnio pietvakarinėje pusėje yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1998 m. Iki 95 cm storio I tūkstm. antrosios pusės–II tūkstm. pr. kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos keramikos, smiltainio verpstukas, akmeninių trintuvų, vario lydinio grandinėlė.

Padavimai ir legendos

Legendos pasakoja, kad piliakalnis yra iš švedų ar kryžiuočių laikų  ar pastarųjų buvęs supiltas, jame esą užslinkusios žemėmis geležinės durys, nugrimzdęs dvaras, slapti urvai, pakasti lobiai. Visgi populiariausi padavimai yra apie piliakalnyje pasirodančias baidykles ir vaiduoklius.