Imbarės piliakalnis
Imbarės piliakalnis, Pilalė, Salantų pilė
Adresas
Imbarės piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjkimo aikštelė esanti prie piliakalnio.
GPS
56.026479518566, 21.558759212494
Imbarės piliakalnis
Imbarės piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete – archeologinis kompleksas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Imbarės kaimo vakariniame pakraštyje, 0,5 km į rytus nuo kelio Kretinga–Salantai, Salanto upės kairiajame krante, prie santakos su Pilsupio upeliu.
Pasiekiamas keliu Salantai–Skaudaliai pravažiavus Pilsupį, ties sodyba dešinėje pasukus į dešinę vakarų kryptimi, nusileidus į slėnį - iš viso 300 m, yra dešinėje, meniška rodyklė pastatyta kairėje ant kalvos.
Imbarės archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis su priešpiliu ir juos juosianti papėdės gyvenvietė su 2 alkvietėmis. Į pietus nuo gyvenvietės yra X-XIII a. Imbarės kapinynas.
Imbarės piliakalnio istorija
Piliakalnis žinomas nuo seno, vadinamas Pilale. Archeologiniai tyrimai liudija, kad piliakalnio papėdėje prie Salanto žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite, o I tūkstantmetyje pr. m. e. persikėlė ant piliakalnio, kur įkūrė įtvirtintą gyvenvietę. Šalia jos I tūkstantmečio II pusėje išaugo įtvirtintas priešpilis, o aplinkui piliakalnį – papėdės gyvenvietė, šventyklos ir kapinynas.
X-XIII a. Imbarė buvo stambi kuršių pilis, svarbus Ceklio apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis. Ji konkuravo su Apuolės pilimi dėl pirmavimo visoje Ceklio žemėje. Papėdės gyvenvietėje aptikta gatvių sistema leidžia manyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais Imbarė jau turėjo protomiesto bruožų. Rašytiniuose šaltiniuose Imbarė pirmąkart paminėtas 1253 m. Spėjama, kad pilis apleista po 1260-1263 m. kuršių sukilimo. XVI-XVII a. ant piliakalnio stovėjo dvaras, kuris vėliau persikėlė ant netoliese stūksančios Dvarlaukio kalvos.
Tyrimai
1969 m. archeologinius kasinėjimus atliko Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba ir Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Vytautas Daugudis). Apie šiuos kasinėjimus galite paskaityti straipsnyje „Imbarė„. Piliakalnio tyrimai taip pat atlikti 1978-1982, 1984, 1985, 1987–1989 m, – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto (vadovas Vytautas Daugudis), 2003 ir 2007 m. – Julius Kanarskas.
Padavimai ir legendos
Senovėje ant kalno stovėjo žemaičių pilis, kurios valdovo dukra pamilo bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjo jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikė (inbarė) vienatvėje amžius gyventi apleistoje ir pašaliečio akiai nematomoje ištuštėjusioje pilyje. Tik retsykiais pilis išnirdavo iš miglos, o užkeiktoji mergina nuo kuorų tyliai dainuodavo prašydama išgelbėti nuo užkeikimo. Girdėdami jos dainą, žmonės merginą pradėjo vadinti Inbare. Sykį atsirado drąsus smuikininkas Puika, kuris drįso užeiti į užburtą pilį ir pamilti jos valdovę. Prisiekęs amžinai mylėti, Inbarę jis išvadavo nuo užkeikimo, tačiau neturėjo teisės bendrauti su aplinkiniais. Sykį jam ėmus smuikuoti prie piliakalnio susirinkusiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovės vardu Inbare (Imbare).
Ant piliakalnio stovėjo didelis dvaras, kurio valdovas turėjo daug baudžiauninkų. Jis juos mušdavęs, įvairiais būdais žudydavęs. Dėl to dvaras buvo prakeiktas ir nugrimzdo žemėn, o iš tos vietos įvairios baidyklės kyla. Sakoma, kad ten, kur tas ponas su dvaru pražuvo, yra ant piliakalnio duobė, šaltinis, kuris verda ir verda. Kartą žmonės surišo kelias kartis į krūvą ir gramzdino į dugną, bet dugno niekaip nepasiekė.
Piliakalnyje paslėpti dideli turtai. Vienas žmogus susapnavo, kad nuo požemių durų raktas guli Salanto upės sietuvoje. Dvyliktą valandą nakties reikia nerti į tą sietuvą ir rasti akmenį, o po juo – raktą. Kam pavyks išimti raktą, tas taps visų užburtų turtų savininku.
Kartą piemuo prie piliakalnio ganė kiaules. Žiūri, kad viena kiaulė vis eina ir eina į kalną. Jis pasekė ją ir rado urvą. Eidamas juo rado kiaulę kartu su gražiausiais žirgais avižas ėdančią. Grįžęs papasakojo apie tai savo šeimininkui. Tas uždraudė eiti daugiau į kalną: jei kiaulė pati pareis – gerai, o jei ne – tegul neieško.
Karų su Švedija metu Imbarėje ant kalno įsikūrė švedų būrys, kuriam vadovavo du broliai. Jie apsupo pilį pylimu, pastatė įtvirtinimus ir daug metų čia viešpatavo. Praturtėję broliai pilį pasidalino pusiau ir vienas nuo kito atsitvėrė skersai supiltu pylimu. Sykį vyresnysis brolis sumanė užgrobti jaunėlio turtus. Šiam grįžus iš žygio, išvijo iš pilies jaunėlio riterius, o jį patį užmušė. Kai su užgrobtais turtais žengė per pilį skyrusį pylimą, toje vietoje atsivėrė žemė ir prarijo jį su visa kariuomene ir turtais. Nuo to laiko toje vietoje telkšo vanduo.
Karė pas Salantų pilę
Salantų parakvijoj, ties upaliu Salantu, yra senų dienų pilė. Apie karę, pas tą kalną atsitikusią, šiuos dalykus girdėjau.
Kryžokai, norėdami iš Prūsų į Kuršą pereiti, vieną kartą išrinko nepaprastą sau kelią. Nuo Kretingos į Salantus, tuokart Skilandžiais vadinamus, nebuvo kasto kelio. Reikalui atsitikus, žmonės važiavo per girias ir balas, kurių kareiviai su sunkiais vežimais perbristi negalėjo. Nebuvo dar sodos Kūlupėnų nei Aukštkalvių, jų vietoj niūksojo miškai. Bet buvo soda Nasrai, paskiau Nasrėnais praminti. Ta soda didžiai turi būti sena, nes raštuose 1112 metų jau yra minavojama. Nedrįsdami vokiečiai per minavotas girias traukti ėjo per šios dienos sodą Žadeikių, paminijais.
Išsigirdę apie tą neprietelių kelionę, žemaičiai pastatė vieną stulpą ties Nasrais ant kalno, aprišo su šiaudais ir antmovė ant viršaus smalinę bačką. Antrą tokį pastatė šios dienos Kalnalyj. Pastatė prie tų sargus ir įsakė, neprieteliams pasirodžius, uždegti. O patys po valdžia Klausiagaliaus didžiame būryj susirinko ant pilalės.
Sargai, pamatę vokiečius paminijais traukiančius, iš pušyno išlendant, uždegė Nasrų stulpą; beregint ir antras pradėjo tvatėti. Narsūs žmonės vienas kitam sakė: „Kas bus, kas nebus – žemaitis nepražus! Kibsim ir mušim!”
Nuo Kalnalio lig Skilandžių nebuvo kasto kelio, keleivis turėjo perbristi per upę Salantą, nes tilto taipogi nebuvo. Atėję vokiečiai ant Kalnalio kalno pamatė žemaičius ant pilės bekušančius ir tarės veikiai pamušiantys. Nuo kalno nusileidę, kad ir kliudomi, per upę persigavo su visais savo vežimais, kuriuos į eilę sustatė. Vos tai padarė, žemaičiai atitraukė skląsčius melnyčių, kalne buvusių, – Salantas tuojau patvino. Nors versmė, po pilė esanti, kliudė, vokiečiai tačiau artinos prie pilės. Prasidėjo baisi mūša. Žemaičiai šaukdami bėgo nuo kalno ir mušė lipančius vokiečius; rąstus pagaliau, lig laiku suvežtus, ritino nuo kalno, kurie braukė neprietelius. Jiems besigrumiant, vienas jaunas žemaitėlis, prūsiškai persidaręs, įkišo į pirmąjį vokiečių vežimą degančią kempinę. Vėjas buvo didis, ugnis, pavėjui eidama, beregint apėmė visus vežimus; arkliai, prie jų pririšti, pradėjo skrajoti. Ką matydami, vokiečiai liovės muštis, skubėjo prie arklių ir vežimų. Žemaičiai, ant sprando sėdėdami, mušė. Neprieteliai, grįžti norėdami, rado upę patvinusią, turėjo plaukti ar galvą guldyti. Taip daug čia žemaičiai vokiečių išmušė, jogei vos pusę jų bepaliko. Žemaičiai daug pačių ir arklių sugrobė, nemaž išskendo. Dar mūsieji vieną vokietį ant garbės dievų savo ant pilalės sudegino.
Nors vokiečiai grįždami Nasrų sodą sudegino ir žmones pasipainiojusius išmušė, tačiau nebrandam raštuose, kad kuomet nors antrą kartą būtų traukę tuo keliu.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 619-621