Kalnėnų piliakalniai

Kalnėnų piliakalniai

Kalnėnų piliakalniai. Kalnėnų kaime, Jurbarko valsčiuj, gražioje lan­koje stovi greta vienas kito du neperdideli gražūs piliakalniai. Kurio kunigaikščio laikais piliakalniai atsirado, žmonių padavimai nepasako. Apie juos žmonės šiaip pasakoja. Tiedu piliakalniai buvę su­pilti sargybos arba sekimo tikslams, kad kryžeiviai, Nemunu atplaukę, pasalomis neužpultų Jurbarko. Nuo piliakalnių viršūnės labai toli matyti Nemunu. Iki kryžeiviai atplaukdavo prieš srovę, lietuviai tu­rėdavo laiko ir progos pasiruošti, tinkamai pasitikti priešą ir pastoti jam kelią. Kova visuomet baigdavosi lietuvių laimėjimu. Retas iš čia sugrįždavo pas sa­vuosius; visi kiti, užpulti narsių lietuvių, atsisveikin­davo su šiuo pasauliu.

Vieną gražią dieną lietuvių sargyba pastebėjo atplaukiančius keturis kryžeivių laivus. Visi lietu­viai (toj vietoj žemaičiai gindavo savo kraštą) pasi­slėpė krūmuose, o vienas karys, apsirengęs moteriškais rūbais, išėjo į pakrantę. Jis mokėjo ir svetimų kalbų, tad kryžeiviams suprantama kalba pradėjo šaukti: „Gelbėkite!.. Gelbėkite!.. Broliai! aš esu krikščionė, patekusi žemaičiams į nelaisvę. Man šian­dien pasisekė iš jų pabėgti, nes žemaičių kariuome­nė išėjo į girias lokių medžioti“. Kryžeiviai drąsiai priplaukė prie kranto paimti „moteriškę“.

Kryžei­viai džiaugėsi ir manė, kad jau dabar iš tikrųjų esą šių dviejų pilių valdovai ir šeimininkai. Tikėjosi čia įsitvirtinti ir, sugrįžus lietuviams iš lokių me­džioklės, jau nebeprisileisti jų prie pilių ir staiga juos pulti. Drąsiai, be baimės, visi išlipo ant kranto, pririšo savo laivus ir jau ruošėsi eiti užimti pilis! Bet smarkiai apsiriko! Lietuviai iš pasalų staiga kryžeivius puolė. Priešų eilėse kilo sumišimas ir pasijuto apgauti. Jų akivaizdoj, pagalbos prašiusi „krikščionė moteriškė“,, staiga stojosi vyru, narsiu karžygiu su kardu rankoje, bet jau buvo per vėlu gintis. Nė vienas kryžeivis nebegrįžo pas savuosius. Priešų laivas taip pat pasiliko lietuvių rankose.

Žmonės kalba, kad po minimais piliakalniais esą palaidoti dviejų karžygių kūnai, žuvusių kautynėse su kryžeiviais. Po didesniuoju dalies vadas, o po mažesniuoju jo padėjėjas.

1929 m. didesnįjį piliakalnį kasinėjo keturi mokslininkai, ieškodami senovės liekanų. Rado se­noviškų kulkų ir akmeninių peilių.

Ambrozaitis J. Kalnėnų piliakalniai // Karys. – 1930, Nr. 33, p. 648

Kalnėnų piliakalniai

Kalnėnų piliakalniai, Kalnėnų piliavietė, Kalnėnų piliakalnis, Bišpiliukai – prie Kalnėnų kaimo, Nemuno dešiniojo kranto slėnyje, 1,3 km į pietvakarius nuo Mituvos ir Nemuno santakos, 0,85 km į pietus nuo Kalnėnų kaimo kapinių ir 0,1 km į šiaurės vakarus nuo Nemuno dešiniojo kranto. Kultūros paminklo kodas A 681P.

Piliavietę sudaro dvi kalvos, piliakalnis ir įtvirtintas papilys, atskirtos 4 m gylio ir 6 m pločio (dugne) grioviu. Piliakalnio šlaitai statūs, 4,5 m aukščio. Viršūnės aikštelė stačiakampė, 26 x 14 m dydžio. Šiaurinėje ir pietinėje pusėje, už griovio, buvo supilti pylimai. Šiaurinis pylimas 34 m ilgio, 18 m pločio ir 3 m aukščio. Pietuose buvusį pylimą nuplovė Nemunas, išliko l m aukščio ir 10, 5 m pločio pylimo liekanų. Į pietvakarius nuo piliakalnio yra papilys, jo aikštelė pailga, 55 x 48 m dydžio, apjuosta 20 m pločio ir 2 m gylio grioviu. Piliavietė apardyta Nemuno potvynių, jos teritorijoje randama didelių (15,5 x 8,5 x 30,5 cm) plytų, iš akmens mūrytų pastatų liekanų, arbaleto strėlių antgalių. Piliavietės kalvelės vadintos ir Pipirkalniais.

1949 m. Jurbarko vidurinės mokyklos kraštotyrininkai surengė žvalgomąją ekspediciją, kurios metu rasta akmeninių sviedinių, verpstukas, geležinių strėlių antgalių (keturbriaunių ir žeberklo formos), puodų šukių gnaibytu ornamentu, žalvario gabalėlių. Aptikta viena ugniavietė su geležies gargažėmis joje. Radiniai buvo Jurbarko V. Grybo memorialiniame muziejuje.

Piliavietę žvalgė 1960 m. Ramutė Rimantienė, Lietuvos istorijos institutas, 1972 m. Romas Olišauskas ir 1990 m. Saulius Berulis, Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba. 1972 m. piliavietė kartografuota, 1990 m. nustatyta teritorija.

Istorija

Piliakalnyje stovėjo 1259 ar 1343 m. kryžiuočių pastatyta Georgenburgo pilis, kurią 1382 m. nesėkmingai puolė Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. 1384 m. pilį sudegino Vytautas. 1387 m. kryžiuočiai pilį atstatė, 1392 m. ji vadinama Bajenburgu, 1396 m. vėl Georgenburgu. 1403 m. Vytautas ją sudegino.