Lapių piliakalnis: išnykusių pasaulių liudytojas

Lapių piliakalnis

Lapių piliakalnis, vadinamas Pilale – piliakalnis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, Lapių kaime, 0,95 km į pietryčius nuo kelio Vėžaičiai–Kartena, 0,65 km į šiaurės rytus nuo Lapių kaimo kapinių, 0,6 km į pietvakarius nuo Trumpės ir Žvelsos santakos, 0,55 km į pietus nuo Greičiūnų kaimo kapinių ir 0,1 km į šiaurės vakarus nuo Žvelsos dešiniojo kranto.

Lapių piliakalnis įrengtas Žvelsos upelio slėnyje, 100 m į šiaurės vakarus nuo Žvelsos dešiniojo kranto. Piliakalnio šlaitai iš trijų pusių statūs, 6–10 m aukščio, viršuje – ovali apie 70 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 35 m pločio aikštelė, kurios pietinis kraštas nuo upelio aukštesnis.

Papėdėje yra tradicinio kaimiško stiliaus gyvenamoji sodyba, kurios savininkų iniciatyva tvarkoma ir prižiūrima piliakalnio aplinka.

Kultūrinio sluoksnio ir įtvirtinimų nepastebėta. Manoma, kad Lapių piliakalnis naudotas kaip slėptuvė, užpuolus priešams.

Legendos ir padavimai

Apie piliakalnį yra sukurta legendų. Pagal vienas legendas, piliakalnį supylę švedai, pagal kitas – kad jame nugrimzdęs dvaras su vokiečiais. Senoliai pasakodavo, kad piliakalnio viršuje yra buvusi gili duobė su mūro liekanomis.

Piliakalnis apipintas sakmėmis ir padavimais: „Piliakalnio viršūnėje yra buvusi didelė duobė – skylė.

Ji buvo išdėta plytomis. Prie tos duobės buvo užaugusi eglė, o paskui liepa. Liepa auga iki šiol. Dar vienas užrašytas pasakojimas: „prieš saulėlydį praeidavo berniukas pilku švarku ir juodais batais. Vėliau praeidavo moteris balta skarele. Pasirodydavo ugnies kamuolys, o kai sugiedodavo gaidžiai, kamuolys tris kartus pašoka į aukštį ir nusileidžia ant piliakalnio“.

Lapų piliakalnis

Už dviejų kilometrų nuo Žvelsos ir Minijos santakos, dešiniajame Žvelsos krante, kalne yra Lapių dvaras. Seniau tas dvaras buvęs puikiausias iš visų apylinkės dvarų. Dabar parceliuojamas, baigia nykti, virsta vėl kaimu. Žmonės pasakoja, kad seniau tas dvaras tebuvęs visai menkas ir tepadidėjęs tik tuomet, kai Lapių kaimo ūkininkus rusai iškraustė iš jų ūkių ir jų žemes prijungė prie dvaro.

Ties tuo dvaru pakalnėje, dešiniajame Žvelsos krante, prie pat Lankučio brastvos stūkso smailia viršūne, nedideliais medeliais apaugęs, kokio pustrečio metro aukštumo kurhanas.

Greta to kurhano rytinėje pusėje yra beveik visai nežymūs Lapių kapai. Šiandien juose išliko tik vienas vienintelis kapų paminklas – kryžiaus stiebas. Bet ir to tik stiebas. Gerai peržiūrėjus, galima čia rasti ir daugiau kapų žymių, ypač kryžių: vietose prikrauta daug akmenų.

Kiek tolėliau nuo kapų į rytus, kairiajame Žvelsos krante, stūkso antras kurhanas. Tą kurhaną iš vienos pusės Žvelsa jau pradeda ardyti, ir kas metai nuo jo šlaito vis naujas žemės sluoksnis nuslenka.

Nuo šito kurhano, kokio pusės kilometro atstume dešiniajame Žvelsos krante, stūkso gana didelis, nedideliais medeliais apaugęs Lapių piliakalnis. Iš trijų pusių šlaitai labai statūs. Tiktai rytinis nuolaidesnis ir, tęsdamasis, sudaro beveik tokio pat platumo, tik žemesnį, antrą piliakalnį. Šis paskutinis gali būti kaip ir prieangis įeiti į aukštesnįjį piliakalnį. Aukštesniajame piliakalnyje, šiaurės rytiniame kampe, yra giloka duobė. Žmonės pasakoja, kad seniau toje duobėje dar buvę žymu mūro. Jie sako, kad tame kalne esąs nugrimzdęs dvaras. Daugiau padavimų neteko girdėti. Iš piliakalnio statybos galima spėti jį esant labai seną. Supiltas jis turbūt ne apsigynimui, bet pasislėpimui nuo priešų, nes jis yra kiek žemesnis už Žvelsos šlaitus.

Antroje Žvelsos ir Trumpės santakos pusėje stūkso labai didelis pailgas kurhanas, ar gal kapų kalnas. Apie jį jokių pasakų ir padavimų neteko girdėti.

Trumpės aukštupin, gal kilometro atstume, yra ketvirtas, vėl kiek pailgas kurhanas. O už to kurhano, abiejose Trumpės pusėse, prie kelio Pažvelsy guli dar du nedideli, bet visai apleisti Trumpėnų kapų kalniukai. Vienas medžiais apaugęs, antras beveik visai plikas. Kryžių juose kaip ir nebėra, neskaitant išvirtusiųjų. Ir už kelių dešimčių metų vargiai ar kas begalės pažinti, kad tuose kalniukuose yra buvę mūsų tėvų kapai.

Tiek apie archeologinius nuo Gargždų lig Lapių paminklus. Būtų gera, kad minėtuosius piliakalnius apžiūrėtų geresnis šių dalykų žinovas. Nes mano spėjamieji kurhanai gali kartais pasirodyti paprasti gamtos padarai, o ne mūsų garbingų prabočių kapai.

A. Pleškys „Nuo Gargždų iki Lapių” // Trimitas 1927 m. 15, p. 479-480