Puodkalių piliakalnis

Puodkalių piliakalnis

Puodkalių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, prie Puodkalių kaimo, Skuodo seniūnija. Pasiekiamas keliu Skuodas – Daukšiai už Bartuvos pasukus į dešinę šiaurės vakarų kryptimi ir pavažiavus 350 m pro sodybą, yra dešinėje, į rytus.

Puodkalių piliakalnis įrengtas Bartuvos kairiajame ir Erlos dešiniajame krante, jų santakoje esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė beveik apskrita, orientuota vakarų – rytų kryptimi, 80 m ilgio ir 90 m pločio. Pietvakariniame ir vakariniame jos kraštuose supiltas puslankio formos 140 m ilgio, iki 5 m aukščio, 17 m pločio pylimas. Jo žemėjantys galai anksčiau juosė visą aikštelę, o vakaruose 7-8 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į priešpilį.

Priešpilio aikštelė puslankio formos, orientuota vakarų – rytų kryptimi, 20-32 m ilgio, 150 m pločio. Jos vakariniame krašte iškastas 6 m pločio, 2 m pločio dugne, 2 m gylio griovys, pietiniame krašte virtęs griova. Piliakalnio ir priešpilio šlaitai statūs, 10-11 m aukščio. Šiaurės vakarų šlaitu į piliakalnį ėjo kelias, likusi 2 m pločio terasa. Puodkalių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Puodkalių piliakalnis ir priešpilis apardyti arimų, duobių, piliakalnio pietrytinės aikštelės kraštas nuplautas, pietinė pylimo dalis nukasta, pietvakarinis priešpilio griovys beveik užlygintas. Aikštelės dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais.

Į vakarus nuo priešpilio yra 2 ha ploto papėdės gyvenvietė. 650 m į vakarus nuo piliakalnio yra IX a. – XIII a. Puodkalių kapinynas.

Puodkalių piliakalnis

Nuo Skuodo apie 4-5 kilometrus į pietus yra Puotkalių kaimas, kur niūkso šiandie tarp dviejų upių puikus senovės piliakalnis.

Visas kalnas yra dviejų aukštų: pirmu – supiltas didelis keturkampis aukštas, pylimas, o ant jo iš vakarų pusės prie pat pylimo kranto dar aukšta juosta, neperlipama Lietuvos priešams. Vakarų pusėj pylimo šonas ir šiandie tebėra lygus ir status. Ant šios viršūnės auga žolė, o kita pylimo dalis yra ariama, kur bernai randa senoviškų pinigų, bet apžiūrėję, kad jie visai surūdiję ir nieko už juos nupirkti negalima, meta juos į krūmus.

Šita istorinė vieta priklauso ūkininkui p. Jazbučiui. Žmonės daug ko apie šį piliakalnį kalba; svarbiausia, jog piliakalny esą dideli sklepai. Iš pietų pusės esą seniau buvę matyti baisios geležinės durys. Kai švedai ėmę plėšti mūsų kraštą, lietuviai tuose neužeinamuose sklepuose paslėpę daug brangaus savo turto bei aukso, ir suvarę tenai daug piktųjų dvasių, idant jų turto švedams neįduotų.

Senieji žmonės atsimena, kad kitą kartą vienas labai senas žmogelis pasakodavo, ka da jis dar tarnavęs už piemenuką pas vieną ūkininką, kurs gyvenęs netoli to piliakalnio, atsiradę drąsių vyrų, kurie ėję atrakinti tas duris; durys buvusios dvejos, vienos geležinės, o antros ąžuolinės. Anas žmogelis jas matęs. Kaip po ilgo vargo atidarę duris, iššokęs baisus kvapas ir tamsoj pasirodžiusios piktųjų dvasių žibančios akys; jos baisiai rėkusios, mat maniusios, kad švedai nori paimti lietuvių turtą. Anie baisiai persigandę ir užtrenkę duris, kad juos nepavytų, pabėgę. Ir kunigas bažnyčioj sakęs, kad to kalno žmonės vengtų, nes jis esąs užkeiktas ir tenai vaidinasi. Nuo to laiko niekas jo nebe lietęs.

Bet ir dabar seni žmonės tvirtina, kad durys tikrai buvusios ir net savo akimis matę dar žemių neužneštas durų stulpų dalis.

Vieną gražią dieną su keliais draugais moksleiviais buvome išėję kalno patyrinėti. Įsikasę 1/2 metro gilumo, radome kelias supuvusius medžio skeveldras ir prikasėme apipuvusio ąžuolinio balkio galą, kas rodo, jog kas nors panašaus ten yra. Bet kadangi mūsų „archeologinei komisijai” jau, laikas buvo eiti pamokų rengti, tai tiek ir teištyrėme.

Piliakalnis ir apylinkės atrodo gražiai, todel skuodiškiai šioj istorinėj vietoj susirenka švęsti kiekvienais metais Joninių naktį.

Būtų labai gerai, kad Lietuvos archeologai nepamirštų nė šios vietos, nes gal tikrai ten kas tokio paslaptingo glūdi.

A. Valantinas „Puotkalių piliakalnis” // Lietuvos žinios 1927 m., rugpj 29 nr., p. 2