Skomantų piliakalnis – Raguvos kalno paslaptys

Skomantų piliakalnis

Skomantų piliakalnis su gyvenviete, Ragokalnis, Papilys, Raguvos kalnas, Raguva – piliakalnis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Skomantų kaimo vakaruose, Veiviržėnų seniūnija. Pasiekiamas nuo kelio Gargždai – Švėkšna ties jo nežymiu posūkiu miške į kairę važiuojant tiesiai – į dešinę pietvakarių kryptimi buvusiu ankstesniu keliu 450 m iki mašinų stovėjimo aikštelės, nuo jos eiti į kairę keliuku 100 m šiaurės rytų kryptimi.

Ant kalvos pastatyta skulptūra „Žemaitis“ (1969 m., liaudies meistras V. Majoras) ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos paminklas.

Skomantų piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Veiviržo dešiniajame krante. Aikštelė trapecinė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 80 m ilgio, 57 m pločio vakariniame bei 40 m rytiniame gale. Jos vakariniame krašte supiltas 60 m ilgio, 8 m aukščio, 20 m pločio pylimas, kurio išorinėje pusėje iškastas 5 m pločio, 0,7 m gylio griovys. Už griovio supiltas antras 2 m aukščio, 5 m pločio pylimas, už kurio iškastas antras 4 m pločio, 1,5 m gylio griovys, už jo supiltas 2 m aukščio, 5 m pločio pylimas, už kurio yra antras 0,7 m gylio, 5 m pločio griovys.

Aikštelės rytiniame krašte supiltas 38 m ilgio, 1 m aukščio, 10 m pločio viduryje perkastas pylimas, kurio išorinėje pusėje, šlaite, 6 m žemiau, iškastas 3 m pločio, 0,5 m gylio griovys, už kurio supiltas antras 0,5 m aukščio, 4 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 20-22 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Piliakalnis apardytas arimų bei bulviarūsių. 1986 m. sustabdytas į šiaurę nuo piliakalnio esančios erozinės išgriuvos plėtimasis. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, ant vakarinio pylimo stovi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pastatytas betoninis paminklas.

Į vakarus nuo piliakalnio 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos ir žiestos keramikos. 500 m į šiaurę nuo piliakalnio yra III a. – XIII a. senkapis, tyrinėtas 1909 m.

Piliakalnio tyrinėjimai

Piliakalnio pylimą XIX a. pabaigoje kasinėjo grafas Pliateris. Duomenų apie šiuos tyrinėjimus neliko. 1903 m. Liudvikas Kšivickis aikštelės pietvakarinėje dalyje šalia pylimo iškasė dvi duobes, aptiko daugiau kaip 60 cm storio kultūrinį sluoksnį. Pietvakarinėje dalyje arčiau pylimo rado akmenų grindinį, o po juo – kietą apdegusio molio sluoksnį ir giliau dar 0,6 m storio su anglimis ir apdegusio molio gabaliukais maišytos žemės sluoksnį. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus, Žemaičių muziejus Alka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.

Skomontų piliakalnis sudarytas lauko dalimi su staigiai nusileidžiančiais šlaitais iš rytų ir pietų pusės, į Veviržės upės slėnį, o iš šiaurės, į gilų skardį. Vakarų pusėje nuo lauko lygumos piliakalnį atskiria 6 iki 8 mtr. aukščio piltas volas. Piliakalnis turi apie 100 metrų ilgio ir 60 mtr. pločio. Toks piliakalnio dydis yra retas mūsų piliakalniams ir rodo, kad iš gilios senovės čia buvo stipri apsigynimo pilis.

Iš vietinių žmonių pasakojimų sužinojome, kad ne kartą piliakalny rasdavo anglių, matomai nuo buvusių ant jo trobesių, o pietinėj volo dalyje okupacijos metu kasinėjo vokiečiai ir taip pat rado anglių ir visokių gyvulių kaulų, kasant jiems kitose vietose buvo randama ne tik anglių, bet geležinių jiečių ir kitų ginklų ir jų dalių.

Neturėdami galimybės tyrinėti plačiau šį piliakalnį, nors jo išvaizda ir sakė apie įsteigimo laikotarpį ir didelio kasinėjimo nereikalauja, bet mes nuodugniai apžiarėjome visus, jo šlaitus tikėdamiesi surasti kokius nors senobinius padarus, bet ant piliakalnio nieko nesuradome, o apžiarint šlaitus skardžio, kuriuo eina ties piliakalniu vieškelis, radome keleta molinių puodų šukių. Vienos ju rodė aukštesnį kultūros laipsnį, nes buvo lygios ir darytos ant rato puodo, kitos gi šukės atkreipė mūsų domę ypatinga savo išvaizda – tai buvo šukės rankomis lipyto puodo su typingu akmens laikų išspaustu ornamentu. Šios paprastos senovės liekanos parodo, kad čia ant Veviržės kranto jau gilioje akmens kultūros gadynėje gyventa žmonių.

Galima būtų daug pasakyti ir apie mūsų visai pamirštą priešistorinį keramikos laikotarpi, bet čia tik pabrėžiu, kad neivienas iš senobinių padarų neparodo taip aiškiai savo kultūrinį laikotarpi, kaip kad molio dirbiniai, nors tai ir būtų paprastos šukės. Pažinus jas arčiau galima matyti, kaip vystėsi pirmykšti kultura ir tobulinosi dirbiniai iš molio, kurių tobulėjimo laipsnis gali pagelbėti chronologiniam kulturos nustatymui. Lankant įvairius mūsų senobės paminklus, geistina būtų, kad lankytojai ieškotų čia ne kokių nors brangenybių, bekasinėjant nenaikintų piliakalnių ir kitų pylimų, bet nuodugniai apžiūrinėdami neaplenktų net paprastų šukių, o įteiktų jas žinovams, kurie remiantis jomis galėtų nustatyti kultūrą, ir laikotarpi tiriamojo paminklo.

Įdomus tame skardyje, bet jau grynai gamtos padaras geologinis konglomeratas, išsikišęs į kelią iš dešinojo skardžio šlaito. Geologinj konglomera labai retai galima sutikti Lietuvoje ir mūsų gamtininkai privalėtų atkreipti reikalingos domės. Matytas konglomeras sudarytas iš mažų akmenėlių ir smėlio, bet taip tvirtai sulipytas, kad norėdami paimti jo dalį turėjome padėti daug vargo.

Pažinus arčiau Skomonto piliakalnį turiu padaryti keletą pastabų delei kito jo liaudies teikiamo pavadinimo „Raguvos” piliakalnio, kuris irgi primena vieną mažai pažintą mūsų senovės bruožą. Nekartą užtinkame Lietuvoje vietų pavadinimus su kamienu „rag-rog”, pavyz. „Šventragio” slėnis Vilniuje, šventas ragas ties Kražiais, Rusių Ragas – kaimas Žaslių apylinkėje, Raguva miestelis Panevėžio apskr., Raginėrai kaimas ties Šaduva Panevėž. apskr., Rogliškiai – kaimas Šakių apskr. ir daug kitų panašių vietų pavadinimų. Visos tos vietos nors kartais savo padėtimi ir primena ragą, sudarytą upių vingių ar šiaip kokių išsikišimų tarp dviejų skardžių, bet ne visuomet tuo remiantis jie yra taip pavadinami.

Žodis „Ragas” sanskritų kalboje „Rahas” reiškia ramumo bei paslaptingumo vietą, tai žodžio prasmei ir atsako lietuviški vietų pavadinimai su kamienu „Rag-Rog”.

„Ragutis” ir „Ragutienė”

J. Bansavičius vietas su pavadinimu „Ragas” skaito buvusiomis senovėje lavonų sudeginimo ir jų laidojimo vietomis. Toks spėliojimas gerbiamojo mūsų praeities tyrinėtojo patvirtinamas ir mano patyrimais. Užtenka išgirsti, kad toje ar kitoje vietoje yra panašūs pavadinimai, kaip galima būtų užtikrinti, kad ten yra įdomus senkapis. Šis pastebėtas manimi santykiavimas vietos pavadinimo su esamu juose senkapiu pasitvirtina ne tik pažymėtose ankščiau vietose, bet ir iš ko kito. Taigi pavadinimai vietų „Raguva – Ragas” yra teikiami tik tokioms vietoms, kur senovėje mūsų proseniai laidodavo su tam tikromis apeigomis savo mirusius ir todėl plačiai žinomi senobiniai dievai: Ragutis bei Ragutienė negali būti skaitomi girtuokliavimo dievais, bet dievais mirusiųjų laidojimo apeigų šermenų dievais, per kuriuos žinoma pagerbiant mirusį buvo geriama. Liaudies pasakų numylėtos baisios šmėklos raganos bei raganiai irgi niekas kitas, kaip gyventojai „ragu” – mirusių vėlės, kurios, net priėmus lietuviams krikštą, buvo gerbiamos. Krikščionių dvasiškija kovodama prieš tokį pagerbimą suteikė mūsų prabočių vėlėms ne tik bauginantį pavadinimą, bet kai kur bočių kapai paskaitomi „velnio kapais”. Ar tik nebus tos pačios kilmės visa eilė žodžių, turinčių kamieną „rag-rog”, kaip antai: ragauti, rogės, ragas taurė, ragaišis, raguolis ir kiti.

P. Tarasenka „Iš kelionės po Žemaitiją” // Klaipėdos žinios 1925 m. Gruodžio 25 nr., p. 4