Veliuona: istorijos ir legendų miestelis prie Nemuno

Veliuona

Veliuona – tai vienas iškiliausių Lietuvos miestelių, įsikūręs Jurbarko rajono rytinėje dalyje, ant vaizdingojo Nemuno kranto. Tai vieta, kur istorija ir gamta susilieja į harmoningą visumą, o legendos ir realūs istoriniai įvykiai sukuria unikalią atmosferą. Jei ieškote vietos, kur galima pajusti tikrąjį Lietuvos praeities alsavimą ir mėgautis įspūdingu kraštovaizdžiu – Veliuona kaip tik jums!

Miestelis išsidėstęs dviejose terasose: Antkalnėje ir Pakalnėje. Iš čia atsiveria nuostabūs Nemuno slėnio vaizdai, o aukštai stūksantys piliakalniai kviečia prisiliesti prie senųjų laikų didybės. Būtent čia kadaise stovėjo viena svarbiausių Lietuvos gynybinių pilių – Junigeda, nuo 1315 m. žinoma kaip Veliuonos pilis. Istorikai teigia, kad būtent čia mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, o Gedimino Kapu vadinamas piliakalnis mena šį reikšmingą įvykį.

Istorijos paveldas ir architektūra

Veliuona gali pasigirti išskirtiniu kultūros ir paveldo lobynu. Čia stovi didinga Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta dar 1644 m. Ši barokinė šventovė stebina savo puošniu interjeru ir reikšminga istorine verte. Greta jos – Veliuonos dvaro sodyba (XIX a.), kurioje dabar įsikūręs kraštotyros muziejus. Muziejuje galima susipažinti su vietos istorija, archeologiniais radiniais ir tautosakos lobiais.

Miestelyje gausu išskirtinių paminklų. Priešais bažnyčią didingai stovi Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 m. Tai svarbus simbolis, primenantis apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio įtaką šiam kraštui. Ant pirmojo piliakalnio galima išvysti aukurą deivei Velionai, kuris mena šventąsias senovės baltų apeigas.

Magdeburgo teisės ir miesto raida

Nuo pat seniausių laikų ši vietovė buvo svarbi Lietuvos gynybai ir kultūrai. Veliuona Magdeburgo teises gavo dar 1443 m., o XVI a. čia veikė viena pirmųjų Lietuvos mokyklų. Tai rodo, kad miestelis jau viduramžiais buvo svarbus administracinis ir švietimo centras. Veliuonos istorijoje reikšmingas ir 1501 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino Veliuonos savivaldos teises. Vėliau, 1549 m., miestelį kaip dovaną gavo Barbora Radvilaitė.

XIX amžiuje Veliuona buvo Kauno apskrities miestelis, aktyviai besivystantis ir pritraukiantis prekybininkus bei amatininkus. Sovietmečiu miestelis tapo Petro Cvirkos kolūkio gyvenviete, tačiau net ir šiuo laikotarpiu sugebėjo išlaikyti savo kultūrinę ir istorinę reikšmę.

1992 m. Veliuonai buvo suteiktas dabartinis herbas, simbolizuojantis miestelio istorinę svarbą ir tęstinumą.

Legendos ir mitologija

Mėgstantiems mitologiją ir legendas, verta aplankyti paslaptingą mitologinį akmenį su įspausta pėda. Pasakojama, kad velnias mėgino nugvelbti bažnyčios statyboms skirtą akmenį, tačiau Mergelė Marija jį atėmė, palikdama amžiną savo pėdos ženklą. Šalia akmens įrengta meninė kompozicija su kalaviju ir karūna – priminimas apie Veliuonos didingą praeitį kovose su kryžiuočiais.

Dar viena įdomi legenda pasakoja apie pačią Veliuonos vardo kilmę. Manoma, kad miestelio pavadinimas kilo nuo deivės Velionos vardo, kuri buvo siejama su pomirtiniu gyvenimu. Istoriniai šaltiniai mini, kad čia galėjo stovėti senovės baltų šventykla, skirta šiai deivei garbinti. Tokia simbolika sustiprina Veliuonos mistinį ir istorijos paslapčių kupiną įvaizdį.

Gamta ir piliakalniai

Be istorinio paveldo, Veliuona traukia ir savo gamtiniu grožiu. Miestelis įsikūręs Nemuno slėnyje, kurio stačiuose šlaituose stūkso du įspūdingi piliakalniai, siekiantys maždaug 30 metrų aukštį. Šie piliakalniai – ne tik gamtos stebuklas, bet ir istorinė vieta, kurioje stovėjo Veliuonos pilis.

Nuo Pakalnės atsiveria paukščių stebėjimo regyklos, kuriose galima grožėtis Nemuno slėnio panorama. Ši vieta puikiai tinka tiek gamtos mylėtojams, tiek istorijos entuziastams, norintiems pajusti autentišką Lietuvos praeities dvasią.

Kultūrinis gyvenimas ir tradicijos

Veliuona – ne tik istorijos ir legendų kupinas miestelis, bet ir kultūrinio gyvenimo centras. Čia vyksta baroko muzikos dienos, kurios sutraukia klasikinės muzikos gerbėjus iš visos Lietuvos. Taip pat organizuojami tradiciniai novelės vakarai, kurių metu skaitomi žymiausių lietuvių autorių kūriniai.

Vienas įdomiausių Veliuonos kultūrinių elementų – Rašytojų giraitė. Čia jau daugiau nei keturis dešimtmečius novelės premijos laureatai sodina ąžuoliukus, simbolizuojančius jų kūrybos palikimą. Tai gyvas literatūros paveldas, jungiantis šiuolaikinę kūrybą su gamta ir istorija.

Ką veikti Veliuonoje?

Atvykę į Veliuoną, galite:

• Pasivaikščioti po piliakalnius ir pasigrožėti Nemuno slėnio panorama.
• Aplankyti Veliuonos dvarą ir kraštotyros muziejų, susipažinti su vietos istorija.
• Apsilankyti Veliuonos bažnyčioje ir pajusti senosios architektūros dvasią.
• Atrasti mitologinius objektus – mitologinį akmenį su įspausta pėda ir aukurą deivei Velionai.
• Dalyvauti kultūriniuose renginiuose – baroko muzikos dienose, novelės vakaruose ar kitose miestelio šventėse.
• Paukščių stebėtojai galės mėgautis išskirtinėmis regyklomis ir natūraliu kraštovaizdžiu.

Kodėl verta aplankyti Veliuoną?

Veliuona – tai vieta, kur praeitis susilieja su dabartimi, o kiekvienas akmuo, piliakalnis ir paminklas pasakoja savo istoriją. Tai miestelis, kurio atmosfera kviečia sustoti, pasinerti į senųjų laikų paslaptis ir mėgautis gamtos grožiu. Jei norite atrasti tikrąją Lietuvos istoriją, aplankyti vietas, kuriose vyko reikšmingiausi įvykiai, ir pasinerti į legendomis apipintą kraštovaizdį – Veliuona laukia jūsų!

Pasinerkite į šio nuostabaus miestelio atmosferą ir atraskite Lietuvos istorijos lobyną savo akimis!

Kitų šaltinių informacija apie Veliuoną:

Veliuona

Nemuno dešiniajame krante, tarp gilių griovių, aukštai tūno iškilę du kalnu. Čia ir Veliuonos upelis, begrauždamas molinius akmenuotus krantus, įnirtęs pila Nemunan savo sudrumstus vandenis. Veliuona nuo Kauno 60 klm., nuo Jurbarko 33 klm.

Kaip Veliuona išrodo iš Nemuno apie tai pasakys skaitytojui žinomasis Ladislovas Sirokomlia (Kondratavičius).

„Kas per gražybė reginio! Du kalnu, iškilę virš Nemuno gilus griovys juos pėrskiria. Miestelis (Veliuona) skaldosi į viršutinį ir apatinį, bet tiktai pastarasis, tikriau jo viena gatvė, teregima iš Nemuno, Ant vieno kalno gražiai stiebiasi bažnyčia, ant kito dvaro trobos ir sodas. Ant šio pastarojo kalno pilna griuvėsių, skeveldrų, senosios pilies liekanų vienatinių senovės pėdsakų
kitų nėra.

Kiek čia visokiais laikais išlieta lietuvių ir kryžuočių kraujo! – bet atmintiniausiu atsitikimu yra Gedimino mirtis”.

Toliau Sirokomlia cituoja apie Veliuona Strijkovskio padavimus ir iš Vygando kronikos primena Gediminą nušovusio kryžiuočio – Tilmano Junpacho vardą.

Kiti šaltiniai įrodo, kad Veliuonoje jau labai senai bemaž nuo XI ar XII amžiaus būta plačiai žinomos vietos, greičiau šventyklos ir melstuvių; kryžiuočiams susiradus ir iš Prūsų krašto Žemaičius užpuldinėjus, laivais Nemunu leidžiant su sieliais maistą ir karo pabūklus, kunigaikštis Vytenis XIV šimtm. pradžioje įkūręs tvirtovę medinę, spėjama, dabar vadinamajame Gedimino kalne, kur nuolat buvusi kariuomenė, atmušinėjusi ir vaikiusi užpuolikus. 1328 m. kryžiuočių vadas Todaras Altenburgietis dukart be pasekmės puolė tvirtovę. Tačiau 1333 m. kryžiuočiai, vedami Bavariečio Henriko, paėmę pili, ją suardę ir jos vietoje pastatę didesnę ir tvirtesnę pilį, kurią pavadinę Friedenburgu). Kiek toliau (už 2 kim.) kitą pili – Baierburg (Bavaru pilis).

Neilgam užtekta vokiečių darbo, kadangi 1338-1339 m. Gediminas paėmęs Fridenburgą ir beimdamas Baierburgą buvęs iš nugaros peršautas, miręs vietoje ir nuo laužo palydėtas „Gedimno kalne”, t. y. šventyklos kalne.

1339 m., Gedminui mirus, tvirtovę be pasekmės ėmę kryžiuočiai ir, daug galvu paguldę, buvę išvyti, 1848 m. Veliuona pasidavus Genrikui Dusemarui, pasižadėdama krikštytis. Bet apgavikas išardęs pili, pasidavusius išvaręs Žemlandijon, iš kur lietuviai buvę iškeliavę, ir apgyvendinęs tuščią kraštą.

Ir tat neilgam, nes 1357 m. vėl kryžiuočiai, vedami Zigfrido Danvelio, buvę lietuvių sumušti ir išvyti; 1360 m. vok, vadas Heningas Sendopfas per 4 dienas pilį sudegino, igula, vedama Goštaldo, pasidavė, Goštaldas ir jo padėjėjai Surminas ir Matavikas klastingai vokiečių buve nukankinti, o pili ir Friburgo vardą Konradas Jungingenas vėl atjauninęs, o 1400 m. įkūręs čia žemaičių-kryžiuočių sostinę. Iguloje igulęs su kariuomene Mikas Kuchmelsteris Šternbergas. Tuokart pastatę bažnyčią, kurios altorius užėmęs aukuro vietą; pasakojama, kad dabartinės bažnyčios zakristija pasilikusi nuo anos bažnyčios, draug ir nuo aukuro liekanų.

1404 m. vokiečių vadas Martynas Helfenbachas užkvietęs puoton žemaičių vyriją ir įmetęs kalėjiman. Bet žemaičiai prasiblaivę išsiveržę, užmušę vokiečių vadą, išvaikę įgulą ir apėmę tvirtovę. Kryžiuočiai jaunomis jėgomis vėl atgavę Velluoną, bet sostinę perkėlę kitur. Vytautas 1409 m. galutinai išvijęs vokiečius ir apėmęs visą Žemaitiją su Mažaja Lietuva. Ties Veliuona 1416 m. spalių m. 15 d. ant Nemuno salos buvo suvažiavę susitarti Vytautas su Jogaila, kryžiuočių vadas Mikas Kuchmeisteris-Steinbergas, Igaunijos vadas Lianderis. Rygos ir Dorpato vyskupai ir kiti didžiūnai. Tačiau 1418 m. buves suvažiavimas pakartotas ir 1420 m. suvažiavo čia Vytautas ir kryžiuočių vadas, kuris išprašęs iš Vytauto paliaubas. Ketvirtas suvažiavimas buvo 1423 m. Atvažiavo Vytautas su Jogailos pasiuntiniais ir kryžiuočių vadas Rusdorfas; Jie galutinai nustatę sieną nuo Prūsų žemės, ir Veliuona aprimo lietuvių rankose.

Iš tų trumpučių žinelių aišku, kiek vertės turi Veliuona lietuvio jausmams ir protui; be to, aišku, kad Veliuonos buta didelio miesto, kur Vytautas ir jo padejėjai ilgus metus gyvendave, kviesdave iš tolimų kraštų viešpačius ir spręsdavę tarptautinius klausimus.

Paskiau Veliuonos miestui Did. L. Kunigaikštis Aleksandras davęs savivaldybės teises (1500 m.); Veliuona turi ir savo herba (šapalas su vilko dantimis mėlyname dugne) ir yra apskrities miestas. Apskrity, nuo 1528 m. duoda po 242 raitelių, po 1 nuo 8 valakų dirbamos žemės.

Veliuonos valsčius buvo valdžios išnuomojamas didžiūnams: Jurgiui Radvilui, Jonui Andrejevičiui, Jonui Šimkovičiui, Mikui Dorogostoiskiui (1566-1593 m.). 1593 m. visos Veliuonos žemės buvo prirašytos prie karališkųjų žemių, kurios tęsėsi nuo Šiaulių miesto iki Navos upės, deš. Šešupės įtakos, t. y. abiem Nemuno pusėm.

1771 m. Veliuniškiai priklausė Poniatauskienei, Austru generolienei, už ką jos mokėta kasmet 18628 lenkų auksinų ir 6 skatikus. Stimas 1773-5 m. pavedęs Poniatauskienės turtus jos sūnui Juozui Žiežmaros storastai, ypatingomis teisėmis. 1807 m. Veliuona buvo įkainota 1 milijonu frankų ir Napoleono I pavesta Juozui Poniatauskui, iš kurio perėjo Zaleskių giminei; iš jos jau išsibarstė visokiais keliais, į visokias rankas.

Švedijos atėjūnas Vakselis antroje XIX amž. pusėje pirko iš Zaleskiu gyvais pinigais Veliuonos dvara ir labai apleistą lenkų rankose pradėjo kiek tvarkyti. Tvarkymas buvo pradėtas nuo Veliuonos dvaro pasodos, kurioje žymiausią vietą užima parkas ir vaismedžių sodai.

P. Matulionis „Veliuona” // Lietuva 1923 m., geg. 30, p. 2-4.