Veliuonos I piliakalnis

Veliuonos I piliakalnis

Veliuonos I piliakalnis (arba Gedimino Kapas, Gedimino piliakalnis, Ramybės piliakalnis) – piliakalnis ir gyvenvietė Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Veliuonos miestelyje, Veliuonos seniūnija. Pasiekiamas plentu 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda  Veliuonos centre pasukus į šiaurę. Šiaurrytinis kalnas -­ pagrindinis piliakalnis, šiaurės vakarinis – papilys.

Piliakalnis (Gedimino Kapas) įrengtas Nemuno ir Veliuonėlės santakoje esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė keturkampė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 54×25 m dydžio. Piliakalnį apardė įvairi žmonių veikla, aikštelės šiaurinė dalis nuplauta Veliuonėlės. Piliakalnis tvarkomas: įrengti laiptai, išretinti medžiai, sustabdyta šlaito erozija į Veliuonėlę.

Piliakalnio vakarinėje ir pietinėje papėdėse 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1992 m., 1995 m., 2003 m. Joje rastas 30 cm storio kultūrinis sluoksnis, jame – žiesta keramika, arbaletinis strėlės antgalis, žalvarinės pasaginės segės.

Piliakalnio istorija

Piliakalnyje stovėjo Junigėdos (po 1319 m. –­ Veliuonos) pilis, pastatyta 1291 m. balandį. Jau statybos metu, kaip rašo Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“, ją nesėkmingai bandė užimti kryžiuočiai. Jie pilį puolė gana dažnai: 1292 m. birželio mėn., 1293 m. žiemą (sudegino du papilius), 1293 m. liepos pabaigoje (vėl sudeginti papiliai), 1313 m., 1314 m. rudenį (užėmė ir sudegino papilį), 1317 m. (vėl sudegino papilį), 1318 m. rudenį (sudegino papilį), 1319 m. balandį (sugriautas papilys), 1339 m. žiemą. Ir tik 1348 m. rugpjūčio mėn. po 4 dienų apgulos ją užėmė ir sudegino.

1349 m. Veliuonos pilį lietuviai atstatė. Ją kryžiuočiai nesėkmingai puolė 1357 ir 1360 m. 1363 m. balandžio mėnesį magistras Vinrichas Kniprodė, nuniokojęs Naujojo Kauno ir Pieštvės pilis, atsitraukdamas apsupo Veliuonos pilį, įsistiprino palei ją ir panaudodamas apgulos mašiną ketvirtą dieną ją užėmė. Pilis buvo sudeginta, o jos pylimas nuskleistas. Tačiau Veliuonos pilis buvo atstatyta dar kartą ir išstovėjo iki 1367 m. rugpjūčio 8 d., kai magistrui su kariuomene pasirodžius šalia pilies, ją sudegino patys gynėjai, prieš tai pasitraukę iš pilies.

Trečią kartą Veliuonos pilis atstatyta 1411 m. vasarą, joje palikta stipri 400 vyrų įgula. Spėjama, kad ši pilis buvo pastatyta ankstesnės pilies papilio (Ramybės Kalno) vietoje. Ji tapo svarbių didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos diplomatinių susitikimų su Ordino atstovais vieta. Susitikimai vyko 1416 m. spalio 15–17 d., 1418 m. spalio 13­–22 d. ir 1420 m. rugsėjo 8–11 d. Pilyje 1423 m. gegužės 8, 9–18 d. vykusio tokio susitikimo metu buvo ratifikuota 1422 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Melno taikos sutartis, pagal kurią vakarinės Lietuvos sienos išliko iki XX a.

Informacija apie Veliuonos I piliakalnį iš kitų šaltinių:

Gedimino kalno tyrinėjimas

Šiomis dienomis žinomas lietuviams senovės tyrinėtojas Krzivickis kasė Veliuonos pilekalnio (paprastai vadinamo Gedimino kalnu) paviršių. Nukasė žymią kupros dalį. Pilekalnio paviršius vietomis apklotas storu juodžemio sluogsniu. Tasai juodžemis pasidarė iš visokių valgio liekanų ir atmatų, lavonų ir kt. Tame pilekalnyje nuolatos budavęs sargybos koks pusiaušimtis kareivių, o apgulimų laiku prisirinkdavę ir keli šimtai. Laike kasimo rasta senoviškų karinių daiktų, apsčiai laukinių gyvulių kaulų. Svarbiausiai radiniai tai bene bus akmeninės grupos įvairiose kalno paviršiaus vietose rastos. Kasėjas manas, kad tai vieno iš jų būsią buvusis aukuras, kitos gi turinčios savo reikšmę. Be to buvo atkastas kapas. Vienoje vietoje buvo rastas paplokščias akmuo, kurį nuėmus tarpe dviejų akmenų, loviu sudėtų, atrasta sudeginto lavono pelenai, pažaliavusių kaulelių, grandinių, retežių, durtuvas, žiedas, du raktu ir karoliai. Keno tai pelenai, sunku pasakyti. Bet reikia priminti, kad šitame pilekalnyje, anot padavimų, buvęs pakavotas Gediminas, tarpe žmonių nuo senobės vartojamas žodis Gedimino kapas.

K. Jan „Veliuona. Gedimino kalno tyrinėjimas” // Lietuvos žinios. – 1912, rugpj. 21, p. 3.

Veliuonos kalno kasinėjimas

Žinias suteikė T. Daugirdas

Iš mūsų pilių tarpo savo forma skiriasi Veliuonos ir Džiuginėnų (netoli Telšių) pilis. Jos panašios viena kitai. Kiekvienoj pilyj yra supiltas kapčius (tumolius). Taip ir šiose, bet be to čia rasi da po gilią duobę. Ir abejose vietose pilies kalnas atskirtas nuo kito kalno gilia grabe. Ačiū tam šie kalnai gana indomus. Lig šių metų nevienas iš tų dviejų kalnų nebuvo kasinėjamas, ir tik šią vasara, Daugirdui padedant, Krzivickis pradėjo darbą Veliuonos kalne. Abu jie dirbo dešimtį dienų, bet da neužbaigė. Krzivickis turėjo išvažiuoti Varšuvon ir tolymesnį darbą užbaigs jau vienas Daugirdas. Nauji kasinėjimai prasidės ne anksčiau savaitės.

Iš ligšiol atkasto jau galima tikrai sakyti, kuomet jis tapo supiltas paskutinį kartą. Iškastieji daiktai rodo, kad tai buvo Gedimino viešpatavimo ir jo su kryžuočiais karo laikais. Kas ant kalno buvo pastatyta tikrai negalima pasakyti.

Lig šiol peržiurėta dalis kalno lygumos (platforma) ir įsikasta vieną sieksnį į duobę. Šiemet užbaigs kasimą platformos duobės, o jei liks laiko, imsis ir už turmolio, bet galutinas turmolio tyrinėjimas atidedamas kitiems metams. Daiktų daugiausia atkasta iš platformos, o iš duobės suvis mažai. Svarbesnieji iškasiniai tai kelių tipų geležinės vylyčios; jų surasta arti 150, iš jų 60 su viršum buvo rasta kartu vienoje vietoje; 3 akmeninės girnos (visos ne čielos) iš laiko tarp dabartinio ir girnų be skylių. Be to da rasta apie 4 pūdus gyvulių, truputį žmonių kaulų ir tris su viršum pūdai puodų šakių. Gyvulių kaulų daugiausia tu, kuriuos valgydavo: šernų, rodos tauro, didelio jaučio, stirnos, meškos, visokių paukščių ir žuvų. Šukių tarpe pasitaiko su labai gražiais ornamentais. Yra išdirbinių iš ragų ir kaulų, bet vis tai pradėtas ir neužbaigtas darbas. Vietomis dažnai pasitaiko po nedaugelį grudų: rugių, kviečių ir kitų.

Kuomet iškasė kelis žmonių kaulus ir pelenų, tai kai-kurie paleido kalbas, kad atkasė pati Gediminą, bet tai tvirtinti nėra jokio pamato. Daugirdas kaulų atradimą aiškina šiaip: pastatytieji ant kalno tvirtumai užsidegę (mat čia buvo mūšis su kryžuočiais) ir buvusieji kalne bėgę, palikdami kelis sužeistuosius, o gal negyvus, ir jų kūnai sudegę, palikdami dar kelius nespėjusius sudegti kaulus.

Dalis iškasimų jau yra Kauno muziejuje, o kitą dalį paėmė Krzivickis, kad juos aprašius. Reikia pažymėti, kad Krzivickis pasižadėjo visus daiktus, kuriuos tik iškas Lietuvos pilyse, grąžint Kauno muziejui.

V. Steponaitis „Veliuonos kalno kasinėjimai ” // Lietuvos žinios. – 1912, rugpj. 30 (12), p. 1-2.