Veliuonos piliavietė – Bajerburgo pilies paslaptis prie Nemuno

Veliuonos piliavietė

Veliuonos piliavietė, vad. Pilaitėmis įrengta Nemuno slėnyje, į rytus nuo Gystaus žiočių esančioje nežymioje aukštumėlėje, 2,65 km į vakarus nuo Veliuonos. Tai moto tipo piliakalnis, sudarytas iš greta vienas kito esančių kalnelių. Abi kalveles iš rytų, šiaurės ir vakarų juosė 5 m gylio griovys. Kalvelės yra 7-­8 m aukščio nuo Nemuno, stačiais šlaitais. Čia stovėjo 1337 m. kryžiuočių pastatyta bevardė dviejų pastatų pilis, kuri turėjo blokuoti Veliuonos pilį. Sprendžiant pagal archeologinius tyrimus, ši pilaitė netrukus buvo lietuvių užpulta ir sudeginta. Piliakalnis datuojamas XIV a.

Istorija

Žvelgiant į Veliuona ir jos apylinkes, neišvengiamai tenka sustoti ties viena paslaptingiausių Nemuno pakrančių vietų – Veliuonos piliaviete, kurios istorija jau daugiau nei šimtmetį kelia diskusijas tarp tyrėjų.

Istoriografijoje ilgą laiką įsitvirtino nuomonė, kad maždaug 2 km į vakarus nuo Veliuonos, Nemuno ir Gystaus santakoje esančiose dviejose kalvelėse, vadinamose Pilaitėmis, galėjo stovėti Kryžiuočių ordino statyta pilis. Manoma, jog Ordinas čia siekė įkurti stiprią atraminę bazę žygiams į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei administracinį ir religinį centrą užkariautose žemėse. Kultūros vertybių registre nurodoma, kad šioje vietoje galėjo stovėti 1337 m. pastatyta bevardė kryžiuočių pilis, kurią netrukus sunaikino lietuvių kariuomenės antpuolis. Kiti tyrėjai šią vietą sieja su 1336 m. Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavariečio statyta Bajerburgo pilimi.

Per šimtmečius Pilaitės smarkiai nukentėjo. Pietinę kalvelių dalį nuplovė Nemuno potvyniai, 1923–1925 m. čia veikė laivų remonto dirbtuvės, o 1944 m., frontui traukiantis, buvo iškasti apkasai. Iš buvusios gynybinės sistemos šiandien belikę du grioviai ir pylimai.

1965 m. Pilaitėse vykdyti archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo Adolfas Tautavičius, atskleidė itin reikšmingų duomenų. Vakarinės kalvelės aikštelėje aptiktas 1,3 m storio kultūrinis sluoksnis su plytų mūro krosnies fragmentais, o rytinėje – net iki 2,4 m storio sluoksnis su medinio dviejų aukštų pastato liekanomis. Surinkta gausybė archeologinių radinių, kurie šiandien saugomi ir eksponuojami Nacionaliniame muziejuje, pasakojant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovas su Kryžiuočių ordinu.

Diskusijos dėl Pirmojo Bajerburgo vietos tęsiasi iki šiol. Istorikas Vytenis Almonaitis tradicinę nuomonę apie Pilaites grindžia Ordino kronikose nurodytu atstumu nuo Veliuonos pilies. Taip jis ginčija Gintautas Zabiela išsakytą hipotezę, kad Bajerburgas galėjo stovėti Plokščių piliakalnyje, esančiame Nemuno kairiajame krante, apie 6 km nuo Veliuonos.

V. Almonaitis pabrėžia, kad beveik visos kryžiuočių pilys buvo pasiekiamos vandens keliais, o Plokščių piliakalnio nebūtų buvę įmanoma aprūpinti statybinėmis medžiagomis laivais dėl sekloko Vaiguvos upelio. Tuo tarpu G. Zabiela remiasi archeologinių tyrimų duomenimis ir abejoja, ar Pilaitėse buvę pastatai galėjo sutalpinti bent 200 karių įgulą – pagrindinis pastatas buvo vos 11×13 m dydžio, o kito dydžio nustatyti neįmanoma dėl Nemuno nuplovimų.

V. Almonaitis atsako, kad Pilaitės – tik dalis buvusios pilies, nes kitos jos dalys galėjo būti sunaikintos potvynių. Be to, pilį sudarė ne tik kalvelės, bet ir trijų griovių bei trijų pylimų sistema, kurios mastas galėjo leisti sutalpinti didelę įgulą.

G. Zabiela atkreipia dėmesį į radinius: apie 900 strėlių antgalių, arkbalistų strėles, akmeninius sviedinius, degėsių sluoksnius ir aukštoje temperatūroje sukietėjusį molį. Visa tai, jo manymu, liudija pilies šturmą. Tuo tarpu istoriniai šaltiniai teigia, kad Pirmasis Bajerburgas buvo sudegintas paties kryžiuočių magistro sprendimu, todėl vertingi daiktai turėjo būti išgabenti dar prieš gaisrą.

V. Almonaitis mano, kad rasti daiktai – vinys, vyriai, spynos, raktai – yra statybiniai įtvirtinimų elementai, kurie nebuvo renkami net ir sąmoningai paliekant pilį.

Mokslininkai pabrėžia ir kitą svarbią aplinkybę: kryžiuočių kronikos buvo perrašinėjamos, trumpinamos ir verčiamos praėjus ilgam laikui po įvykių. Painiavos įneša ir tai, kad tuo pačiu vardu buvo vadinamos skirtingos pilys – Bajerburgai, Georgenburgai, Marienverderiai. Ši problema išryškėjo ir Jurbarko apylinkėse, kur detalesni tyrimai parodė, kad ankstyvasis Georgenburgas stovėjo visai kitoje vietoje, nei manyta anksčiau, todėl teko tikslinti net ir Jurbarko įkūrimo datą.

Veliuonos piliavietės istorija tebėra gyva diskusijų tema. Vietos bendruomenė ir tyrėjai ne kartą kėlė idėją surengti viešą mokslininkų diskusiją, kurioje būtų atvirai pristatyti visi argumentai. Akivaizdu viena – Veliuonos piliavietė išlieka svarbiu Lietuvos viduramžių istorijos tašku, kuriame susikerta archeologija, rašytiniai šaltiniai ir gyva atmintis.

Archeologiniai radiniai

Nuo veliuonos miestelio, į vakarus, mažd. 2 klm. atstume, yra vadinamos „Pilaitės”, trimis lygiais grioviais apsuptos. Ant šios kalvelės ir stovėjo garsioji Veliuonos pilis, kur buvo nukautas ir did. kun. Gediminas. Ši pilis buvo tiek tvirta (kaip rodo metrikai ir istorikų dokumentai), kad ji ne tik atgindavo besiveržiančius šion apylinkėn kryžiokus, bet kartu jiems užkirsdami kelią ir plačion rytų Lietuvon.

1921-23 inet. čia remontuojant pil. Jasinskio garlaivį „Vaidila” ir darbininkams kasant sau gyvenamą rūsį, buvo iškasta daugybė kaulų, geležgalių ir keletas vilyčių, o taip pat žalvarinių auskarų, apyrankių ir kitų neaiškių metalinių padarinių, kurių dalis buvo perduota bene tik Kauno Miesto Muziejui, o kita didesnioji dalis šių brangių radinių, dar ir dabar tebesimėto dirbusių ten piliečių namuose. Graži kalvelės vieta su mūsų prosenių kaulais, dabar itin išbiaurota, įvairių „mėgėjų“ iškasinėta ir išardyta. O šios sudegusios pilies pelenuose dar daug gal brangių turtų slepiasi, bet, deja, ji kas kartą vis nustoja savo pirmykštės išvaizdos, savo griuvėsių ir susilygina su pieva ir su dirvomis.

Reiktų pasirūpinti ir Archeologijos komisijai!

P. Cvirka „Archeologiniai radiniai” // Lietuvis 1927 m., kovo 16 d. nr., p. 4