Girgždūtės kalnas
Girgždūtė, Pagirgždūtis, Girgždūtės kalnas
Adresas
Girgždūtės kalnas. Žemėlapyje pažymėta tiksli kalno vieta.
GPS
55.6916667, 22.4823056
Girgždūtės kalnas
Girgždūtės kalnas, Girgždūtė, Pagirgždūtis, Girgždūtės kalnas – piliakalnis Žemaitijos aukštumoje Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Pagirgždūčio kaimo, Varnių seniūnija. Piliakalnis vienas didžiausių Žemaitijoje, jo pietrytinė dalis priskirta Kelmės rajono Kražių seniūnijai. Girgždūtė su apylinkėmis nuo 1960 m. yra landšaftinis istorinis draustinis.
Pasiekiamas iš kelio 4617 Varniai–Karklėnai, Kęsuose pasukus į kairę šiaurės rytų kryptimi, pavažiavus 600 m, buvusių fermų teritorijoje pasukus į dešinę pietryčių kryptimi, pavažiavus ir paėjus 1 km kalvos šiaurės rytų šlaitu ir viršumi per mišką einančiu keliuku – yra kelio gale.
Piliakalnis įrengtas didelės šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi pailgos moreninės kilmės aukštumos aukščiausioje pietrytinėje dalyje, altitudė – 228 m. Šlaitai statūs, viršuje dirbtinai nulyginti. Piliakalnio aikštelė ovali, 150 x 50 m dydžio, viduryje iškili, pietrytiniu galu kiek lenkta į pietus, 5 m žemesne pietrytine dalimi. Aikštelė apjuosta skirtingomis pylimų eilėmis: šiaurės vakaruose – viena, pietryčiuose – dviem. Pietrytinėje aikštelės dalyje 3–3,5 m žemiau aikštelės jos pakraščiuose supiltas 1 m aukščio, 7 m pločio pylimas. Šiaurės vakarų aikštelės dalyje pylimo aikštelės pakraščiuose nėra. Čia šlaitai viršutinėje 3–3,5 m aukščio dalyje pastatinti, leidžiasi į 2,5–3,5 m pločio, 0,8 m gylio griovį, už kurio supiltas 1–1,8 m aukščio, 6 m pločio pylimas 4–5 m aukščio išoriniu šlaitu. Pietrytinėje dalyje šis pylimas yra 6 m žemiau aikštelės kraštuose esančio pylimo, irgi 1 m aukščio, 8 m pločio. Išorinis šlaite esančio pylimo šlaitas pereina į natūralius kiek mažiau stačius kalvos šlaitus. Tokiu būdu pietrytinė aikštelės dalis įtvirtinta dviem pylimais ir tarp jų esančiu grioviu, o šiaurės vakarų – tik grioviu ir pylimu, jo nėra tik šiaurės vakarų kampe.
Piliakalnis apardytas arimų. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais.
Žemesniosios kalvos, kuri yra Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, 750 m į šiaurės vakarus nuo piliakalnio, viršūnėje yra 100×50 m dydžio užpelkėjusi dauba, buvusio ežerėlio vieta, dabar nusausinta. Manoma čia buvus šventvietę.
Istorija
Girgždūtės kalvą žemaičiai dar mūsų laikais labai gerbė. Sekminių dienų čia susirinkdavo daugybė žmonių, jaunimas dainuodavo šokdavo.
Alkvietėje nebuvo medžių, tačiau kita kalvos dalis apaugusi krūmais. Pasakojama, kad alkvietės viršūnėje senovėje buvęs nedidelis ežerėlis, vėliau sudurpėjęs, užakęs. Prieš keliasdešimt metų dar buvusi jo akis (eketė), vėliau ir ta užaugusi; žemė toje vietoje linksi.
Legendos ir padavimai apie Girgždutės kalną
Apie Girgždūtę yra daug padavimų. Žmonės pasakoja, kad senovėje išbėgdami pilies gynėjai buvusiame ežerėlyje paskandinę aukso skrynių, pilnų įvairių lobių. Ją dabar saugąs barzdotas senis. Jei kas pamėginąs prie tų turtų prieiti, skrynia grimstanti žemyn. Kartą ją mėginę iškelti atlaikydami šioje vietoje mišias, tačiau bažnyčioje buvęs pamirštas žvakių gesintuvas, ir beiškylanti lobių skrynia vėl nugrimzdusi į gelmes.
Kažkada du vyrai iškasę dviejų sieksnių griovį ir juo daug vandens nuleidę. Tačiau naktį per sapną jie buvę įspėti daugiau nekasti, nes ežerėlis išsiveršiąs ir užliesiąs Pagirgždūtę. Rytą nuėję prie kalno radę didžiulį akmenį, kuris vėliau į žemę nugrimzdęs.
Kalnas buvęs supiltas tokiomis aplinkybėmis. Senovėje šioje vietoje gyvenęs milžinas ir turėjęs žmoną Girgždūtę. Kai ji mirusi, milžinas ilgai verkęs ir jos gailėjęsis. Pagaliau iš Pajūralių atsinešęs pirštinę smėlio ir supylęs žmonai kapą-kalną. Kalva buvusi žmonos vardu pavadinta.
Girgždūtės papėdėje yra Pagirgždūtės kaimas. Jame yra Alkos kalnas, kurį pagal padavimus, milžinas Ančiulis supylęs. Netoli jo yra kitas kalnelis, Avinkalniu vadinamas. Manoma, kad šioje vietoje senosios lietuvių tikybos laikais buvę aukojami ar alkai paruošiami avinai. Girgždūtės papėdėje teka Alkupis. Po II pasaulinio karo Girgždūtės kalnas paskelbtas landšaftiniu-istoriniu draustiniu.
Senovės žemaičiai ant Girgždutės garbino pagonių dievus, kryžiuočių antpuolių laikais čia vyko kovos. Vietos gyventojai ir po Žemaitijos krikšto dar atlikinėdavo pagoniškas apeigas. Tam vieta buvo pasirinkta šalia ežerėlio, daugelį metų telkšojusio piliakalnio viršuje, 200 m aukštyje. Už 4 km į rytus yra Spąsčio kalnas – priešakinė Girgždutės tvirtovė.
Padavimuose minima, kad Spąsčio kalnas buvęs po žeme slaptais keliais sujungtas su Girgždutė. Jo pavadinimas rodo, jog čia priešui buvo paspendžiami spąstai. Apie artėjančius priešus apylinkių gyventojams buvo pranešama liepsnų pašvaistėmis ir trimitų garsais. Ir Girgždutės kalno vardas esąs kilęs nuo žodžių „girdžiu dūdas“. Tiesa, kiti padavimai nurodo kalno vardą kilus nuo žemaičio karvedžio Girgždo, žuvusio kovose su kryžiuočiais ir ant kalno palaidoto.
Senovėj, sako, Girgždūtos kalne gyvenę švedai ir ten jie turėję daug aukso. Kai mūsų paupariai* prie kalno atnešdavo skarelių ar kitų pirkinių, tai tie švedai išeina iš kalno ir renkasi, kas jiems patinka, pirkti. Aukso plytomis už viską, būdavo, užmoka ir vėl lenda to kalno vidun. Saug. LTR 4909/223. Skelbiama iš: Balys Buračas. Lietuvos piliakalniai. Parengė G. Grižas. Vilnius 2011, p. 88.
Medvėgalio ir Girgždutės milžinai
Milžinai dalindavos cigaretes ant Girgždutės ir Medvėgalio. Vienas ant vieno kalno, kitas ant kito — ir rūkydavo pasidalindami.
Karė ant kalno Girgždutės
Metuose 1315 mistras kryžokų Enrikas prieš Gramyčias ryžos siųsti stiprią kariauną į Žemaičius ir užimti pilę Girgždutę. Vokiečiai, negalėdami vardo tos pilės išrunguoti, praminė ir savo knygose įrašė Surdita. Prūsuose buvojau daug žemaičių krikštytų, kurie, pajutę vokiečius prie Girgždutės keliausiančius, pranešė žemaičių vyresnybei, kuri, žinią gavusi, nebsnaudė.
Visų pirma susitiko vokiečiai su žemaičiais ant kalnų Kaltinėnų. Vadovu žemaičių buvo stiprus vyras, vardu Gurgždis, kurs, sustatęs vyrus savo į eiles, sušuko: „Muškit, vyrai, muškit tuos nedorus atėjūnus!” Tuojau visi puolė it vanagai ant gaidžiu, tačiau čia negalėjo žemaičiai ištūrėti; užmušė nemaž vokiečių ir atsitraukė, nes vokiečių nelygiai buvo daugiau nekaip mūsųjų.
Neprieteliams toliau traukiant, žemaičiai kaip įmanydami juos kropė; kurs tiktai vokietis atsiskyrė nuo kitų, tuojau buvo užmuštu. Vokiečiams kabinantis į kalną, ant kurio šiandien gyvena Ignacius Bytautas, baisiai juos žemaičiai įgrobė, nes ne vien mušė, bet dar lig laiku, su pjūklais ne su visu papjovę, medžius paliko bestovinčius, o paskiau, neprieteliams įėjus, laidė ir vertė ant jų viršaus. Taip jų arklius, vežimus ir pačius sutratino. Užvertė kelią, reikėjo su kirviais kelią sau taisyti. Tuo tarpu žemaičiai šaudė su vylyčiomis ir įvairiai galabijo. Matydami tai, vokiečiai keikė be galo žemaičius ir pradėjo abejoti, ar galės įsikasti į pilę. Pėsti vokiečiai, į kalną įsikabinę, pamatė Girgždutę visą apstotą ir sakė: „Nu, ką mes gausime ant to pliko kalno? Kame rasime valgį? Juk tie prakeikti žemaičiai, vos pamatys mus nuo būrio atsiskiedusius, užmuš. Kame čia rasi gyventojus, kurių galėtumėm atimti turtą su galvijais? Ko mus čia giltinė nešė? Argi Prūsuose kapų negalėjom rasti?”
Nors taip šnekėjo, tačiau, viršininkams liepiant, turėjo toliau stumtis. Atėjus po pilė, prasidėjo baisi mūša. Vokiečiai stipravo, žemaičiai nepasidavė. Vokiečiams, su geležies blėkomis apsidariusiems, neveiku buvo kabintis į kalną. Kuriam besikabinant, žemaitis kaip droš su bumbalu, prie lenciūgo bizūno prikabintu, ir berieta žemėn it kamuolys.
Per aštuonias adynas mušės. Vokiečiai, negalėdami į pilę įsikasti, pradėjo gurti. Karvaida įsakė pūsti trūbą, kad atstotų. Krito toj mūšoj iš vokiečių šalies: Enrikas Reusas, Ulrikas Tetingenas ir Insburgas Robertas – ricieliai; Kairamas, Spargieratas, Michelis ir Mindotas – karvaidos. Šiaipjau Žalnierių daugybė. Apsukui pilės paliko kupetos beklaksančių kūnų, kuriuos paskiau žemaičiai turėjo palaidoti. Iš šalies žemaičių krito devyniolika stiprių kareivių, brolis vadovo karės Mašiaus, kurs buvo labai narsus, todėl paskiau visi jo gailėjos. Žemaičiai pagal savo paprotį sudegino jo kūną ant kalno Girgždutės.
Kryžokai, namon grįždami, kropė gyventojus, kuriuos galėjo prigauti, ir degino jų namus. Tai atsitiko Uteniui karaliaujant. Kunigaikštis tas pasenęs traukė į Prūsus, Klaipėdą sugriovė, bet, grįžtant namon, perkūnas nutrenkė. Valdė visa Lietuva per tris dešimtis dvejus metus, buvo drąsus, narsus ir buklus. Mylėjo padonuosius savo ir nuo jų buvo mylimas. Per savo amžių taip išplėtė Lietuvos karalystę, jogei priėjo smerčio jau skaitė penkis tūkstančius ketvirtainiškų mylių.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 609-613
GIRGŽDUTĖS PANA
Šnekėjo, kad iš Latvijos pana čia buvo, Girgždūta su savo vyru. Ir atsivežė ji pasogos žaltį. Todėl ir pavadino tą kalną Girgždutės vardu. Vis Girgždutė ir Girgždutė.
Papasakojo Antanas Gečas
ŠVEDAI GIRGŽDUTĖS KALNE
Tą kalną ir supylė švedai. Ir pavadino jį „Girgždutė“. Jie ten ir gyveno. Kol supylė, įrengė tokius
prabangius kambarius ir gyveno juose.
Pasakojo Juozas Šliogeris
Senų senovėje, kai žmonės buvo nekrikštyti, čia, ant kalno, buvo kūrenama amžina ugnis“; Balys #Buračas 1931 m. rašė: „Kalnas seniau buvęs labai žmonių gerbiamas ir dabar čia yra likęs senas paprotys Sekminių antrą dieną daryti susirinkimus.“ Dar Buračo perpasakotas padavimas: „Garsi žemaičių Girgždūtė, senovėje buvusi tvirta pilis ir garbinga šventvietė. Kalnas turi dvi viršūnes. Vienoje jų, kur dabar žymu tik klampi bala, sako, buvusi pagonių alka. Vieta esanti užkeikta. Kai šventąją ugnį krikščionys užgesino, alkvietė
kalno žemėn prasmego, o jos vietoj stebuklingas ežerėlis atsirado. Ir apkrikštyti žemaičiai Girgždūtės lankyti nesiliovė. Vieni slapčia naktimis aukas nešė ir dievų palaimos meldė.”
#Žemaitija #Istorija #Tautosaka #SamoGetia #SamaGetia #Samogitia #SamaGotia#SamoGotia #Žemaitijos
http://www.aruodai.lt/paieska/objektas.php?OId=1581
https://www.vaikams.lt/padavimai/girgzdutes-kalnas.html
Piliakalnis susideda iš dviejų dalių – neįtvirtintoje vakarinėje dalyje spėjama buvus pagonių kulto vietą:
„Vakariniame pakilime, tarp trakų randasi kiaušinio ovalo išvaizdos mažas ežerėlis. Prieš keletą metų vietos kolūkio vadovybė neapgalvotai iškasė griovį ir 200 m aukštumoje pelkėjantį ežerėlį nusausino. Apie šio ežerėlio slaptingumą buvo sukurta įvairių padavimų. Vieni mini, kad dugne esą užburti lobiai, kiti pasakoja apie iškylančius vaiduoklius, žvengiančius arklius ir t.t.
Senovės žemaičiai ant Girgždūtės, kaip ir ant Šatrijos kalno garbino pagonių dievus, kryžiuočių antpuolių laikais čia vyko kovos.
Už 4 km į Rytus yra Spasčių kalnas – priešakinė Girgždūtės tvirtovė. Pasakojimuose minima, kad Spasčių kalnas buvęs po žeme slaptais keliais sujungtas su Girgždūte. Spasčių kalno pavadinimas rodo, kad čia priešui buvo paspendžiami spąstai.
Apie prisiartinančių priešų pavojų apylinkių gyventojams buvo pranešama liepsnų prošvaistėmis ir trimitų garsais. Padavimuose sakoma, kad Girgždūtės kalno vardas kilęs nuo žodžių „Girdžiu dūdas”. Kiti padavimai nurodo kalno vardą kilus nuo žemaičio karvedžio Girgždo, kurs žuvęs kovose su kryžiuočiais ir buvęs ant kalno palaidotas.“
Varnių kraštotyrininkas Pranas Vasiliauskas (1907-1984),