Lopaičių piliakalnis

Lopaičių piliakalnis

Lopaičių piliakalnis, Leibiškiai, Tverai – piliakalnis Rietavo savivaldybės teritorijoje, prie Lopaičių kaimo, Tverų seniūnijoje, Ruškio kraštovaizdžio draustinyje. Pasiekiamas iš senojo plento 3239 Rietavas–Tverai–Varniai  ties jo žymesniu posūkiu į dešinę, kairėje prasidėjus miškui, pasukus į kairę šiaurės kryptimi pro sodybą ir paėjus 300 m – yra 200 m į šiaurę už sodybos, kalne, dešiniau.

Piliakalnis įrengtas aukštumos (aukštis 211 m) pakraštyje, Aitralės dešiniajame krante. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 25×13 m dydžio, 2 m aukštesniu šiauriniu galu, iki 0,7 m aukščio iškilusiu viduriu. Jos šiaurės vakarų kraštuose supiltas 50 m ilgio, 1 m aukščio, 15 m pločio lanko formos pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 12 m pločio, 1 m gylio griovį. Šlaitai statūs, iki 27 m aukščio.

Istorikas B.Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ apie vaizdus, atsiveriančius nuo Lopaičių kalno, rašo taip: „Čia atsiveria vienas iš plačiausių tolimiausių Žemaičių krašto vaizdų. Nuo Lopaičių kalno paprasta akimi apžvelgi 8 bažnyčių bokštus, būtent: Tverų, Laukuvos, Rietavo, Endriejavo, Kulių, Stalgėnų, Plungės ir Medingėnų. Stebint pro žiūroną, vakarų horizontai nusikelia žymiai toliau, ir pagal žmonių pasakojimą turi būti matomas net Klaipėdos bažnyčios bokštas“. Paganyti akis, atvykus į Lopaičius, tikrai yra kur. Nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas vaizdas, tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės čia užtrunka po keletą valandų.

Vakariniame šlaite rasta lipdytos keramikos. Rytinis aikštelės kraštas nuvirtęs į Aitrą. Nuo piliakalnio nukirsta dauguma medžių. Piliakalnis ir jo prieigos pritaikytos turistams – įrengti laipteliai, takai. Netoli piliakalnio yra senovės žemaičių šventvietė.

Į šiaurę nuo piliakalnio, 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Lopaičių piliakalnio istorija

Manoma, kad ant šio piliakalnio XIII a. stovėjo žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis. Į Vykinto pilį-tvirtovę (Hipatijaus metraštyje vadintą Tviriment), buvo atvykęs būsimasis Lietuvos karalius Mindaugas, kuris kovoje buvo sužeistas strėle į šlaunį ir atsitraukė į savo pilį Vorutą.

Legendos ir padavimai

Iš amžių ūkanos sklinda legenda, kad čia paslėpti pasakiški turtai, kuriuos žemaičiai XIII a. vidurio kovose dėl Europos nepriklausomybės atėmė iš Čingischano ordos. Tie turtai, o ne krikščionybės platinimas, buvę svarbiausia dingstis kryžiuočiams, kalavijuočiams užgrobti Žemai­tiją. Jie lėmę ir Vytauto, Mindaugo siekius ją valdyti. Tačiau, pasak legendos, vyriausiasis Žemaitijos žynys išpranašavęs, jog žemaičių iš mongolų atimtas karo grobis išbus neprieinamas ir neliečiamas tūkstantį metų – iki 2243-ųjų.