Mikytų Alkakalnis
Mikytų Alkakalnis, Alkos kalnas, Aukos kalnas
Adresas
Mikytų alkakalnis. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė, esanti tako, vedančio prie Alkakalnio, pradžioje.
GPS
56.12741989123, 21.82532787323
Mikytų Alkakalnis
Mikytų Alkakalnis, Mikytų Alkos kalnas arba Aukos kalnas. Stūkso į pietus nuo didžiosios kelio Barstyčiai – Salantai kilpos, į rytus nuo jau nebenaudojamo žvyro karjero. Šioje vietoje nuo kelio atsišakoja žvyrkelis link Platelių. Mikytų Alkakalnis yra apie 200 m į pietus nuo to kelio, Mikytų miškelyje, kuris vadinamas Eglynu. Tai 120 x 20-30 m dydžio aukštokas kalnas, apaugęs daugiausia eglėmis, supamas Didžiosios ir Mažosios pelkių ir miško. Visas Alkos kalno plotas – apie 3 ha. Šiaurinis kalno šlaitas labai platus, status, apie 20 m aukščio. Žemė – smėlis. Senienų nerandama, nors kalno viršūnėje lobių ieškotojų išknaisiota keletas duobių.
Kalne įrengtas pėsčiųjų takas, šalia kurio – Maldų, arba vadinamasis Aukų šulinys – piltuvėlio formos duobė, grįsta akmenimis. Pasakojama, kad prieš lietų ar šiaip apniukusiomis dienomis iš Alkos kalno veržiasi garai ir kiekvienas gali pamatyti, kaip per eglių viršūnes garuoja. Tokių ypatingų garuojančių kalnų kaimyninėse šalyse žinoma vos keletas.
Ant alkakalnio buvo pastatytas apžvalgos bokštas, šiuo metu jo nėra. 4 km į rytus stūkso Mikytų piliakalnis.
Legendos ir padavimai
Mikytų Alkakalnis supamas padavimų. Vienas jų sako, kad čia buvęs dvaras. Bet kartą priešininkai įsiveržę į dvarą, nugalėję jo kariuomenę ir išardę jo rūmus, kurių vietoje dabar stovi šitas kalnas. Alkos arba Aukos kalnas dar veikia ir dabartį: jis davęs Mikytų kaimui vardą ir dar esą priglaudęs veikėjų, kurie ir dabar apsireiškią žmonėms.
Kitame padavime sakoma, kad ant kalno giedąs gaidys – tai gamtatikystės kulto ideologijos atšvaitas. Gamtatikystėje visi gamtos subjektai – visi gyvūnai, augmenija, žmogus – veikia išvien: Romą išgelbsti žąsys…
Kitas veikėjas, kuris ant Alkos kalno vis dar apsireiškiąs – tai ožys. Jis davęs Mikytų kaimui vardą.
„Įdomus ir pats Mikytų kaimo pavadinimas, – rašo E. Ravickienė. – Mikyta – žemaitiškai ožys. Padavimai pasakoja, kad Mikyta buvęs nepaprastas, jis ant kalno gyvenęs pilyje, buvęs užburtas valdovas, greičiausiai ožys. Gerumu nepasižymėjęs, labai kriokdavęs, vaidindavęsis, klaidindavęs, vedžiodavęs žmones už nosies.
Dar kitame padavime pasirodo ožys, girdimas jo bliovimas. Tai, matyt, atšvaitas gamtatikių tradicijos dievams aukoti ožius. Ožiai senovėje buvo aukojami, sudorojus derlių. Buvo net Pabaigtuvių šventė rugsėjo 29 dieną.
Krikščioniškuose padavimuose ožys – neigiama „persona”, pajuokos objektas, užtat tinkamas kurdinti gamtatikių šventovėse: jis ten, ant kalno, ne mekena, o kriokia ir žmones baido. Kaip matome, krikščionių „propaganda” prieš gamtatikystę labai įžūli, pašiepianti, išjuokianti. Kadangi panieka, anot ispanų teologo, rašytojo ir filosofo B. Grasiano, esanti pati subtiliausia keršto forma, todėl prieš kitatikius naudotina.
Kiti padavimai mini ant kalno gyvenęs karžygį Mikyta – taigi feodalizmas taip pat paženklino kalną savo epochos veikėju. O holokausto „pirmtakai” teigė, kad velnias ant to kalno naktį užnešęs ir numetęs žydą, o kaimo bernai pro rato stebulę sušukę: „Velniau, kur tu, atsiliepk!” Ir tas žydelį pametė, atsiliepdamas. Panašių padavimų istorikas V. Vaitkevičius apie šį kalną pririnko net keliolika. Išvada aiški: matyt, šis kalnas gamtatikystės laikais yra vaidinęs labai svarbų vaidmenį, jei praslinkusių amžių bėgyje kalva buvo apipinta tokia gausybe padavimų. Čia vyksta tų dviejų religinių konfesijų dvikova. Kalnas tapo jų kovos arena. Gamtatikystės oponentai panaudojo visas priemones, pasitelkė neigiamus veikėjus jai pažeminti. Tikslas buvo pasiektas: žmonės bijojo net prisiartinti prie gamtatikių Alkos arba Aukos kalno, kuris gal ne vienų tūkstantį metų buvo mūsų protėvių šventovė.
XIX a. antrojoje pusėje ant alkos kalno buvo įruoštas sargybos punktas.