Mūšos Tyrelis

Mūšos Tyrelis – aukštapelkė ir durpynas Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, 15 km į pietus nuo Žagarės, telmologinis Mūšos tyrelio draustinis, vienas iš nedaugelių didelių pelkių kompleksų, išlikusių Šiaurės Lietuvoje, Natūra 2000 teritorija. Plotas 24,3 km².

Visą aukštapelkės teritoriją apima Girkančių-Tyrelio miškai. Mūšos tyrelio pietiniame pakraštyje prasideda Mūša, šiaurėje – Švėtės intakas Juodupis. Viduryje yra 6 ha Miknaičių ežeras. Vakarinis pakraštys kai kur siekia Švėtę. Vyrauja mažaskaidės kimininės durpės. Vietomis po durpėmis yra iki 0,8 m storio sapropelio sluoksnis. Dugne smėlis, molis, priemolis, žvyras. Nuo 1971 m. kasamos durpės kraikui.

Įrengtas  6,7 km  ilgiausias žinomas pelkėse esantis lentų takas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Takas nutiestas išskirtinės vertės gamtinėje teritorijoje – Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje. Čia įrengti informaciniai stendai pasakoja apie patį draustinį, jo augalijos ir gyvūnijos savitumus. Tako maršrute yra  įdomių istorinių stotelių: garsaus vienuolio Tėvo Stanislovo atnaujinta koplytėlė, žiemgalius menantis paslaptingais pagoniškais piešiniais išraižytas Tyrelio akmuo, kažkada čia buvusią partizanų stovyklavietę žymintis paminklinis akmuo. Ties taku telkšo vienintelis natūralus Joniškio rajone Miknaičių ežeras, kurio vaizdas papuošė „National Geographic“ specialaus leidinio apie Lietuvą viršelį. Mūšos tyrelio pelkę galima apžvelgti ir prie tako pradžios esančiame mediniame apžvalgos bokšte.

Mūšos Tyrelis tai viena iš Joniškio krašto vandenų šventovių. Šventvietės branduolį sudaro Miknaičių ežeras ir Mūšos – vienos iš didžiausių Lietuvos upių – ištakos. Pagal 1890 m. carinės Rusijos karinį topografinį žemėlapį M 1 : 21 000 upės pradžia yra pelkaitėje tarp Akmens ir Akmens salos, ją maitina čia pat šiaurėje esanti aukštapelkė.

Mūša srūva iš akimis neaprėpiamo Tyrelio, kuriame tyvuliavusio ežero šiandien likusi tik maža vidurinė jo dalis. Bet pradėdama kelionę upė savo kelyje dar turi įveikti neparitinamo akmens kliūtį; šis paveikslas atpažįstamas iš daugelio kitų baltų šventviečių tyrinėjimų – akmens ir vandens vaizdinys (akmuo upelyje arba akmuo mariose) laikytinas vienu iš pamatinių, baltų ir slavų mitologijoje jis susijęs su gyvybės ir mirties samprata (išsamiau žr.: Vaitkevičienė 2001, 144–148).

Remiantis Neries ištakų tyrimais, akmuo tokioje šventvietėje esąs įžemintas vyriškasis pradas, ženklas, kad kol jis stovės, tol vanduo čia tekės. Moteriškoji šventvietės dalis – plūstantis vanduo arba mitinės jaunamartės ašaros. Kad tokio mito būta ir Joniškio krašte, netiesiogiai patvirtina padavimai apie Mūšos Tyrelio ežere nuskendusius vestuvininkus; kitų ši nelaimė vaizduojama kelyje pro ežerą, ten, kur į Raubaičius vedantis Žiemkelis, dar vadinamas Senvieškeliu, priartėja prie Mūšos ištakų! Tiesa, nelaimingi vestuvininkai, pasakojama, Tyrelyje ne ašaroja, o graudžiai aimanuoja – kalbama apie tą patį.

Mūšos ištakos priklauso istorinio Ramutaičių kaimo erdvei. Šis pavadinimas primena lietuvių prigimtinėje kultūroje įsišaknijusią ramios – malonios, tinkamos, priimtinos vietos sąvoką (išsamiau žr.: Vaitkevičienė 2012, 39–40); su ja sietina ir baltų Ramuvos, Romovės samprata. Tiesa, apie Akmenę, Gruzdžius, Viekšnius, Žagarę yra paplitusi pavardė Ramutis (LPŽ II 572; plg. Ramučius, Akmenės r., ir Romučius, Šiaulių r.). Bet paskutiniai Ramutaičių gyventojai bajorai turėjo kitą retą, sudurtinę Daugmaudžių pavardę (LPŽ I 470). Ji gali būti aiškinama kaip „labai maudžiamas, liūdesio ar ilgesio kankinamas“ arba šiuo atveju taip pat tikėtina – „tarp pelkių gyvenantis, šlampantis, daug besimaudantis“.

Iš Ramutaičių Mūša teka į rytus (plg.: ŠLSA 275 (Nr. 481)) ir primena Daugyvenės, Kražantės, Ventos ir daugelio kitų upių padėtį. Į rytus, arba prieš Saulę, tekančių šaltinių ir upių vanduo teikia sveikatą, grožį bei laimę ir, be mažiausios abejonės, yra švento, gyvybės kupino pasaulio dalis. Jame ryškiausiai spindi kasdien dangaus skliautu riedanti, kitaip tikima – kalnan kopianti deivė Saulė.

Užnugaryje, vakaruose, lieka ir mitinę pusiausvyrą saugo Mūšos Tyrelis – mirusiųjų erdvė, senovės lietuvių paskandos (plg.: Greimas 1990, 147–151). Čia veda ne tik regimi, tokie kaip Žiemos kelias (Senvieškelis), bet ir nematomi, požeminiai keliai; sakoma, jais ežeras bėgąs į Švėtę. Atrodo, kad maždaug dviejų metrų ilgio lydeką su arklio didumo galva ir galinga uodega – šio paslaptingo, nugrimzdusio pasaulio viešpatį arba jo svitos narį – žvejys kartą sugavo ir nors ši iš paskutiniųjų priešinosi, buvo nukirsdinta ir sukapota. Tačiau naktimis žvejys neturėjęs ramybės ir turėjo visą lydeką sumesti atgal ežeran. Tikėtina, kad ji ten sugijusi arba buvusi sugydyta, kaip kad tokius įvykius vaizduoja pasakos.

Tai išskirtinis, vienintelis toks Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose mitinis pasakojimas, jis tebėra gyvas apie Juodeikius ir kiekviena karta su juo save sieja, jį savinasi. Tačiau tiksliai nustatyti šio mito ir visos Mūšos Tyrelio šventvietės amžių šiandien neturim jokių galimybių.

Seniausias žinomas radinys iš Mūšos Tyrelio apylinkės – akmeninis gludintas kirvis su skyle kotui, rastas aukštapelkės šiaurinėje pakrantėje, istorinio Ročkių kaimo laukuose. Pas Skaistgirio gyventojus saugomas kirvis yra 3–4,2 cm aukščio, 7,5 cm ilgio, be penties – šioje vietoje smailėja, lyg būtų dviašmenis. Radinys būdingas 1800–500 m. pr. Kr. laikotarpiui ir netiesiogiai patvirtina, kad Mūšos Tyrelio akmens paviršiuje, be paslaptingų, šiandien nesuprantamų besijungiančių griovelių, bronzos amžiuje taip pat galėjo būti iškaltos arba išgludintos keturios 5,5–7 cm skersmens, 0,5–0,75 cm gylio duobutės. Panašūs akmenys ir uolos su tokiomis duobutėmis žinomos ne tik Vakarų, Vidurio Europos šalyse, bet ir plačiai apie Baltijos jūrą. Pastaraisiais metais vienas toks akmuo aptiktas Gurbų kaimo laukuose (Gruzdžių seniūn., Šiaulių r.), už 8,5 km į pietus nuo Mūšos ištakų.

V. Vatikevičius „Senosios Lietuvių šventvietės. Joniškio rajonas” p. 21-23